Šiaulių universitetas antrus metus organizuoja šalies moksleivių konkursus kraštotyros ir istorijos temomis. Šiaulių universitete vyko respublikinė 8–12 klasių mokinių konferencija „Mano Lietuvos šimtmetis: nuo savivaldos iki kasdienio gyvenimo“. Moksleiviai skaitė pranešimus, demonstravo savo sukurtus filmus. Juos domino įvairiausios temos: tautinio atgimimo veikėjai, laisvės kovos, kelias į Europos Sąjungą, nacių ir sovietinės okupacijos aspektai, šalies modernėjimo, mokslo augimo ženklai, tautinio kostiumo svarba.
Šiaulių universitetas antrus metus organizuoja šalies moksleivių konkursus kraštotyros ir istorijos temomis. Šiaulių universitete vyko respublikinė 8–12 klasių mokinių konferencija „Mano Lietuvos šimtmetis: nuo savivaldos iki kasdienio gyvenimo“. Moksleiviai skaitė pranešimus, demonstravo savo sukurtus filmus. Juos domino įvairiausios temos: tautinio atgimimo veikėjai, laisvės kovos, kelias į Europos Sąjungą, nacių ir sovietinės okupacijos aspektai, šalies modernėjimo, mokslo augimo ženklai, tautinio kostiumo svarba.
Džiugina dalyvių gausa
„Mūsų pats pirmas tikslas – kartu su mokiniais paminėti valstybės atkūrimo šimtmetį būtent Šiauliuose, mieste, kuris karo metu visiškai sugriautas pakilo iš pelenų, atsigavo, kūrėsi, stiprėjo ir išaugo į didelį pramonės, švietimo ir kultūros centrą. Mes mokiniams siūlome veiklas kelerius metus iš eilės. Pernai buvo paveldosaugos konkursas, šiemet – istorijos konferencija. Džiaugiamės dalyvių gausa iš visos Lietuvos: iš Klaipėdos, Vilniaus rajono, Panevėžio, Radviliškio, Kužių. Komisijai nelengva buvo vertinti, išrinkti stipriausius darbus, nes kiekvienas jų savaip įdomus, kūrybiškas. Daug padėjo studentai, kuriems tai puiki praktika. Turime draugų iš „Aušros“ muziejaus – Antanas Jankūnas mielai įsijungė į komisijos darbą. Manome, kad savo svarbiausius tikslus pasiekėme, džiugina moksleivių veržlumas, domėjimasis tautos ir valstybės istorija, gebėjimas originaliai atskleisti savo žinias ir idėjas“, – pasibaigus konferencijai, „Šiaulių naujienoms“ kalbėjo prof. dr. Rita Regina Trimonienė.
Tarp geriausiųjų ir šiauliečiai
Plenariniame posėdyje pranešimus skaitė Radviliškio Lizdeikos gimnazijos, Šiaulių Stasio Šalkauskio, Didždvario ir „Romuvos“ gimnazijų moksleiviai.
Darbas suskirstytas į 4 sekcijas. Iš kiekvienos apdovanota po 3 darbus. Pirmąsias vietas laimėjo Kelmės r. Tytuvėnų gimnazijos komanda, parengta mokytojo Evaldo Butkaus („Ženklai ir įvykiai, menantys Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1918–1940 m. Tytuvėnų seniūnijoje“), Šilalės r. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos moksleivės Emilijos Pociūtės darbas „Girios paslaptis pažinę. Pajūrio miškininkų kasdienybė tarpukariu“ (mokytoja Veronika Gudaitė), Gintarės Perednytės iš Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos kūrybiška animacija ,,Laisvalaikis, maistas ir mada kitaip“ (mokytoja Daiva Sinkevičienė), Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos moksleivės pranešimas „Sovietinės okupacijos palikimo tema“ (mokytoja Reda Veikšaitė).
Antrąja vieta pažymėti ir specialiu prizu už projekto „Kritęs brolis“ pristatymo profesionalumą apdovanoti Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos pranešėjai Irmantas Pilius ir Ignas Sakalauskas (mokytoja Vitalija Daugėlienė).
2 vieta skirta Šiaulių r. Pakapės mokyklos aštuntokių Rugilės Bieliauskytės ir Deimantės Sirbikytės pranešimui „Pakapės kaimo gyventojai – kūrę Lietuvą“ (mokytoja Renata Šimaitienė).
3 vieta apdovanotas Šiaulių Gegužių progimnazijos aštuntokas ,Matas Kenstavičius už darbą „Žmogus, keitęs Lietuvą“ (mokytojas Sergejus Staponkus).
Tiriamasis darbas apie tautinį kostiumą
Šiaulių r. Kužių gimnazijos moksleiviai, vadovaujami mokytojos Violetos Laurutienės, paruošė 2 pranešimus: „Gyvas Romos Kalantos fakelas – pasipriešinimo simbolis“ (Brigita Bruškytė ir Albinas Rynkevič) ir „Tautinis kostiumas – mūsų protėvių grožio sampratos atspindys“ (Augustas Jasiūnas, Eglė Petrauskaitė, Gerda Drungilaitė).
