Liudai Gražinai Bekerienei, Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyvios slaugos skyriaus vedėjai,  gegužės mėnesį Medicinos darbuotojo dienos proga suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas, įteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo garbės ženklas.

Apie apdovanojimą
Profesorius dr. Linas Rovas, Moters ir vaiko klinikos direktorius, sakė, kad visas kolektyvas, gydytoją Gražiną puikiai pažįsta, gerbia ir pasiūlė apdovanojimui. Jo nuomone, skyriaus vedėja jau seniai užsitarnavo nusipelniusios gydytojos vardą. Ji puikiai susitvarko su visokiais iššūkiais, randa kalbą tiek su personalu, tiek su pacientais.

Pasak klinikos vadovo, kad ir kokia baisi situacija nutiktų, jis ramus, nes daktarė Gražina susitvarkys. „Ją pažįsta dauguma miesto ir aplinkinių rajonų gyventojų. Ne veltui gydytoja buvo išrinkta „Metų šiauliete 2009“, – sakė L. Rovas. – Ji – puiki gydytoja ir skyriaus vedėja. Džiaugiuosi, kad tokia puiki daktarė dirba mūsų ligoninėje. Kad tik Dievas duotų sveikatos dar ilgai dirbti, mūsų mažiesiems ligoniukams padėti sveikti. Tai gydytoja iš didžiosios raidės“, – apibendrino prof. dr. L. Rovas.

Paklausta, kaip vertina apdovanojimą, gydytoja L. G. Bekerienė sakė nesureikšminanti, o kalbą vis kreipė arčiau to, kas nuolat kirba mintyse – darbo, kurio ji darbu nevadina, nes „medicina yra menas – labai įdomus, kur nebūna dviejų vienodų dienų“.

Apie meną pažinti žmones
„Vienoje vietoje daugiau kaip 40 metų.  Pradėjau darbą apylinkės gydytoja. Puiki buvo apylinkė, vaikščiojau miesto centre, –  pasakoja L. G. Bekerienė. – Šeimos daktarai yra patys geriausi todėl, kad jie viską žino. Pažinojau tėvus, senelius, kai kurių – net visą giminę. Kai nueini į namus,  išsišneka, pasipasakoja. Tampi įtakinga netyčiom. Teko ir šeimą sutaikyti, kuri ėjo skyrybų link. Kartą moteris viena prisiminė, tarsi liepiau grindis išsiplauti. Man tuo metu atrodė, kad tik maloniai pasišnekėjome. Dabar to pabendravimo tarp žmonių mažiau yra.“

Darbas ligoninėje, pasak gydytojos, yra kitoks. Mažiau ligonius pažįsti, jie dažnai keičiasi. Kartais neramu namo išleidus, nes nežinai, ar gerai namuose pasirūpins. Antra vertus,  įdomiau, nes turi pasukti galvą, kad neapsiriktum dėl diagnozės, tobulėji kaip gydytojas, nes tariesi, galvoji.  Šeimos daktaro specifika padeda labiau pažinti ligonį. L. G. Bekerienė nesutinka su tais, kas šeimos gydytojus pavadina siuntimų išdavėjais, išrašinėtojais. „Tai labai neteisinga. Jis ne siuntėjas, o žinotojas“, – sako gydytoja.

Apie pasitikėjimą ir rūpestį
Gydytoja L. G. Bekerienė neprisiima sau didelių nuopelnų. Sako, kad ligoninėje labai svarbu komanda: sesutės, valytojos, tėvai, pats vaikas. Slaugytoja-sesutė dažniau ir daugiau bendrauja su ligoniu, todėl jos švelnumas už gydytojo svarbesnis.

„Kai tėvai sunerimę, vaikui tai persiduoda. Jei mama nepasitiki, kviečiu konsiliumą. Atsimenu laringito atvejį. Mokame jį puikiai gydyti. Bet matau, kad mama kunkuliuoja. Pasiūliau į Kauną ar Vilnių siuntimą, tik paprašiau pagalvoti 5 minutes. Po kelių minučių apsisprendė likti. Kelios procedūros ir vaikas ėmė sveikti“, – sako gydytoja.  

Tėvystė – nepakartojami jausmai. Net kai liga mirtina, tikėjimas svarbus. Tik reikia išsakyti savo nerimą, ramiai kalbėtis. Mediko rūpestis – nuraminti, įtikinti, susikalbėti.

Gydytojos nuomone, vaiko savijautai labai svarbi aplinka – grožis gydo. Todėl pirmiausia prašė suremontuoti palatas, ne gydytojų kabinetus.

Ilgai svarsčiusi, kodėl vis dar išlieka korupcija medicinoje. Dar gajus esąs noras privilegijų sau. Ne gydytojui nori padėti duodantis, o sau. Tai gal nepasitiki mediku, kad nuoširdžiai stengsis ligoniui  padėti, gal negerbia.

