Šiaulių „Aušros“ muziejus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aktualizavimui organizuoja viešų paskaitų ciklą ,,Šimtmečio naratyvai“, kuriame  lektoriai įvairiais aspektais aptaria Lietuvai reikšmingus įvykius, kultūrinius pokyčius, ateities tendecijas.

,,Vasario 16-osios aktas: prieš 100 metų ir šiandien“. Tokia tema paskaitų ciklą pradėjo Vasario 16-osios akto atradėjas, Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros profesorius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius  Liudas Mažylis.

Prieš metus, be dviejų valandų
„Kovo 29 dieną apie 15 val. suėjo lygiai metai, kai prieš mano akis mikrofilmo pavidalu pasirodė Aktas, –  taip atradimo istoriją pradėjo charizmatiškasis profesorius. – Matyt taip lėmė angelai. Aš esu kolekcininkas, medžiotojas ir tyrinėtojas. Nesu istorikas profesionalas, tačiau labai aiškiai nuo pat pradžių, gal kolekcionieriaus nuojauta, supratau, kad dabartinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo vieta yra susijusi su vokiškąja kryptimi, todėl kreipiausi į Vokietijos valstybės archyvą. Mane tame archyve globojo angelas – žmogus, pavarde Engel. Tai jis patarė kreiptis į politinį archyvą.

Juokingų sutapimų daugybė: kaip manote, kodėl aš Mažylis? Mūsų giminėje visi vyrai aukštaūgiai – ironiška pravardė. O Vokietijos politiniame archyve teko susidurti su bylų saugotoja Wilke. Ji atsiuntė man 118 puslapių  bylų sąrašą. Vėl atsitiktinumas ar nuojauta –  ieškoti tarp 1918 metų kovo mėnesio dokumentų.

Turėjau greitai pasirinkti, kokios dokumentų grupės ieškoti. Ar prašyti dokumentų grupės „Baltijos provincijos“, ar „Oberost“. Vienu metu galima užsisakyti ne daugiau dešimt dokumentų. Pasirinkau Baltijos provincijų bloką. Iš pradžių radau telegramas, liudijančias apie Vokietijos politinių veikėjų ir Lietuvos Tarybos atstovų ryšius. Ir pagaliau sutvisko deimantas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas.“

L. Mažylis bando atkurti tos dienos nuotaiką: „Prieš akis balta juosta perpjautas juodas ekranas. Tai tarpas tarp dviejų mikrofilmuotų dokumentų. Tyčia ar netyčia kadrai įsiprojektuoja nevykusiai. Vieno ir kito dokumento tik kraštelis. Netikėtumas toks didelis, kad vos nevirsta apmaudu: tai iš kurgi čia galėtų būti dokumentas lietuvių kalba? Visi 20 signatarų parašų dviem stulpeliais... Šalia vokiškasis, tik parašai trimis stulpeliais… Ar tai gali būti tikra?“

Humoro jausmo nestokojantis profesorius atradimo džiaugsmą apvelka pikantiškomis detalėmis: „Ateina su dokumentų aplanku po pažastimi  Wilke. Prašau leisti paglostyti. Vos neužtvojo man per nagus. Aš ne jos pirščiuką, o dokumentą paglostyti norėjau. Paprašiau kopijos. Gavau labai greitai. Tik Wilke kopijuodama prie dokumento pirščiuku prisilietė. Netrukus tokia kopija internete buvo išplatinta.

