Pirmasis birželio sekmadienis Lietuvoje paskelbtas Tėvo diena. Prasminga padėkoti tėvui už tai, kad suteikė pasitikėjimo, buvo vyriškumo pavyzdys, saugojo šeimos dvasinę pusiausvyrą, padėjo ieškoti sprendimų sunkiose situacijose. Turėtume neslėpti savo jausmų, nesibaiminti sentimentalumo, nes tėčiai, kaip ir mamos, nudžiunga padėkos ir dėmesio sulaukę.

Tėvas ir motina – didžiausia dovana
„Tėvo dieną bažnyčia, vykdydama ketvirtąjį Dievo įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“, skatina suaktyvinti, išaukštinti tėvystę. Tėvas yra išlaikytojas, auklėtojas, vedlys, šeimos angelas sargas, – šventės prasmę paaiškino  Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedros dekanas klebonas kunigas Egidijus Venckus. – Sekmadienį per visas mišias bus teikiamas specialus palaiminimas tėvams. Raginame  melstis už gyvus ir mirusius tėvus, padėkoti Dievui už tai, kad turime brangų gyvenimo turtą. Skatiname atskleisti, pajausti pagarbą tėvams. Pasimelskime, kad mūsų tėvai, tikrieji, kurie aukojasi dėl šeimos, atiduoda kraują, net inkstą, turėtų sveikatos. Lenkiamės Dievui ir dėkojame, kad tokių yra. Mama ir tėvas yra begalinė gyvenimo dovana.“

Savo tėvui kunigas E. Venckus labiausiai dėkingas už tai, kad lenkė dirbti, nelaikė dyko. Auklėjo griežta ranka: ir pabardavo, ir paglostydavo. Mamą globojo, visą šeimą į keliones veždavosi. Reikalavo ir daržus ravėti, ir bažnyčioje melstis. Įpratino lankyti senelius, močiutes, tvarkyti kapus. Gilios šeimos tradicijos, senelių išugdytos, išmokė vertinti tėvus. „Kol gyvas būsiu, jiems padėsiu. Aš juos jaučiu, aš juos turiu, ir niekas iš širdies neišplėš“, – sakė kunigas Egidijus.

Tėvas – ramybės ir išminties pavyzdys
„Tėtei kitais metais vasario 16-ąją bus 80. Jis man – visada pats didžiausias, pats tvirčiausias. Prieš kelerius metus dar mane per petį permesdavo. Prieš porą metų šuns būdą kartu kėlėme: jis sunkesnį kraštą laikė. Niekas neduotų iš pažiūros tiek metų, – pasakoja Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas. – Iki šiol Kelmės ligoninėje chirurgu dirba. Man tėvas – ramybės, išminties, savitvardos, žodžio laikymosi, pasitikėjimo savimi pavyzdys.“

Pasak Kornelijaus, su juo sunku turėjo būti. Daug eibių esąs prikrėtęs: „Nuvarydavau tėvo „žiguliuką“. Tuo metu vertybių vertybė. Prisitaikiau raktelius, „nusipylavojau“. 16-metis su draugais lakstydavau. Net kelis kartus sudaužiau. Mama apie tuos dalykus sužinojo tik po 20 metų. Gal vyriškas solidarumas, o gal saugojo mamą, nes ji dėl visko sielvartauja. Prisimenu, kaip pirmąsyk tėtis pagavo mane: atsirakinu naktį garažą – stovi tėvas. Nešaukė, ramiai sako: „Atiduok raktus.“ Buvo labai gėda.“

Išmintingo, kantraus auklėjimo pavyzdžių K. Užuotas gali pateikti ne vieną: „Tėtei geriausias atsipalaidavimas po sunkaus budėjimo – žemę kasti. Nuvažiuojame į sodą, jis mane įpareigoja mašiną nuplauti ar leidžia per dieną garaže kuistis. Man didžiausias malonumas mopedus ardyti, varžtelius sukioti, iš kelių gal vieną kokį parpalį sulipdyti. Juk geriau negu gatvėmis šlaistytis, kam nors langus išbarškinti. Bet motociklininko teisų neturiu. Tėvai neleido, bijojo, kad užsimušiu.“

