Kalbos šventė Saulės laikrodžio aikštėje 1988 metų spalio mėnesį. Juozo Bindoko nuotraukoje Rūta Staliliūnaitė Barboros Radvilaitės kostiumu. Šalia autobusiuko parimęs Laimonas Noreika – Mažvydas.  Sužimba ašaros akyse, prisiminus, kaip lūpas vilgė „medaus ir kraujo skonis“, o virš galvų pleveno minios kartojamas  žodis ,,Lie-tu-va“…

30-metis – mūsų miesto istorija
„Žiburio“ knygyno languose surengta nuotraukų paroda, skirta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 30-mečiui. Jose Romualdo  Struogos, Rolando Parafinavičiaus, Juozo Bindoko nuotraukos primena pirmuosius Sąjūdžio mitingus Saulės laikrodžio aikštėje, „Roko maršą“ per Lietuvą, Kalbos šventę, konferencijas teatre, Trispalvės iškėlimą, kitus svarbius 1988–1999 metų momentus.

Sąjūdžio 30-mečio minėjimo programoje susitikimas su Šiaulių sąjūdininkais, fotografijų ir vaizdo medžiagos apie Šiaulių Sąjūdį peržiūra, renginiui skirtos parodos „Įdomiausi Sąjūdžio artefaktai Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose“ pristatymas. Sąjūdžio kanklininkė Elena Ralienė atliks melodijas, kurios skambėjo Šiaulių Sąjūdžio steigiamojoje konferencijoje. Parko rožyne bus pasodinta Sąjūdžio 30-mečiui skirta rožė. Bus rengiama ekskursija Šiaulių sąjūdžio takais.

Galingas demokratinis judėjimas įgyvendino pačią svarbiausią idėją – Lietuvos laisvės idėją. Privalu prisiminti žmones, jų darbus, įvykius. Pateikiu skaitytojų teismui keletą minčių tų žmonių, kurie buvo labai arti nuo pačios pradžios – Sajūdžio gimimo – ir yra su mumis šiandien. Jie nedemonstruoja apdovanojimų, nesididžiuoja titulais, bet visi prisipažįsta: jiems labai skauda, kad  ne viskas yra taip, kaip tikėjosi.

Labiausiai gerbia tuos, kurie dirbo tyliai
Vaclovas Vingras, kurį daugelis laiko laisvos minties budintoju Šiauliuose, kurio vedami renginiai Inžinierių namus padarė inteligentijos susibūrimo židiniu, linkęs labiau vertinti tuos, kurie nesigiria. Jo nuomone, tylūs nuveikė daugiau.
Savo principingumu, pastovumu pagarbos nusipelno Mindaugas Stakvilevičius, pasak V. Vingro, „mūsų aplinkoje drąsiausias, labai doras žmogus.“ Retai minimas šviesios atminties Petras Petrauskas, kuris kioskelyje prie P. Višinskio viešosios bibliotekos platino Sąjūdžio spaudą: „Sąjūdžio žinias“ ir „Atgimimą“.

Su pagarba V. Vingras atsiliepia apie Algirdą Ulčiną, sausio 13- ąją gynusį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, dalyvavusį atkuriant krašto apsaugą. Negaili gerų žodžių Šiaulių dramos teatrui, ypač Gyčiui Padegimui: „Kaip teatras sugebėjo tokią inscenizaciją parengti Kalbos šventei, tokią vieningą iš kelių draminių kūrinių, prisikviesti žymių aktorių, neįsivaizduoju. Dvi dienas vyko Kalbos šventė, nors lietuvių kalba dar nebuvo pripažinta valstybine. Neįtikėtinas dalykas, įspūdis nepakartojamas. Tie baigiamieji žodžiai „Lie- tu-va“ tebeskamba iki šiol.“

V. Vingras sako, kad žmonių buvo daug, įvairių, svarbi veikla vyko pusantrų metų; atsakingi rinkimai, politinės kovos. Apie jas Irenos Vasinauskaitės knygoje aprašyta, protokolai išsaugoti, knygon sudėti.

Entuziazmas suteikė jėgų
Aktorius Juozas Bindokas nepriskiria savęs prie sąjūdininkų, nes buvo išvykęs į JAV. Prisimena du įspūdingus reiškinius: 1988 m. –  Kalbos šventę ir „Atgaivos“ festivalį.

