Paskutinį balandžio sekmadienį Vadimo Kamrazerio ir Jūratės Budriūnaitės vadovaujama vaikų muzikos studija „Nieko tokio“ šiauliečius pradžiugino nauja programa „Koks pasaulis puikus“.

Gėris, grožis ir gera nuotaika – studijos credo
Muzikos studijai „Nieko tokio“ vadovauja menininkų šeima: pedagogas, muzikantas ir kompozitorius Vadimas Kamrazeris bei Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Jūratė Budriūnaitė („Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė, ne kartą išrinkta Valstybinio Šiaulių dramos teatro Metų aktore). 35 vaikai nuo 4 iki 16 metų joje dainuoja, meno bei muzikos paslapčių semiasi, mokosi bendravimo ir savęs pažinimo.

„Tradiciškai linksmas koncertas – dovanojome džiaugsmo, gerumo, energijos pliūpsnį“, – sakė V. Kamrazeris. – Kiekvienais metais paruošiame naują programą. Norėjome ir turėjome ką parodyti, vos sutilpome į pusantros valandos. Daugiausia atliekame mano sukurtas dainas, tekstus parašo Jūratė. Pasaulinius hitus vyresnėliai dainuoja angliškai, tačiau nemažai tekstų adaptuojame, šiam koncertui lietuviškus tekstus sukūrė šiauliečiai menininkai Vilijus Vaišvila, Virgis  Stakėnas.

Kasmet stengiamės vis kitoje salėje pabūti. Teatre labai miela, tik į Mažąją salę netilpo visi, kas norėjo. Visos 4 grupės pasirodė puikiai. Prie ketvirtosios prisijungėme mes su šešiamete dukrele Sofija. Taip šilta, gera drauge dainuoti.“

Šiai šventei neliko abejingi nei vaikai, nei tėveliai, nei mamytės. Skirstydamiesi dėkojo už šiltą, jausmingą ir linksmą koncertą.

 Su vaikais – visada šventė
„Jaučiuosi kaip tų vaikų senelis, – sako V. Kamrazeris, –  Prisipažįstu, kad vieną aštuonmetę mergaitę vis mamos vardu pavadinu – jos mama buvo tokio amžiaus, kai pas mus dainuoti pradėjo. Jau antra karta užaugo. Judėjimą pradėjau gal 1985 metais kaip choras „En-den-du“. Buvome pirmieji tokie Lietuvoje. Dabar esame du vadovai, aš mokau  dainavimo gudrybių, tai sugebu, nes daug metu grojau grupėje „Vairas“, o Jūratė – judesio, išraiškos, plastikos, tiesiog bendravimo. Mes triukšmingi ir „kieti“. Mūsų studijoje su vaikais žaidžiame įvairius improvizacinius žaidimus, kuriame pasakas, piešiame. Vaikai tampa drąsesni, atviresni. Mums nereikia bartis dėl mobiliųjų telefonų, ausinių. Ne tik iš koncertų, iš visų užsiėmimų išsinešame tokį gėrį, puikią nuotaiką. Daina mums yra tiltas į vaikystę, į grožio ir gėrio pasaulį.“

Studijos „Nieko tokio“ dainorėliai šėlo scenoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.