Tėtis rūpinosi sūnaus visapusišku lavinimu, nors mažame miestelyje veiklos pasirinkimas nedidelis: dziudo, boksas, muzikos mokykla. „Lankiau dziudo, – pasakoja toliau Kornelijus, – bet daugiau laiko praleisdavau garaže, sukiodamas veržles. Mūsų aplinkos visi vaikai lankė muzikos mokyklą. Ir aš mokiausi groti fortepijonu. Įsivaizduokite muzikantą, kuris ateina į pamokas tepaluotomis rankomis. Vis dėlto tėvui dėkingas, nes muzikinį išsilavinimą gavau geresnį negu vidurinėje mokykloje.“

Kaip tapau dailininku
Negalime praleisti svarbios pasakojimo dalies, kaip tėvo įžvalgumas padėjo atrasti profesiją. „Mūsų laiptinėje gyveno tik ligoninės darbuotojai. Beveik visi kiemo draugai gydytojais tapo. Mane tėtis irgi nuo mažens po ligoninę vedžiojosi. Bet davė laisvę rinktis. Kartą tėvas nusprendė mane padaryti žmogumi. Nusivežė Klaipėdoje į marinisto Edvardo Malinausko parodą. Vaikščiojau, žiūrinėjau, pakrapščiau kažką kamputyje prisikišęs ir leptelėjau: „Nieko čia sudėtingo.“ Tėvas pasiklausė ir nusivedė į dailės reikmenų parduotuvę. Vienoje nupirko aliejinių dažų, teptuką, kitoje kartono lakštą su rėmais. Neišmaniau, kaip piešti, kaip dažus maišyti, kuo skiesti. Pirštu nutepliojau keletą vaizdų. Tėvas pasižiūrėjo, nieko nepasakė, bet po kelių dienų nuvedė pas mokytoją Ireną Sabaitienę. Metus paišiau. Tėvas padėjo įsirengti „sklepuką“ – dirbtuves. Net stakles ten medžio darbams pasistačiau. Kokių 17 metų pradėjo vežioti į Vilnių pas Kostą Dereškevičių. Metus ar pusantrų mokiausi. Pirmąkart pamačiau Arvydą Šaltenį, vėliau tapau profesoriaus Vincento Gečo mokinys. Man iš mažo miestelio, be jokių dailės pagrindų, tai buvo puiki galimybė. Tėvo išmintis, nuovoka, gebėjimas suprasti ir išlaukti padėjo atrasti save“, – tvirtina K. Užuotas.

Tylus ryžtingumas
Kitas nesenas atsitikimas, kai Algirdui Vladislovui Užuotui sukako 70 metų: „Aš tuo metu buvau praradęs darbą. Tėvas užsispyrė statyti namą. Man meistrauti patikdavo. Bet namą statyti!? Nusipirko sklypą nuostabioje vietoje prie Kražantės. Taigi namo statybos reikalai buvo paskirti man. Plušėjau gerus 2 metus. Tai, ko gero, išgelbėjo nuo depresijos.“

Tėvo kantrumą ir tylų ryžtingumą atskleidžia švelniai dramatiška situacija, kai baigus statybas Kornelijaus mama į naują namą keltis atsisakė. Kurį laiką tėvai gyvenę atskirai, vaikai baiminosi, kad nepakviptų skyrybomis. Sykį tėvas tyliai susirinko visus daiktus ir išėjo į namą. Kas beliko mamai? Jau aštuonerius metus gražiai tame name gyvena.

Kelionių ir pažinimo burtai
„Tėtis mane užbūrė kelionėmis po Lietuvą. Savaitgaliais su „Žiguliuku“ aplankėme Puntuką, Vištytį, kitas vietas. Tėvui ir dabar per dieną apvažiuoti kelis šimtus kilometrų – niekai. Mano dukrą neseniai vairuoti išmokė. Jo dėka būdamas dešimties pirmąkart lėktuvu skridau. Ir į Latviją dažnai važiuodavome. Kelionės – mano didysis džiaugsmas, savaitgaliais būtinai turiu kur nors nuvažiuoti“, – atvirauja pašnekovas ir prisipažįsta, kad meilė gamtai, šunims – irgi iš vaikystės.