,,Tai buvo kažkas nepaprasta. Festivalį organizavo Gytis Padegimas. Ignaco bažnytėlė vakarais, kai vykdavo spektaklių aptarimai, diskusijos, buvo sausakimša. Džiugino buvimas kartu, sujudimas šviesuomenės. Leidome laikraštuką „Atgaiva“. Dirbome naktimis, per naktį jau būdavo šviežia informacija. Operatyvumas nepaprastas.  Gal visą savaitę truko festivalis,“ – pasidalija prisiminimais aktorius.

Neištrūkome iš „baudžiauninko dūšios“
„Buvo toks matymas, kad savo valstybėje norime tvarkytis patys. Iš dalies pasiekėme, – svarsto Algirdas Ulčinas. – Svarbiausia iškovota – laisvė: laisvė keliauti, laisvė dirbti, laisvė mąstyti. Kas neramina? Ėjome į nepriklausomybę, kad svetimi nekomanduotų. O dabar savanoriškai dalį valdymo funkcijų atidavėme kitam centrui. Rūpinomės, kad mokyklose vaikai buvo rusinami. Dabar savanoriškai pasidavėme anglicizmo įtakai. Mes turėdami savo vieną seniausių kalbų, ją prarandame. Tada nežinojome, kad globalus pasaulis mus taip stipriai įtrauks. Mes dalį nepriklausomumo atiduodame, ne nepriklausomybės.

Antra, visi svajojome apie geresnį gyvenimą, bet neįvertinome pavojaus, kuris slypi mumyse pačiuose – grobuoniškumo. Žmogus daugiau rūpinasi savimi negu bendruomene. Mūsų verslininkai negalvoja apie darbuotojų socialinį saugumą. Ar nekurdamas socialinio saugumo darbuotojui, jausiesi saugus, užgyvenęs turtą neteisingai? Dėl to emigracija tokia didelė. Vis dėlto išvažiuojančius galėčiau laikyti dezertyrais. Mūsų protėvių žemė paliekama kažkam. Ar nebus pavojaus kaip Europoje, kai atvykėliai gali naudotis gėrybėmis nesukūrę nieko.

Trečia, baudžiauninko mentalitetas leido niekinti save. Patys nesiimame iniciatyvos, laukiame, kad kiti padarys. Geriau svetur vergaujame. Mes nesuprantame, kad valdžia – mūsų tarnai. Per 30 metų neišmokome reikalauti, kad jie mums tarnautų. Blogai tiems, kas jaučiasi baudžiauninkais. Pakimba ant populistų, nes laukia mesijo. Pavyzdžiui, prancūzai streikais išsikovoja, kad valdžia darytų tinkamus sprendimus. Dalis jaunimo jau bunda, nebeleidžia meluoti, išsako pasipiktinimą.

Pasigendu inteligentijos žodžio. Labai gerbiu Vytautą Radžvilą, kuris  pasiryžta drąsiai kalbėti tiesiai, ką galvoja.

Sąjūdžiui kuriantis ir ypač Sausio 13-ają lietuviai buvo labai vieningi. Daugiau tokios vieningos Lietuvos nemačiau. Esu pilietis, kuris visada aktyviai sakau savo nuomonę. Buvau darbininkas „Nuklone“, su Rimantu Lazdynu kūrėme darbininkų sąjungą kaip alternatyvą profsąjungai. Vėliau nuo1990 metų atkūrėme Vaidoto batalioną. Kūrėme krašto apsaugą. Ten 15 metų. Dabar aerouoste stengiuosi būti naudingas. Patriotizmas prasideda nuo savo krašto.“

Sąjūdžio idėjos neatsispindi dabartiniame gyvenime
Dailininkas Povilas Anikinas pasakoja, kaip kūrėsi dailininkų sąjūdžio grupė, kaip diskusijose buvo rengiama sąjūdžio organizacijos struktūra: „Kūrėjai jautė laisvės suvaržymą. A. Juozaičio pranešimas padarė didžiulę įtaką. Veikė žinios iš Estijos. Prisijungėme V. Rimkus, V. Trušys, K. Kasperavičius, kiek vėliau – Pranas Piaulokas. Mūsų pozicija tolerantiškesnė. Atsisakėme pasiūlymų rašytis prie komunistų sąjūdininkų pavardžių. Apskritasis stalas atliko koordinatoriaus vaidmenį. Turėjo skatinti demokratinį partijų vystymąsi.“

