Gyvenimas pilnas rutinos, kovos už būvį, kasdienę duoną, būstą, baimės dėl rytojaus. Kad stabtelėtume ir prisimintume, ką jau gavome, pasidžiaugtume tuo, ką turime, mums duotos šventės.

Šventės turėtų sukelti džiugių emocijų, paskatinti orumą, individualumą. Tai proga padėkoti tiems, kas šalia, kai sunku ir kai džiaugsmu norisi dalytis. Pati savaime šventė neateina. Jai reikia ne tik vidinio  nusiteikimo, bet ir specialaus elgesio, ritualo, aplinkos. Šiuo metu darbuojasi daugybė švenčių organizatorių, kurie pasirūpina išorine šventės puse. Juos ir kalbiname.

Senieji vestuvių papročiai nyksta
Atviras pasaulis, didėjantis gyvenimo tempas gerokai keičia švenčių tradicijas. Didžėjus Egidijus Jankauskas pastebi, kad vestuvėms ieškoma vis įdomesnių vietų, kur ne tik skanus maistas, bet graži aplinka, gamta. Dauguma tų, kas užsisako ne muzikantus, o vedėjus, pageidauja vestuvių be piršlio korimo, stalų užsėdimo. Liko tik pagrindiniai vestuvių elementai: tėveliai pasitinka su duona, druska ir vandeniu, jaunųjų šokis, židinio įnešimas ir perdavimas jauniesiems, puokštės metimas, keliaraiščio atrišimas, jaunosios torto pjaustymas.

Pamergės ir pabroliai neretai būna, bet nebevaidina ankstesnio vaidmens. Piršlius pakeitė liudininkai, kurie juostų jau neberyši. Ir jų vaidmuo paprastesnis, nes šventės vedėjas organizuoja vyksmą. Nebebūna stalo komendantų, pasilingavimo užstalėje, vulgarokų juokelių.

„Senųjų „girdymo“ žaidimų seniai nebeorganizuojame, – sako  renginių vedėjas Egidijus. –  Teko   net 90-mečio vyro padėką išgirsti, kad jis dar tokios šventės nematęs, nors piršliavęs gal 50 metų. Taip buvę smagu. Pageidavimų dėl muzikos būna įvairių, visada tariamasi iš anksto. Šventės metu ir svečiai gali savo pageidavimus išsakyti, prisitaikome prie visokių skonių, proto ribose, žinoma.“

Jis pastebi, kad jaunavedžių šokiui kai kurios poros labai rimtai ruošiasi, nes tai svarbi šventės akimirka. Tai džiugina. Švenčiama dažniausiai iki 2 valandos nakties. Nakvynę retai kas beužsisako. Galbūt todėl, kad kainos visų paslaugų nepaprastai sukilusios.

Vedėjas apgailestauja dėl nelabai gražios atsirandančios tradicijos kviečiant svečius nurodyti, kokios sumos pageidauja vokelyje.

Anksčiau žmonės dėdavo į vokelį 100 litų, jei dviese – 200. Dabar  ta pati suma skaičiuojama eurais. Žinant dabartinius atlyginimus – daug. Yra pasitaikę, kad svečiai atnešė tuščią voką. Žiauroka pamoka  jaunavedžiams – nereikia norėti, kad svečiai padengtų visas prašmatnaus baliaus išlaidas. Antra vertus, kai kurie jaunavedžiai ruošia svečiams prizus ar simbolines dovanėles. Nereikalingas pinigų švaistymas, nes dažniausiai nepasiima išvykdami, nevertina.

„Malonu būna šventėse, kai svečiai geranoriški, ateina linksmintis, nelaukia iš vedėjo spektaklio, mielai dalyvauja žaidimuose, šoka pagal visokią muziką. Publika įvairi ir muzika turi džiuginti visokio amžiaus žmones,– tęsia pasakojimą didžėjus Egidijus. – Pasimokyti, kaip linksmintis galime iš kitataučių. Teko vesti vestuves, kuriose dalyvavo jaunosios pusė iš Argentinos. Po 12 visi persirengė ir vyko puikus kaukių karnavalas iki paryčių.“

Pageidavimai gimtadieniams – panašūs. Svarbiausia – patinkanti muzika.