„Važiuodavome su tėvais į Tytuvėnų girininkiją, kai man buvo 4–5 metai. Mama pasilikdavo su teta Julija pasiplepėti, mes, vyrai, eidavome į mišką su dideliu medžiokliniu, be galo mielu šunimi. Du dėdės kartu eidavo. Ką jie kalbėdavosi, man nerūpėjo. Su šunimi žaisdavau ir kiškio kopūstus valgiau, kuriuos barzdotasis dėdė išmokė pažinti. Tik daug vėliau sužinojau, kad tai buvo girininkas, rašytojas Vytautas Almanis, kuris Altajuje sniego žmogaus ieškojo, jo žmona poetė Julija Almanienė ir kunigas poetas Ričardas Mikutavičius.“

Sako, iš draugų pažinsi žmogų. Tad į tėčio portretą įliejama dar viena šviesi spalva.

Aš kaip tėvas – idėjinis
Paklaustas, kodėl nesusiviliojo kaip sesuo apsigyventi užsienyje, Kornelijus atsako: „Aš kaip tėvas – idėjinis. Mano tėvas visada darbu gyveno, jam pasiaukojimo pavyzdys – profesorius Vladas Kuzma, kurio portretas kabinete ant sienos būdavo. Mano talismanas – senas fotoaparatas „Zenit“. Tėtis mėgo fotografuoti. Kartą laikydamas mane ant rankų slystelėjo, manęs neužgavo, o aparatas nukentėjo. Kai pamatė, kad domiuosi fotografija, atidavė man. Vėliau naujesnį dovanojo. Bet pirmasis „Zenit“ būtinai turi būti ant stalo – kaip talismanas. Jeigu jo nėra, jokio darbo negaliu daryti. Prieš Andriaus Lamausko parodos atidarymą pasigedau, per nepilną pusvalandį turėjau sulakstyti ir iš namų atsivežti. Nežinia, kiek kartų greitį viršijau. Atidarymas buvo anšlaginis.

Ar esu panašus į tėvą? Man daug jo savybių trūksta. Klaidų esu pridaręs. Tėtis visada moka išlaukti, kol pats jas pradėsiu taisyti.“

Tėvo diena pasaulyje
Ne visur Tėvo diena švenčiama vienu metu, nevienodai aiškinama šventės prasmė. Laikomasi nuomonės, kad idėja kilo JAV 1910 m. pagerbiant tėvą, kuris žmonai mirus vienas išaugino 6 vaikus.

Vokietijoje Tėvo diena minima kaip Kristaus dangun žengimo diena. Tai yra Jėzaus grįžimo pas savo Tėvą diena, minima 10 dienų prieš Sekmines. Italijoje tėvo diena (Fiesta del papà) švenčiama kovo 19 d. Katalikiška šalis  mini šv. Juozapo dieną, nes Juozapas Jėzui atstojo tėvą. Vaikai dovanoja tėvui savo darbo smulkias dovanėles, skaito eilėraščius, atlieka mokykloje ar vaikų darželyje išmoktus vaidinimus.

Pirmą birželio sekmadienį, kaip ir Lietuvoje, Tėvo diena švenčiama Bulgarijoje. Daugelyje šalių šiai šventei skiriamas birželio antras ar trečias sekmadienis.

Yra šalių, kurios Tėvo dieną švenčia rudenį ar žiemą, sutapatina su kitomis nacionalinėmis šventėmis. Kinijoje Tėvo diena švenčiama rugpjūčio 8 d. Kinų kalboje 8 yra tariamas ba. Taigi 08-08 yra „baba“, kas kinų kalboje tolygu „tėvas“. Mus visus vienija tradicija  prisiminti savo gyvus ar mirusius tėvus, išsakyti jiems meilę ir pagarbą.

Kunigas E. Venckus:,,Mama ir tėvas yra begalinė gyvenimo dovana.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

K. Užuotas: „Man tėvas ramybės ir išminties pavyzdys.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.