Tuščiomis akiduobėmis – išdaužytais ir užkaltais langais žiūri buvusi Gytarių vidurinė mokykla lyg toji Maironio apdainuotoji Trakų pilis. Ir šitokių apleistų arba ne pagal paskirtį naudojamų statinių mieste – toli gražu ne vienas. Turbūt dažnas nė nemanė sulauksiąs tokio laikmečio, kai mokyklos, ligoninės, kino teatrai bus nebe statomi, bet uždarinėjami. Mokyklų tuštėjimo metas… Ir nereikėtų manyti, kad tai laikina problema, kaip anuomet būdavo priimta iš viešų tribūnų kalbėti apie akis badančias negeroves. Labai taikliai tada kažkas pastebėjo, kad nieko nėra pastovesnio už tai, kas laikina…

Grįžkime prie Gytarių mokyklos. Jau buvusios ir vargu ar kada dar būsiančios. Kalbinti pašnekovai tik pakomentavo, tik atsakė į pateiktus jiems klausimus, o šalyje vykstantys procesai formuojami ne jų  kabinetuose, bet gerokai aukščiau…

Niekas nenorėjo pirkti
Kaip mus informavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir ekonomikos departamento Ekonomikos ir investicijų skyriaus Turto valdymo poskyrio vedėja Irena Krugiškienė, be neveikiančių mokyklų, šiuo metu Trakų gatvėje 14 yra nenaudojama ir privatizuojama buvusi ligoninė.

Krugiškienė patikino, jog nėra nė vienos visiškai apleistos miesto mokyklos – visose jose kažkas vyksta. Štai keli pavyzdžiai: buvusi Tiesos gatvėje 3 perduota pagal panaudos sutartį Savivaldybės globos namams, buvusi Dainų g. 35 pagal panaudos sutartį perduota sporto klubams, o Krymo g. 1 – perduota pagal panaudos sutartį VšĮ „Smalsieji pabiručiai“.

O jau mūsų minėta Gytarių vidurinė mokykla (vėliau reorganizuota į pagrindinę) šio metu taip pat yra išnuomota bei privatizuojama.

Ką gi, geriau žvirblis rankoje… Tačiau yra vienas „bet“, kadangi tokie dideli pastatai, kaip buvusios mokyklos turi ir didelį potencialą. Klausimas, kaip jis – išnaudojamas. Juk galima vieną trijų aukštų mokyklos klasę išnuomoti kartą per mėnesį vykstantiems filatelistų ar numizmatų būrelio susirinkimams bei ramintis, esą viskas yra gerai – pastatas nuomojamas. Čia pamąstymui…

Į klausimą, kada buvo pastatyta Gytarių vidurinė mokykla, kiek kainavo jos statyba bei įrengimas ir kokia jos vertė yra dabar, I. Krugiškienė atsakė: „Kviečių gatvės nr. 7 pastatas pastatytas 1994 metais. Pastato įrengimo darbų kaina nežinoma, o apskaitoje šiuo metu jo likutinė vertė – 1082 817 eurų.“

Ši vertė, pasak I. Krugiškienės paskaičiuota pagal buhalterinius nusidėvėjimo normatyvus, o tiksliau statinio nusidėvėjimą galėtų nustatyti tik nepriklausomi turto vertintojai.

Taigi mėtosi niekam nereikalingas milijonas eurų... Valstybės ir visų mūsų pinigų. Nes esame labai turtinga šalis...

Ir kas gi šiuo metu „pilaitėje“ gyvena?

Pasak I. Krugiškienės, Gytarių mokykla išnuomota VšĮ „Projektų akademija“.

Skamba solidžiai, tik kad nesimato akademiškumo pėdsakų nors tu ką. Aną vakarą visame didžiuliame pastate švietė tik vienas apmusijęs, grotuotas langas, kiti gi užkalti drožlių plokštėmis arba išdaužyti, takai apžėlę žole, paradinės durys užrakintos... Neakademiška kažkaip.

Buvusi Gytarių mokykla yra įtraukta į privatizuojamų objektų sąrašą bei pardavinėjama, tik kad kol kas nesėkmingai. Ir nors jau buvo skelbta dešimt aukcionų, apleistas statinys iki šiolei lieka be šeimininko.