P. Anikino teigimu, idealizmas stimuliuoja keistis visuomenę, bet jis niekada nenugali. Pateikia pavyzdį:

„Nepriklausomybė, konfliktai su „didžiuoju broliu“. Mūsų valstybėlė mažutė, jokių iškasenų. Puoliau rinkti foliją nuo pieno butelių, gal šaliai reikės aliuminio.“ Menininkas teigia, kad  Sąjūdžio idėjos absoliučiai neatsispindi dabartiniame gyvenime. Kapitalistinėje sistemoje pagrindinis variklis yra pelno gavimas. O toks idealizmas juokingas. Inteligentija visai nuo visuomenės problemų nusišalino. Justino Marcinkevičiaus pavyzdys ryškiausias – kaip apjuodinti žmogų.

Gyventi „čia ir dabar“ – mankurtų modelis
Disidentas Algirdas Špokas kalba mažai: „Matėme, kad Vilnius bruzda, o ypač estai. „Roko maršas“ parodė, kad traukinys pajudėjo.“ Tik Irenos Vasinauskaitės prispirtas pasakoja, kaip pirmąsyk Šiauliuose nešė Trispalvę. Nesigiria, kad ant jo rankų mirė globojamas partizanas Jonas Paulauskas. Nepasakoja, kad buvo persekiojamas už savanorių kapų tvarkymą, už tikrosios istorijos pamokas.  

Jis įsitikinęs, kad be savo šeimos, savo tautos istorijos žmogus virsta medūza, mankurtu. Kvietimas   gyventi čia ir dabar – tai ugdyti akimirkos žmogų, menką, be vertybių, be siekių.

P. Anikino nuomone, nelengva buvo ištrūkus  iš tam tikros visuomenės: „Mums reikėjo išsivystyti iki tam tikro lygio, iki laisvo žmogaus supratimo.“ Jam pritaria Aldona Veronika Koskienė, kuri savo kailiu pajuto, ką reiškia būti atstumtąja tarp savųjų: „Gamta nuolat kinta. Mes irgi keitėmės, augome. Nebuvome persivertėliai, tiesiog keitėsi mąstymas, gyvenimo supratimas.“

Ji pasidžiaugia, kad geras sugalvotas maršrutas Sąjūdžiui pagerbti, puikių renginių „Aušros“ muziejus parengė, gražiai istorija pateikta, svarbiausi faktai paminėti.

Ar ateis laikas „Sąjūdžio anekdotams“?
Tarp Sąjūdžio žmonių būta nesutarimų, nuomonių skirtumo, ginčų, tačiau I. Vasinauskaitė įsitikinusi, kad anais laikais mokėta ginčytis gražiai, neįžeidžiant. Dabartinėje valdžioje sėdintys, pasak jos, neskaito Konstitucijos, todėl nesuvokia, kad jie privalo tarnauti mums. Kabinete net kėdės atsisėsti tenka išsireikalauti.

„Tada netikėjau, kad valdžios žmogus taip nemokės diskutuoti, taip pajus savo viršenybę, nemaniau, kad žiniasklaida nesiims ginti paprasto žmogaus, kad visuomenininkus bus galima tampyti po teismus“, – kalba Sąjūdžio pirmeivių klubo vadovė ir čia pat papasakoja linksmų nutikimų. Kaip dvi dienas siūdino su Vida Stasiūnaite Sąjūdžio vėliavą ir toji buvo pavogta. Kaip kažkur dingo Sąjūdžio herbas. „Jei kažkam prireikė – gal gerai.“

Prisiminė ir rožę, gautą iš P. Anikino už aštrią diskusiją – kaip atsiprašymo ženklą. Gal apie „elegantiškojo idealizmo“ laiką dar išleis anekdotų knygą.

P. Anikinas: „Kūrybinė inteligentija laikėsi nuosaikios pozicijos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Špokas: „Pats save turi gerbti, gerbti šeimos ir valstybės istoriją.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

I. Vasinauskaitė: ,,Pirmoji Sąjūdžio taryba buvo graži – mokėjo ginčytis pagarbiai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.