Šiaulių miesto garbės pilietis ir daug metų Šiaulių krepšiniui atidavęs Antanas Sireika pernai sugrįžo į Šiaulius po penkerių metų pertraukos. Jis vadovavo Utenos „Juventus“ ir Točigio „Brex“ (Japonija) ekipoms. Tapęs Šiaulių krepšinio klubo „Šiauliai“ vyriausiuoju treneriu, jis įrodė, jog „Šiaulių“ komanda gali pakilti kaip feniksas iš pelenų, įrodydamas stiprią komandos dvasią, puikų pasiruošimą ir norą kilti vis aukščiau.

Dienraščio „Šiaulių naujienų“ skaitytojams A. Sireika sutiko išsamiau papasakoti apie krepšinį, komandą, LKL ir BBL sezoną.

– Koks buvo LKL sezonas „Šiauliams“?
– Vidutiniškas, nors visi sako, kad geras, nes praėjusiais metais buvo 10 vieta. Šias metais užėmėme 5-ąją vietą – šuolis didelis. Man niekada nebūna gerai.

Jei laimime varžybas, galvoju, kad galėjome sužaisti geriau. Būtume užėmę 4-ąją vietą, būčiau sakęs – dar geriau, bet vis tiek būčiau priekaištavęs, o kodėl prizininkais netapome. Tapsime prizininkais, o kodėl nežaidėme finale... Reikia siekti neįmanomo, tada gal pasieksime maksimumą. Aš tikėjausi net mažiau, sezono pradžioje nebuvau optimistas. Susirinkome jaunus žaidėjus, kiti net nematyti, viskas tik sezono eigoje pasimatė.

– Kas lėmė tokį rezultatą? Žaidėjai, geras susižaidimas ar jūsų sugrįžimas?
– Viskas. Man labai malonu dirbti, kai klube yra nauja valdžia. Nėra diktatorių, bendras susiklausymas. Visur yra rizika, bet bendras darbas ir žaidėjai perprato, kad reikia dirbti.

– Kuri pergalė LKL buvo svarbiausia?
– Gražiausia buvo Šiauliuose, kai žaidėme prieš Kauno „Žalgirį“. Per kiekvienas varžybas tikiuosi pergalės. Niekada neplanuoju, kad tiems pralošime ar išlošime. Visur tikiuosi, kad gerai sužaisime. Labiausiai džiugina, kad surinkome pilną areną. Buvo 5200 žiūrovų – iki pilnos arenos trūko 300. Net nesitikėjome.

Pamenu kažkada žaidė Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė, susirinko pilna arena. Tada galvojau, kad būtų puiku, jei tiek susirinktų, kai žais „Šiauliai“.

Kai laimėjime prieš Kauno „Žalgirį“, mačiau žmonių reakcijas. Vieni rodė kryžius, kad jiems nieko nebereikia, nesvarbu, kokią vietą užimsime, svarbiausia, jog įveikėme Kauno „Žalgirį“.

Prisimenu, kai dirbau Utenos „Juventus“ komandoje, miesto meras norėjo, jog komanda laimėtų prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“. Tais metais prieš juos laimėjome net tris kartus.

Žmonėms reikia tokių emocijų. Jie neatsimins, kokią vietą užėmė, bet atsimins, kad tuo laiku žaidė toks Mindaugas Kuzminskas, Laurynas Birutis.

– O kaip BBL sezonas?
– Tai buvo toks tarpinis etapas, nes turėjome daug jaunų žaidėjų. Tai nėra labai prestižinės varžybos, bet geriau nei draugiškos. LKL šiais metais buvo labai stipri lyga. Prienų-Birštono „Vytautas“ visada būdavo lentelės viduryje, o šiais metais liko paskutinis. Nebuvo lengvų rungtynių. Ar žaidi su Prienų-Birštono „Vytautu“, ar su Alytaus „Dzūkija“, ar su Kauno „Žalgiriu“, visos jos yra lemiamos, turi būti 100 proc. atsidavęs.

BBL buvo tarpinės varžybos ir šalto oro gurkšnis per įtemptas kovas.