Moksleiviai apklausė per 50 asmenų, diskutavo su mokytojais, šeimos nariais ir kaimynais, studijavo nuotraukas asmeniniuose albumuose, spaudos šaltinius ir savo tyrimo išvadas sudėjo į gražų leidinį. Pateikiame kai kuriuos tyrimo fragmentus ir moksleivių pamąstymus.
Demonstruojamose tarpukario nuotraukose vestuvės, pavasarininkų šventės, didieji atlaidai. Beveik visos merginos su tautiniais drabužiais. Ši tradicija neišnyko baisiais okupacijos metais. Moksleiviai remiasi šiaulietės moters pasakojimu ir pateiktomis nuotraukomis. Jos teta išsivežusi į Sibirą siuvimo mašiną. Tai ne tik padėjo išgyventi, apsaugojo nuo bado ir nepriteklių: tremtinė siuvo tautinius kostiumus, kuriais draugės puošėsi per šventes, vestuves, lietuvių šokių vakarus. JAV leidžiamo žurnalo „Aidas“ 1952–1958 metų numeriuose mokiniai rado įrodymų, kad išeiviai taip pat nepamiršo savo šaknų, susibūrimuose puošdavosi tautiniais kostiumais.
Labiausiai tyrėjus nustebino faktas, kad iki 1960 metų Lietuvoje tautinis kostiumas buvo labai populiarus. Jie rodo komjaunuoliškų vestuvių nuotrauką, kurioje tautiškai pasipuošusi visa svita. Deja, nepuoselėjama tautiškumo tradicija ima nykti ir po dešimtmečio tautinius kostiumus bevilkėjo liaudies šokių ir dainų ansambliai, Vilniaus gatvės ir aikštės jais pražysdavo per Dainų šventes.
Džiugina moksleivius tai, kad laisvoje šalyje atgyja pagarba tautiniam kostiumui, skinasi kelią naujos tradicijos. Vis daugiau kužiečių ir aplinkinių kaimų žmonių Mindaugo karūnavimo dieną švenčia ant Luponių piliakalnio, drauge gieda Tautišką giesmę. Seniūnės Jolandos Rudavičienės pavyzdžiu daugėja norinčių tą dieną ir per Šilines pasipuošti tautiniu drabužiu.
Moksleiviai pateikė diagramose apibendrintus apklausos duomenis. Į apklausą įtraukė ir klausytojus. Rezultatai nedaug tesiskyrė. Daugelis mielai dėvėtų tautinį kostiumą net per asmenines šventes, o valstybinių švenčių dienomis šis drabužis – būtinybė. Gražu, kai ypatingomis progomis tautinį kostiumą apsivelka Prezidentė, Seimo narės.
Ne visiems priimtina idėja dovanoti tautinį kostiumą kiekvienam pirmokui. Tai gali būti vertinga dovana ypatingais atvejais. O mokykloms, vaikų darželiams turėti tautinių kostiumų – būtina.
Moksleiviai džiugiai citavo respondentų nuomones apie tautinio kostiumo svarbą: „Tai vienas iš tapatybės ženklų, mūsų kilmės liudininkas. Drąsiai, didžiuodamiesi galime vilkėti tautiniu kostiumu. Mes nesijausime visiškai laisvi, kol tikėsime, kad su tautiniu kostiumu atrodome nemodernūs. Ar gėdijamės savo tėvų, senelių?“
Komisija nebūtų tikra komisija, jei neužduotų suktų klausimų pranešėjams. O šie taip pat ne iš kelmo spirti. Žino, nes ekspedicijų metu vilkėjo, ir apie archajinį kostiumą, pasitiki Europos Sąjunga ir tautos charakterio tvirtumu, todėl įsitikinę, kad savitumas yra gerbiamas, saugotinas.
Pageidauja aiškesnių kriterijų
Po konferencijos užkalbinti mokytojai džiaugėsi galimybe tokiame renginyje pasidalyti patirtimi, stebėti, kaip auga moksleivių sąmoningumas, tobulėja parengtų projektų pristatymai, gebėjimas diskutuoti, atsakant į komisijos klausimus. Dalyviams liko neaiškumų dėl vertinimo kriterijų, pasigedo 1–3 vieta įvertintų darbų komentaro. Mokytojai supranta, kad darbų gausa, laiko trūkumas turi įtakos, bet jiems ir mokiniams labai svarbu žinoti, kuria linkme tobulinti savo pranešimus. Moksleiviai stebėjosi, kodėl jokio vertinimo nesulaukė plenariniame posėdyje skaityti pranešimai. „Nepriekaištaujame konferencijos rengėjams, tik atkreipiame dėmesį, kad jauni žmonės pageidauja daugiau aiškumo“, – aptarinėjo įspūdžius būrelis Vilniaus rajono ir Ukmergės moksleivių.
Konferencijos dalyviai, IV sekcija (Ukmergės, Panevėžio, Vilniaus r., Šiaulių r. komandos). Iš kairės: komisijos nariai mgr. D. Baranauskas, mgr. A. Jankūnas. Kužių gimnazijos mokytoja V. Laurutienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kužių gimnazijos moksleiviai G. Drungilaitė, A. Jasiūnas, E. Petrauskaitė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