„Skaudu, kai pasako: jiems tas pats. Mes, gydytojai, dažnai net naktimis galvojame, abejojame, ar viską padarėme teisingai. O chirurgai dar didesnį nerimą turi. Mano vyras – chirurgas, matau: vaikšto, vaikšto… Mano darbas ramesnis, galiu pasitarti. Gerai dar, kad tikinti, man Dievas padeda“, – sako gydytoja ir prašo pabrėžti, kad gydytojams tikrai labai rūpi kiekvienas pacientas.

Apie laiką ir šeimą
„Man patinka, tai mano laimė, kad taip greitai bėga laikas, – kalba  gydytoja, o šypsena nuo veido nedingsta. – Senatvė nebaugina. Užaugau, mokiausi Kaune, Vilijampolėje. Vyras – šiaulietis, todėl Šiauliuose atsiradau. Gyvenome visą laiką su vyro tėveliais. Du vaikus užauginome. Turime 4 anūkus. Sūnus Rokas – humanitaras, dėstytojas. Šoko, dainavo, važinėjo visur. Dukra Lina –choreografė.“  

Mėgo šokti, abu su vyru smarkiai šokdavę jaunystėje, gal dėl to vaikai  irgi.

Adomas, vyriausias anūkas, nori būti mediku. Dirba slaugytojo padėjėju. Jo, pasak, L. G. Bekerienės, nenervina žmonės, nešvara, „apsikakojimai“. Ši profesija kaip tik jam. Kunigo gal sunkiausias darbas, bet jei turi pašaukimą, mielas. Medikui  taip pat reikalingas pašaukimas.  Vis  sakanti anūkui, kad „mūsų mokslas įdomus ypatingai.“

Visuomeninis darbas gal turėjo įtakos, kad tapo žinoma, buvo pasiūlyta apdovanoti, svarsto medikė.  Jauna organizuodavo šventes vaikams. Daug metų vadovavo Medikų etikos komisijai. Skaitė daug paskaitų: jaunavedžiams, mamoms, vaikams mokyklose. Dabar nusprendė, kad jaunesni tai galėtų daryti geriau.

Apie pasikeitimus: vieni džiugina, kiti liūdina
Gydytoja pastebi, kad vaikai keičiasi, judresni, aktyvesni, su charakteriu. Ilgai tenka kai kuriuos prisišnekinti, kad leistųsi apžiūrimi.  

Liūdina, kad per anksti tėveliai vaikams planšetes įbruka. „Koks aplankymas, jei vaikas su planšete, mama ir tėtis su telefonais? Kūdikėliui ekranas ne tik nenaudingas, jis negeras. Kūdikėliui turi duoti žaislą, knygą, pasaką, dainas. Neturi liūliuoti vaikų aparatai, ypač šviečiantys“, – susirūpinusi pediatrė.

Tėveliai taip pat pasikeitę. Dažnokai pasitaiko piktų, nekantrių, nemokančių ar nenorinčių nuraminti, priglausti vaiko. „Stengiausi pamąstyti kodėl. Jauni nežaidė su lėle. Su barbe žaidė. Juk tai tik graži mergina puošniais rūbeliais. Taigi vaikystėje neišmoko vaiku džiaugtis, sielos kertelėje meilės pritrūko.

Vis tiek gerų yra daugiau. Gražūs mūsų žmonės ir vaikai labai gražūs.

Keičiasi ligos. Vėjaraupiais serga mažiau, bet sunkiau. Akinukų anksčiau retam tereikėjo, dabar lyg epidemija.

Džiugina medicinos technologijų, mokslo pažanga, gydymo naujovės suteikia galimybių, jei ne išgydyti, tai gyvenimą palengvinti.

Tik rūpi, kad tėveliai nepasiduotų neskiepijimo madai. Skiepai būtini, kad ligas suvaldyti pajėgtume.

Apie optimizmą ir meilę žmogui, profesijai
Gydytoja atskleidžia, kad menas būti tėvais ir menas būti gydytoju yra panašus. Prasideda nuo šypsenos, lietimo, gero žodžio, supratingumo, atjautos. Mediko širdis stipri, kantri, mylinti. Pasak gydytojos, nebūna ligonių, kurie atėjo „be reikalo“. Visus juos privalai apžiūrėti ir išklausyti, koks bebūtum pavargęs.

„Mūsų visuomenėje daugiausia nusiskundimų dėl bendravimo, todėl pirmoji pasisveikinu ir nusišypsau, nebaru darbuotojo vidury dienos, pasikalbu vėliau. Mano kulniukai nebekaukši, kad netrikdytų mamų ir ligoniukų ramybės, neatrodytų, kad per dažnai prieinu,  – dalijasi mažomis paslaptimis medikė. – Įdomus mūsų darbas, kad nėra vienodų dienų. Mes kasdien augame kaip asmenybės. Nuolatos reikia ne tik žinių, bet įvairiausių gebėjimų sukelti pasitikėjimą. Mes ne viską galime, bet labai  stengiamės. Akimirkų laimingų būna dažnai. Optimizmas gydo ir gyventi padeda.“

Gydytoja pastebi, kad vaikai keičiasi, judresni, aktyvesni, su charakteriu. Ilgai tenka kai kuriuos prisišnekinti, kad leistųsi apžiūrimi.
Artūro STAPONKAUS  nuotr.