Padėtis stabilizavosi?
Pasak kito mūsų pašnekovo – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojo Rimo Marcinkaus, mokinių skaičius miesto bendrojo ugdymo mokyklose mažėjo iki 2014 metų. O nuo to laiko jis išlieka panašus – daugiau kaip 13 tūkstančių.

Padėtis stabilizavosi?

1990-aisiais, Nepriklausomybės atkūrimo metais, miesto mokyklų duris varstė daugiau nei 20 tūkst.  pirmų-dvyliktų klasių mokinių. Mokyklos nebetalpino tokios didelio jų skaičiaus, todėl apie 3 tūkst. mokinių mokėsi antroje pamainoje.

Pastačius Gytarių mokyklą, pirmaisiais metais joje mokėsi beveik 400 mokinių. 2009 metais mokyklose sumažėjus mokinių skaičiui, Gytarių mokykla buvo sujungta su Šventupio mokykla bei iškelta.

Laukiama, kad šių metų rugsėjo pirmąją į miesto bendrojo ugdymo mokyklas susirinks apie 13 060 mokinių. Iš jų 450 mokinių ateis į Gytarių progimnaziją, įsikūrusią K. Korsako g. 10.
Tokelės tokios.

Gyventojų nuomonių puokštė
O ką apie mokyklą-vaiduoklį mano aplinkiniai gyventojai? Dauguma kalbintųjų mokyklos teritorijoje vedžiojo šunis ir nenorėjo būti fotografuojami arba leido save nufotografuoti tik iš užnugario arba iš didesnio atstumo. Labai lietuviška. Vis dėlto esame dėkingi jiems už atsakymus.

Ieva, jauna šiaulietė: „Kažkokia veikla vykdoma šioje mokykloje, ir jeigu taip toliau – kodėl gi ne? Žole užžėlę takai? Bet matote, prie fasado atsirado vėliavos – tikėtina, jog kažkas vyksta ir laikui bėgant galbūt viskas bus sutvarkyta?“

Ramutis, inžinierius: „Gera buvo mokykla. Erdvi, moderni... O dabar kas? Vaiduoklis. Kas joje vyksta? Kartais čia kareiviai surengia pratybas. Taip, pratybas. Nežinau, ko čia jie mokosi. Galbūt kariauti pastato viduje? „Išvalyti“ patalpas ar panašiai?“

Anot jo, gaila, kad viskas pakrypo būtent šitaip. Juk tai pati naujausia miesto mokykla virtusi vaiduokliu. Mokyklų uždarinėjimas, tegul ir logiškai pagrįstas, nieko gero neatneš. Bendrai paėmus, jaunuomenės išsilavinimo, išprusimo, erudicijos lygis smukęs, jei lygintume su tuo, kas buvo prieš kelis dešimtmečius. Aišku, esama ir visokių išimčių...

„Eksperimentai buvo atliekami ir anksčiau, bet šitas su mokslo reforma – nenusisekęs“, – sako Ramutis.

Neprisistačiusioji: „Ką čia vertinti – baisu! Vaikai ėjo į mokyklą, o dabar kas darosi? Apleista, nušiurusi, išdaužytais langais... Argi mes žinome, argi matome, kas čia siautėja? Einame, praeiname, ir tiek. Keista, kad nieko nedaroma. Juk šitoks pastatas tikrai gali būti pritaikytas šiauliečių reikmėms. Tačiau laisvoje Lietuvoje tas niekam nesvarbu. Gana to, kad laisvi...“

Jos nuomone, kol pastatas visiškai nesuiro, būtina skubiai rasti šeimininkus. Šalia yra futbolo aikštė su dirbtine danga. Greta pradėta įrenginėti dar viena panaši aikštė, tad kodėl mokyklos neužleidus Šiaulių futbolo akademijai arba kelioms sporto mokykloms, klubams ar pan.? Dabar sportuojantys vaikai persirenginėja „konteineryje“. Juokinga.

Šiaulietis Vincas: „Šią mokyklą baigė mano dukra, o dabar pastatas stovi apleistas. Ir kiek tokių pastatų esama mieste! Prie duonos kombinato, priešais buvusį žemdirbių turgų Gytariuose, prie parko ir kitur“, – sako pakalbintasis.

Kasdien jis čia vedžioja šuniuką. Tai ar nėra tekę čia matyti girtų asmenų arba agresyviai nusiteikusių kompanijų?