– Kokia yra „Šiaulių“ komanda?
– Žmonės, kurie nori suteikti džiaugsmo kitiems. Jei 70 proc. padidėjo varžybų lankomumas, vadinasi, žaidėme neblogą krepšinį. Aš juos vadinu aktoriais ir kūrėjais. Jiems sakau, kad negalite žaisti vienodai, nebūsite įdomūs, jei viską tą patį darysite. Jūs turite rodyti vis kitokį krepšinį, kad žmonės į jus žiūrėtų.

Pavyzdžiui, futbolas  labiausiai nenusakomas žaidimas, ten nėra pasikartojančių situacijų. O žaidimas mėgstamas visame pasaulyje. Mano svajonė, kad krepšinis būtų toks patrauklus, kad jo eitų žiūrėti. Todėl juos ir vadinu aktoriais. Jie  jauni, daug nematę, nori kažko pasiekti.

Iš krepšinio galima ir gyventi, tik priklauso, kokio lygio krepšininkas esi. Dėl to reikia dirbti, aukoti savo laisvalaikį, savo merginas, įvairius jaunystės džiaugsmus, visko negalima aprėpti. Pasirinkai profesionalo kelią, paskui gal bus lengviau, o dabar turi dirbti.

– Ar keisis komandos komplektacija?
– Taip, keisis. Bus tie, kurie išvažiuos, užsieniečiai gal keisis. Dabar dirbu su tais, kuriuos turiu, nors turiu įvairių planų. Su valdžia kalbame apie tai, jog norime sujungti Šiaulių krepšininkus. Yra Šiaulių sporto gimnazija, Šiaulių krepšinio akademija „Saulė“, kuriose ugdomi krepšininkai. Juos reikia perimti, kad baigę mokyklą būtų reikalingi, jie turi turėti kur žaisti.

Suoliuko gale noriu, kad sėdėtų ne šiaip kokie žaidėjai vidutiniokai, bet geriau tegul sėdi jauni. Visiems sakau, kad  perpraskite prakaito, kraujo kvapą, paskui sugebėsite ir suvyriškėti. Gyvenime viską reikia praeiti pačiam. Pats patirti, kai tave apstumdo, skriaudžia, kai tau skauda. Iš pradžių kūną, po to sielą. Tada žinai, ką reikia daryti ir koks esi žmogus.

– Koks turėtų būti krepšininkas, kad jis patektų į jūsų treniruojamą komandą?
– Pirmiausia jis turėtų labai mylėti krepšinį. Jei pasakau, kad treniruotė bus 5 val. ryto, tai niekas neturi nustebti. Jei bus 3 treniruotės, turėtų džiaugtis, o ne dejuoti. Vien noro neužtenka, reikia ir sugebėjimų, duomenų. Galva turi labiausiai veikti, kad suprastų, ko čia mokomės ir dėl ko mokomės. Kaip žmogus turi būti nuoširdus ir geras.

Aš visada sakau, kad geriausiai reikia mokėti matematiką, jog galėtumėte apskaičiuoti trajektoriją, turime mokėti orientuotis situacijoje. Noriu, jog žmogus visada stengtųsi atsidurti kito kailyje. Man komandoje svarbiausia, kad būtų mikroklimatas, komandos dvasia. Jei vienam skauda, turi skaudėti ir šalia esančiam. Neturi būti egoistų, reikia stengtis treneriui padėti. Turi būti pasiruošęs bet kam. Tokias savybes stengiuosi ir puoselėti.

Pasyvų, verksnį, dejuojantį  sunku ištreniruoti. Man arčiau prie dūšios, kurie verkia, kai pralošė, kai treneris davė mažai žaisti ar apšaukė. Tokie žmonės nuoširdūs, nemėgstu egoistų ir pasipūtėlių. Egoistai gerai gerąja prasme. Aš skatinu, kad žmonės aikštelėje būtų egoistais, bet išėjus iš arenos egoizmas turi baigtis.