Gero vedėjo šventėje svečiai neapgirsta
Dabar kelt  vestuves pasidarė žvėriškai brangu, bet pramogoms žmonės negaili. 12 val. kviečiami iliuzionistai, fakyrai. Sunkokai skinasi kelią blaivių švenčių tradicija. Bent jau tokių, kuriose užtektų 1–2 simbolinių taurių. Renginių vedėjas Linas Cinkutis pasakoja, kad  muzikantai nugirdydavo svečius, o vedėjai išlaiko blaivesnius, siekia parodyti, kad vestuvės ne tik mišrainių valgymas ir gėrimas. „Esu emocingas renginių vedėjas, su cinkeliu, tai gerą nuotaiką sugebu sukurti kitais būdais. Atgyveno segtukų rankiojimas, balionų sprogdinimas. Vulgarumas nebemadingas“, – pastebi  L. Cinkutis.

Jam  teko vesti blaivias vestuves. Vyko prašmatniai, ant jūros kranto. Jaunosios tėtis buvo miręs nuo alkoholio, todėl ji pageidavo, kad vestuvėse būtų vaišinama tik vaisvandeniais, sultimis. „Mano komandai tai buvo iššūkis. Perlaužti svečius pavyko, bet vieną kitą gurkšnojant automobilyje pamatyti teko. Kai kas atsinešė mažų buteliukų, tačiau dauguma žaidė pagal mano taisykles. Būna tarp svečių  didelės grupės abstinentų –  jie puikiai linksminasi. Daug priklauso nuo vedėjo išradingumo. Niekada neraginu išgerti. Skelbiamas pirmas tostas už jaunuosius susėdus prie stalo ir paskutinis po 12 valandos, prieš pjaustant jaunosios tortą.

L. Cinkutis pasidalija linksmu pastebėjimu: „Teko kartą  vienos moteriškės kalbą tokią išgirsti: „Nesuprantu, kaip čia yra –  kiekviename baliuje mano žaltys vos iki 11 valandos ištraukia, šįkart pusė pirmos, o jis beveik blaivus.“

„Pagyvenęs jaunimas“ švenčia energingiau
Jubiliejų tradicijos mažai pakitusios – sveikinimai, kilnojimas. L. Cinkutis pastebėjo, kad vyresni daugiau šoka negu jaunuoliai. Teko būti 60-mečio šventėje, kur stebino jubiliatės bendraamžių energija. „Patyręs, pagyvenęs jaunimas moka šėlti. Jauni pasyvesni, – sako vedėjas. – Dar viena įdomybė: jeigu žaidžia Kauno „Žalgiris“ penktadieniais, dalies vyrų negali pajudinti, kol varžybos baigiasi.“

Linui įsiminė įspūdinga vienos 40-metės gimtadienio šventė „Kruizas į 40-uosius metus“. Su prabangiomis dekoracijomis, linksma programa.

Teminiai gimtadieniai, pasak Lino, būna nedažnai, bet jie prasmingesni.

Bendradarbių vakarėliai
L. Cinkučiui tenka būti įmonių vakarėlių vedėju. Pats bumas naujametiniu laikotarpiu, prasideda metinės šventės lapkritį, baigiamos sausio mėnesį, neretai švenčiama paprastomis dienomis, nes vedėjų grafikas labai užimtas. Jis jau žino, kad vakarėliai su antrosiomis pusėmis santūresni, užtrunka ilgiau. Jeigu vieni darbuotojai susirenka – „įsilinksmina“ greitai.

Dažni teminiai vakarai – „Oskarų“ apdovanojimai, ėjimas raudonu kilimu, fotosienelės, selfiai, taip pamėgdžiojami žvaigždžių vakarėliai. „Vadovai paruošia apdovanojimus nusipelniusiems ilgamečiams darbuotojams, pagerbia juos. Būna, kad papildomai pasamdo atlikėją. Bet paskutiniu metu biudžetai nedideli. Deja, alkoholio išgeriama daug, nes svečiams maistas ir gėrimai nemokami, taip vadovas atsidėkoja už metų indėlį. Lietuvis nemokamai mėgsta pavalgyti ir išgerti“,–  liūdnoką tiesą konstatuoja L. Cinkutis.

Vasarą organizuojami įmonių sąskrydžiai, bet juose nedažnai tenka dalyvauti, nes vasarą vestuvių maratonas, užsakymų, pasak L. Cinkučio, turi metams į priekį.

Krikštynos ir vestuvės – 2 viename
Ateina į madą pataupyti ir vestuves sujungti su krikštynomis. Tikrovė tokia, kad neretai tuokiamasi tik tada, kai gimsta ir ūgteli vaikelis. Krikštynų papročių išlikę mažai. Puošiama patalpa, krikštamotė vaišina tortu. Tokioje dviguboje šventėje vaikui dėmesio ne per daug. Vakaro pradžia skiriama vaikui, išdėliojamos kortelės, tarsi išrenkama vaiko profesija. Po to vaikams dažniausiai  samdytas animatorius veda žaidimus, o pagrindinė programa vyksta suaugusiems.