„Kad nelabai. Yra vaizdo stebėjimo kamera. Matyt, privengia. O anksčiau langai buvo daužomi nuolat. Pats nesu matęs, kas taip daro, šukių randu atėjęs... Dabar dar ir saugos tarnyba važinėja, lyg ir prižiūri. Šitokio pastato kapitaliniam sutvarkymui reikalingos didžiulės investicijos. Nelabai čia kam jis ir reikalingas... O ir vieta nėra tinkama – ne miesto centras.“

Irena: „Stovi ta mokykla ir tegul sau stovi. Man ji nemaišo. Patinka čia ateiti su šuniuku – parkelis, gyvatvorės, takai… Net grybus mačiau augančius. Aišku, galėtų vaikai eiti į mokyklą – būtų dar gražiau. Beje, o kieno toji juoda vėliava prie mokyklos? Nežinot? Aš irgi.“

Moteriškės nuomone, ką su ta mokykla čia bepadarysi. Dargi jos nugriovimas nemažus pinigus kainuotų… Turi užtektinai patalpų ir universitetas, ir kitos mokymo įstaigos. O nugriauti gal ir ne pati blogiausia būtų išeitis. Juk kartais griaunami net visai nauji statiniai.

„Štai nugriovė gimdymo namus, kitus pastatė. Matyt neturi kur pinigų kišti?.. O mokykla dar greitai nesugrius. Jeigu sugriūtų – turėsime griuvėsius, galbūt ir naują turistų traukos objektą?“ – juokiasi Irena.

Rožė ir Eugenija: „Kadangi esame senyvo amžiaus, pasvarstome, kodėl mokyklos pastate neįsteigus senelių globos namų? Galėtų čia gyventi žmonės iš Šiaulių apskrities arba net iš visos Lietuvos. Gaila, kad nebeliko mokyklos. Graži buvo. Mano marti dirbo joje. Iš ministerijos atvažiuodavo ir svečių atsiveždavo modernią mokyklą parodyti“, – sako Rožė.

Gaila, tačiau, moteriškių manymu, dabar jau niekas nebeprikels to, kas buvo. Reikalingi dideli pinigai, nes liko tik stogas ir sienos, o vidaus apdailą reikėtų atlikti iš naujo.

Mokyklos langus intensyviai daužė prieš metus ar dvejus. Nuo tada policijos ekipažai dažnai čia pravažiuoja. Lyg ir apsiramino chuliganai.

„Vieta čia gana rami, puikiai tinka pasivaikščiojimams, tik galėtų kas bent vieną suolelį pastatyti…“ – pareiškė norą Eugenija.

Nereikalingi
Jeigu tiesa tai, ką vaizduoja ant buvusios mokyklos sienų užklijuoti plakatai, mokinukai čia mokosi ne algebros ir istorijos – mokosi sunaikinti, neutralizuoti aptiktą „priešą“ – pasak inžinieriaus Ramučio – „išvalyti“ patalpas. Vaikėzai mokosi kariauti...

Dėl neatsakingos valdančiųjų vidaus politikos, skurdo, nedarbo, kosminių kainų esant palyginti nedideliems atlyginimams, tautiečiai seniai patraukė į užsienius. Jų vaikučiai, užuot ant lentos rašę „Mama mala“, dabar sėdi kur nors Anglijoje arba Norvegijoje, Ispanijoje arba Airijoje ir, laužydami liežuvėlius, bando kalbėti jiems svetima kalba: „My name is Table!“

Niekas nežino, kiek iš jų sugrįš į savo tėvynę, kuriai, kaip susidarė įspūdis, jų nelabai ir tereikia...

Ievai optimizmo teikia ant mokyklos fasado plazdančios vėliavos.

Pasak inžinieriaus Ramučio, pati naujausia miesto mokykla pavirto vaiduokliu.

Šiaulietis Vincas mano, kad pastatui renovuoti reikalingos didžiulės lėšos, be to ir vieta nepatogi – vargu kas jį nupirks.

Pakalbintoji Irena šmaikštavo, kad iš mokyklos griuvėsių naudos būtų daugiau…

Pensininkė Rožė prisiminė laikus, kai pažiūrėti modernios mokyklos atvykdavo ministerijos darbuotojai ir dar svečių atsiveždavo…

Mokyklos pastatas vėlų vakarą. Nors kalbindami šiauliečius čia pravaikščiojome apie dvi valandas, nei saugos tarnybų, nei pravažiuojančių policijos ekipažų nepastebėjome.
Autoriaus nuotr.