Svarbiausia yra talentas darbui. Nesvarbu talentas metimui, šuoliui ar ūgis. Viskas  svarbu, bet svarbiausia – darbas. Visą gyvenimą dirbau treneriu ir mačiau daug vaikų. Vieni buvo plastiški, bet tingūs. Treneris nusisuko, o jie sėdi. Profesionalūs krepšininkai pasirašo kontraktus, uždirba gerus pinigus, bet niekada nenori dirbti papildomai. Man žmonės, kurie turi talentą dirbti, o ne apie atostogas galvoja, yra patys brangiausi. Krepšininką gali daug ko išmokyti, bet jei jis neturi noro ar talento darbui, tada nepadės.

Mano idealas buvo treneris Phil Jackson, legendinis „Chicago Bulls“ treneris. Niekas nepadės – nei Antanas Sireika, nei Phil Jackson, jei jūs nenorėsite patys.

– Koks esate treneris?
– Mano devizas – šiandien negali dirbti taip kaip, dirbai vakar. Aš esu labai piktas, labai griežtas, bet esu žmogiškas. Visada stengiuosi suprasti, kodėl taip atsitiko, noriu duoti šansą. Aš esu teisingas, nebijau pasakyti, kad suklydau. Aš esu ramus, bet jei kažkas kiša pagalius ar nori simuliuoti, to nepakenčiu. Jei nenorite dirbti, tada eikite visai lauk.

Trenerio darbas yra malonumas, kada kiti nori daugiau sužinoti, kada tavęs klauso. Tada man atsiveria siela, galiu dirbti ir dirbti. Krepšinis nestovi vietoje, jis vystosi kiekvieną dieną. Strateguoti ir derinius derinti bet kas gali. Trenerio džiaugsmas yra, kai kažką naujo surandi. Norint kažko pasiekti, reikia dirbti dieną ir naktį. Naudokitės, kad treneris niekur neišvažiavo, nors atostogos. Čia yra didžiausias džiaugsmas. Užsieniečiai išvažiavę, Laurynas Birutis jau dabar į „Žalgirį“ išvažiavęs, o visi, kas liko, dirba. Man tai suteikia didžiausią džiaugsmą, jaučiuosi savo vietoje.

– Kaip vertinate Lauryno Biručio sėkmę?
– Neeilinis vaikas, džiaugiuosi, kad man pasisekė. Laimingas mano gyvenimas, negaliu skųstis. Laimė, kad toks vaikas pasitaikė. L. Biručio buvimas buvo toks mielas gurkšnis. Ne kiekvienais metais būna, kad kažkas įstringa, bet jis buvo ryškus vaikinas. Labai linkėčiau, kad jam sektųsi ateityje. Jis yra nuoširdus žmogus, komunikabilus, buvo mėgstamas, neturiu jokių priekaištų. Visada raginau mesti tritaškius, bet taip ir nepavyko jo įpratinti. Jis ne egoistas, jis galvoja, kad kiti gali. Aš jam linkėjau būti drąsesniam, būti didesniam egoistui. Džiaugiuosi, kad sutikau tokį vaikį, neįtikinau Kauno „Žalgirio“ vadovų, kad dar jį paliktų, tada būtų labiau suvyriškėjęs. Aš, kaip treneris, mačiau, kad reikėjo dar pabūti, būtų išvažiavęs tvirtesnis į kitas komandas.

– Ar svarbus žiūrovų palaikymas?
– Labai. Nėra labai svarbu, ar žaidžiame namuose ar išvykoje. Žaidėjai negirdi, kas ką šaukia, bet svarbiausia yra triukšmas, emocijos. Blogai, kai salėje yra tylu. Kai žaidėme Kaune su „Žalgiriu“, L. Birutis pelnė 35 taškus, mačiau, jog vietiniai žmonės žavėjosi tiek L. Biručiu, tiek Donatu Sabeckiu. Ten renkasi žmonės, kurie supranta krepšinį. Jiems nėra tiek labai svarbu, kad laimėtų Kauno „Žalgiris“,  bet jie ateina pažiūrėti tų gražių vaizdų.

Treneris A. Sireika aiškina R. Pipirui kaip geriau atlikti derinį.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Krepšinio treniruotės akimirkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.