Karatė treneris A. Masalskis: „Man visas gyvenimas yra kovos menai“

Būdamas dar visai vaikas Arūnas Masalskis susidomėjo kovinėmis sporto šakomis. Iš pradžių išbandė boksą, o vėliau pasirinko karatė. Dabar būdamas ne tik kikbokso, bet ir shotokan, sportinės karatė treneris jis stengiasi ugdyti jaunuosius talentus, perduoti tikrąsias kovų menų vertybes. A. Masalskis jau nebeskaičiuoja, kiek jo auklėtiniai yra pelnę apdovanojimų. Net juokauja, kad turėtų būti netoli milijono. Išsamiau apie sportinės karjeros pradžią, karatė pasirinkimą ir savo sportininkų pergales papasakojo karatė treneris A. Masalskis.

– Kaip susidomėjote karatė?
– Nuo 6 metų lankiau boksą ir sportavau 10 metų. Po to lankiau kovinę savigyną ir karatė. Jau 30 m., kaip kultivuoju kovos menus. Treniruoju ir kikbokso sportininkus, bet karatė yra mano gyvenimas. Tobulinuosi ir einu vis tolyn.

Mane karatė sudomino, nes tai yra kovinė sporto šaka. Iki 17 metų boksavausi, bet grįžus į gimtąjį miestą mano amžiaus boksininkų nebebuvo – iš suaugusiųjų buvau likęs vienas, todėl tęsiau kovos menus. Nuo 1992 m. atsidarėme karatė klubą „Kentauras“. Iš pradžių 2002–2007 m. tai buvo Šiaulių klubas , o nuo 2007 m. įkūriau savo.

Aš tokį pavadinimą sugalvojau, nes karatė klubo pagrindinė būstinė – Radviliškyje, kurio herbas yra su arklio simboliu, o kentauras – pusiau arklys, pusiau žmogus.

– Ar bokso nepasiilgstate?
– Dabar nebe, nes visškai persikvalifikavau į karatė. Prieš ketverius metus Radviliškyje treniravau boksininkus, tačiau nebuvo masiškumo. Buvo du treneriai: vienas pasiėmė senus sportininkus, o man liko merginos. Merginų vis mažėjo ir po kelerių metų jų nebeturėjau. Pasilikau prie karatė, kuri nuo šių metų yra olimpinė sporto šaka. Dabar tobulinamės pagal sportinės karatė taisykles, nors mūsų yra shotokan karatė. Man visas gyvenimas yra kovos menai.

– Kuo skiriasi shotokan karatė nuo sportinės karatė?
– Skiriasi taisyklės. Shotokan karatė yra svarbu jėga ir greitis, o sportinėje karatė – tik greitis. Jau beveik 6 metus einame sportinės karatė keliu. Mūsų metodika yra sportinė karatė, nors dalyvaujame ir ten, ir ten. Technikos nesiskiria, shotokan karatė yra kovojama iki vieno taško, o sportinė karatė – iki 6 taškų. Shotokan karatė yra kontaktas į veidą, sportinėje karatė nėra jokio kontakto į veidą. Vaikams iki suaugusiųjų nėra jokio kontakto. Kiek esame užauginę pasaulio, Europos čempionų, turbūt nėra tokio žmogaus, kuris būtų užauginęs tiek, kiek aš. Didžioji dalis Šiaulių klubų trenerių yra kažkuo su manimi susiję, esu prisidėjęs prie jų meistriškumo.

– Kokių laimėjimų esate pasiekęs?
– Pasiekiau kai kurių, bet anksčiau buvo tokie laikai, kad jokios rinktinės nevažinėjo. Važinėjo tik iš didelių miestų tiek bokso, tiek kovinės savigynos, tiek su karatė. Nematėme užsienio, geriausiu atveju – tik Rusiją, Latviją. Mūsų ribos buvo tik Lietuvos lygyje. Galėjai būti ir 5 kartus Lietuvos čempionu, bet išvažiuoti negalėjai.

Aš buvau keturis kartus Lietuvos bokso vicečempionu, du kartus suaugusiųjų grupėje, karatė – 3 kartus Lietuvos vicečempionu. Apie savo auklėtinių pasiekimus net nekalbu. Dabar vaikams viskas yra atvira, tik reikia turėti lėšų.

Mūsų auklėtinis Remigijus Serbijoje pelnė 9-ąją vietą. Jis pralošė 15 kartų Europos ir 5 kartus pasaulio čempionui – visi augome prie šio sportininko. Su sportininkais esame važiavę į Airiją, Olandiją, Ukrainą, Italiją, Serbiją, JAV, Japoniją, planuojame ir į Afriką nuvykti. Turbūt visą Europą esame išvažinėję. Kiekvienais metais važiuojame į Europos ir pasaulio čempionatus. Bijau pasakyti, kiek ir medalių yra iš viso.

– Iš čempionatų visada grįžtate su medaliais?
– Tikimybė yra didžiulė, nes važiuoja patys geriausi, kurie yra klubo atrenkami. Pavyzdžiui, šiais metais į Italiją važiavo 9 sportininkai ir visi grįžo su medaliais. Tas pat buvo ir Olandijoje.

Esmė ne tik pergalės, o patirtis, nes Lietuvoje sportinė karatė yra nauja, dar lygis mūsų Lietuvoje labai žemas.
Taigi per metus neturiu nė vieno laisvo savaitgalio, nes vyksta varžybos, seminarai. Visa šeima įsitraukusi į šį sportą, sūnus jau turi pirmąjį medalį.