Šimtadieniai – be auklėtojų
Ne paslaptis, kad abiturientai  be alkoholinio kokteilio nelabai įsivaizduoja šventės. Kadangi šiais metais įstatymas draudžia tokio amžiaus jaunuoliams vartoti alkoholį, mokykla uždraudė pedagogams dalyvauti šventiniame vakare, kad nereikėtų prisiimti atsakomybės. Tikėtina, kad šiemet išleistuvėse taip pat nei auklėtojai, nei tėvai nedalyvaus. „Gaila, kad auklėtoja, kuri galbūt su vaikais nuo mažumės bendravo savo laiko negailėdama, nebegali jų šventėje drauge pašokti ar simbolinę taurę šampano pakelti“, – apgailestauja renginių vedėjas.

L. Cinkutis įsitikinęs, kad visoms šventėms reikia labai atsakingai pasiruošti, iš anksto planuoti laiką ir vietą, su vedėju aptarti savo pageidavimus. Šventę kuriame ne tik sau, bet ir tiems, kurie mums brangūs. Švęsdami atskleidžiame savo vertybes.

Vaikams reikia veiksmo
Dabar labai populiaru švęsti vaikų gimtadienius, organizuojant judrias pramogas: batutas, žaidimų kambariai. Tėvams patogu, kad nereikia sukti galvos, o vaikams puikiai praleistas laikas, įspūdžiai. Agnė Ribinskienė, „Raudonos“ varnos vadovė, pasakojo, kad specializuojasi rengdami mokyklų ir darželių išleistuves, gimtadienius. Vaikų šventei reikia judėjimo, įsitraukimo į veiksmą, bendravimo su gerai pažįstamais, bet autoritetingais personažais.

Populiariausia pramoga – linksmos karinės pratybos. Komanda ar klasė atvažiuoja į mišką, juos pasitinka karininkai, suskirsto komandomis, įteikia žemėlapius, nurodo, kokius punktus turės surasti, paskirsto užduotis. Vaikai gauna kariškas aprangas. Būna kliūčių ruožas, važiavimas keturračiais, šaudymas, tenka pereiti minų lauką. Pratybos vyksta 2–3 valandas. Susitinka visos komandos galiniame punkte prie laužo, dalijasi įspūdžiais, valgo kareivišką košę, nugalėtojai  apdovanojami. Panašios užduotys pritaikomos gimtadieniams,  bernvakariams.

Tame pačiame miške vyksta Indėniškos pramogos. Jos labiau tinka mažesniems vaikams, nes ramesnės pramogos, ne taip stiprus varžybų elementas. Vaikučiai gauna kostiumus, išsidažo, eina per įvairius punktus: Būgnų kalnas, Bizonų medžioklė ir pan. Galiniame punkte verdama sriuba, aptariami įspūdžiai, įteikiamos dovanėlės.

Rengiami ir teminiai gimtadieniai pasirinktose vietose. Atvažiuoja animatorius,  t. y. personažas, kuris  įtraukia vaikus į žaidimą, drauge kuria pasaką ir pan. Jeigu užsakovas pageidauja, šventė vyksta bazėje: vaikai gali persirengti teminiais kostiumais, kurti rankdarbius ir t. t.

Arčiau baltiškų šaknų
Vis dėlto yra tų, kuriems labai brangios tautos tradicijos. Tokių laukia „Žemaitiška troba“. Jos šeimininkė Vida Stankūnienė  pasirengusi sukurti šventę poilsiaujančioms šeimoms, jaunimo grupėms ar visai moksleivių ekskursijai. Čia vyksta senoviški mergvakariai su dainomis ir burtais, kitos šeimos ar  kalendorinės šventės. „Visada siekiu, kad mano svečiai suprastų, jog daugybė šventės papročių, ritualų, dainų –  ne šiaip sau, turi gilią užkoduotą prasmę, – sako Vida.“

Prasmingiausia šventė – širdyje
Ne visus pradžiugina šventės būryje. Bet jeigu ruošiamės, kviečiame draugus, gimines, turime suprasti, kad svarbūs ne tik mūsų įgeidžiai, bet ir svečių pomėgiai. Bet yra švenčių, kurios  brangesnės už triukšmingas diskotekas, saliutus, fakyrų  burtus, karnavališkas snieguoles, tortus ir net vertingiausias dovanas. Tai tylūs, maži, stebuklingi atradimai, mielas pabuvimas su pačiais artimiausiais žmonėmis ir net – vienumoje. Svarbiausia ne šventės kaina, o kad  ji būtų tikra.