– Kur jūs tobulinotės?
– Į Lietuvą kiekvienais metais atvažiuoja po vieną ar du meistrus, kurie būna europinio ir pasaulinio lygio. Dalyvavau Lenkijos, JAV, Japonijos seminaruose.

Prieš Europos čempionatą visada vyksta seminarai. Pavyzdžiui, Japonijoje sportavau 8 val. per dieną. Iš vienos salės eini į kitą salę. Vienoje salėje mokaisi teisėjavimo gestų, kitoje – treniravimosi metodikos. Japonijoje išsilaikiau 4 daną. Aš nesiekiu superaukštumų. Japonija yra kiekvieno sportininko svajonė, nes čia yra karatė pradmenys.

Mūsų karatė Lietuvoje ir kitur darosi vis labiau sportiška, keičiasi. Tačiau treneriai turi vadovautis karatė principais. Šioje sporto šakoje labai svarbu yra drausmė, pagarba ir tvarka. Japonijoje laimėti galimybių nėra, nes didžioji dalis japonų visada laimi kovas.

Latvių ir estų labai geri pasiekimai sportinėje karatė, o mes galime važiuoti tik su keliais sportininkais. Kitos šalys dėl finansavimo gali vežtis daugiau, todėl ir rezultatai yra tokie.

– Ar tai pavojinga sporto šaka?
– Ši sporto šaka nėra pavojingesnė už kitas sporto šakas. Daugiau traumų galima patirti kitose sporto šakose. Auginame sportininkus, kad jie nesutraumuotų kito sportininko. Pavyzdžiui, vaikams iki 16 m. negalima paliesti priešininko, atakuojama iki veido, reikalingas greitis, tik suaugusiųjų grupėje yra viskas kitaip. Mūsų trauma gali būti, jei koją ne taip padėjai – įvairūs patempimai. Bet tai gali atsitikti ir lygioje vietoje.

– Kokių turite sportininkų?
– Turime ir mergaičių, ir berniukų, bet mergaičių dalis yra mažesnė – tik 30 proc. Yra sportininkų, kurie sportuoja nuo 4 m., o vyriausias yra 57 m.

Ši sporto šaka skirta įvairaus amžiaus ir lyties atstovams. Mūsų mergaitės visada būdavo prie pačių lyderių, nes treniruotėse tekdavo kovoti su berniukais dėl mergaičių stygiaus. Kituose miestuose daugiau merginų, todėl merginos kovoja su merginomis.

Dabar Šiauliuose turime naują trenerę Bernadetą Dauparaitę, kuri bus mano asistentė. Ji yra daugiausiai titulų turinti mergina. Ji nuo mažumės sportavo, dabar užaugo. Toliau nori tęsti sportinę karjerą. Pats esu užauginęs 28 juodus diržus turinčius sportininkus.

– Ar tai yra daug?
– Tai reiškia, kad 28 žmonės sportavo iki juodo diržo, o iki to reikia sportuoti mažiausiai 10 metų. Jei vaikas atėjo 4 m. sportuoti, tai tik būdamas pilnametis gali turėti juodą diržą. Daug reikia pasiekti, kad išsilaikytų, reikia motyvuoti.

Nežinau, kiek sportininkų mokėsi mūsų klube. Per metus baltą diržą bando išsilaikyti 100 vaikų, geltoną – 80, o juodą – tik 3. Būna, kad nepavyksta tam tikro diržo išsilaikyti iš pirmo karto. Atrodo, salėje vaikui viskas puikiai pavyksta, bet egzamino dieną jis nesusitvarko su jauduliu. Turiu būti ne tik treneris, bet ir psichologas, ir tėtis.

– Ko išmoksta sportininkai iš šios sporto šakos?
– Drausmė, tvarka ir pagarba yra svarbiausia. Jei tu gerbsi draugą, tu jo neužgausi. Kovos menas yra tik apsiginti save ir apginti savo draugus. Visais būdais taip bandome įrodyti. Kai kurie tėvai manęs net ieško, nes žino, kad man svarbu yra drausmė. Dažnai atveda hiperaktyvius vaikus, kuriems trūksta drausmės. Būna, kad vaikai to išsigąsta ir nebenori eiti į treniruotes, o tėvai jų ir nebeatveda.

– Kodėl pasirinkote trenerio darbą?
– Aš svajojau juo būti, nuo mažumės buvau susijęs su sportu. Visas svajones bandau įgyvendinti, ko norėjau, tai ir gavau. Man tai nėra darbas, tai – labiau hobis. Sportas – mano gyvenimas. Savo metodiką kaip trenerio turiu, bet nesakysiu, kokia ji – rezultatai kalba patys už save. Malonu matyti savo sportininkus, kurie užima aukštus postus valdžioje. Svajojame turėti sportininkų Lietuvos rinktinėje.

– Buvote išrinktas geriausiu treneriu. Ką jums reiškia šis titulas?
– Nemažai metų buvau geriausias treneris. Kai pirmą kartą išrinko, buvo labai smagu, jog kažkas pastebėjo. O kai kiekvienais metais išrenka, tada tampa kaip ir kasdienybė. Kūno kultūros ir sporto departamente prie LR Vyriausybės kelis kartus esu buvęs apdovanotas už nuopelnus sporte. Taip pat du kartus teko būti ir pas Lietuvos Respublikos Prezidentę. Pas ją buvau apdovanotas už aukštus sportinius pasiekimus. Buvo malonu, kad Prezidentė mus pastebėjo, nors ir nebuvome olimpinės sporto šakos atstovai. Buvau išrinktas ir Radviliškio miesto garbės piliečiu.

apdovanojimai prezidenturoje 09 10 2018