Nepaprasta rasti originalų Vasario 16-osios Aktą lietuvių kalba Vokietijoje. Labai pasisekė, kad visi dokumentai, visos bylos šiame archyve sudėtos chronologiškai, laikotarpiais. Pavyko teisingai atspėti, kad tuometinei Vokietijos valdžiai dokumentai parūpo 1918 metų kovo mėnesį, kai  nuspręsta pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę, –  sako politologas. – Didžiulį džiaugsmą sukėlė radinys. Svarbūs dokumentai niekur nedingsta – jie slapstosi.“

Pasidalijęs detalėmis apie ištyrinėtus dokumentus, kurie atvedė prie svarbiausiojo, apie nelengvą darbą archyvuose, apie tai, kiek pastabumo ir žinių reikia, kad sėkmė aplankytų, profesorius atsakė į klausytojų klausimus, kiek ir kokių dar dokumentų verta ieškoti Rusijos, JAV ar Vatikano archyvuose. Konkrečių planų L.Mažylis neišdavė, bet prasitarė: „Aš dar kai ką planuoju, trijų žmonių grupė tyrinėsime toliau. O apie tai, kas buvo prieš metus, galite perskaityti mano knygoje „99 metai po įvykio.“

Prieš šimtą metų
Vasario 16-osios aktas buvo išmintingas, orus kreipimasis į galingųjų valstybių vyriausybes dėl jaunos valstybės pripažinimo. Pripažinimo teko gerokai palaukti: pirmoji pripažino Vokietija, paskui  Švedija, tik po dvejų metų – Vatikanas... To meto įvykiai Lietuvoje ir aplink Lietuvą buvo dinamiški. Nuo 1915 m. Lietuvoje šeimininkavo Vokietijos imperija. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. buvo gautas leidimas organizuoti konferenciją Vilniuje, suformuota Lietuvos Taryba.

Pasak prof. L. Mažylio, vokiečiai šiam dariniui leido tik du dalykus: kaupti lėšas nukentėjusiesiems nuo karo ir priiminėti įvairias rezoliucijas, tačiau Lietuvos Taryboje veikė žmonės, žinoję, ką daro: be galo įžvalgi diplomatija, derybinės galios…Ypač tuo pasižymėjo Petras Klimas.

Pasakodamas apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto priėmimo politines aplinkybes bei vėlesnius įvykius, lektorius taip pat nepagailėjo pikantiškų, detektyvą primenančių detalių. Citavo JAV Jurgio Šaulio archyve atrastus dokumentus, gėrėjosi išeivių vienybe, piniginėmis aukomis, kuriomis jie rėmė nepriklausomybės siekį. Klausytojai išgirdo, kaip sunkiai, ne tik per  sudėtingas derybas su Vokietijos valdžia, bet ir per vidinius nesutarimus eita iki sprendimo kurti Nepriklausomą demokratinę valstybę. Sužinojo, kaip gudriai Aktas buvo perduotas Vokietijai ir išplatintas spaudoje.

Pasirodo, vokiečių cenzūros  konfiskuoto „Lietuvos aido“ numeris su Akto tekstu saugomas ir „Aušros muziejuje“. Dr. Jurgio  Šaulio ranka parašytas aktas su 20 parašų iš karto buvo perduotas Vokietijos užsienio reikalų atstovui von Boninui. Šis tikslų tekstą telegrafu nedelsdamas perdavė vyriausybei, o kovo mėnesį persiuntė originalą. Mašinraščiu spausdinti tekstai be parašų perduoti vokiečių karinei valdžiai Kaune, spaudai. Pasakojama, kad prie šios operacijos prisidėjusi Jadvyga Chodakauskaitė (vėliau Tubelienė) ir jos amūro strėlėmis paženklinti santykiai su vokiečių karininku Oskaru.

Klausytojams paaiškinta ir kodėl nevienodi spausdinti lietuviški Akto variantai: vieni su klaida žodyje „taryba“(tyraba) ir ranka prirašytu „kaipo“, o kiti – jau be klaidos. Papasakota apie Vasario 16-osios Akto keliones po vokiečių ir britų archyvus, argumentuotai išsklaidytos abejonės dėl dokumento tikrumo.

Ir po kelių šimtmečių
Vasario 16-osios Aktas  eksponuojamas Vilniuje, Signatarų namuose. Pasak profesoriaus, tai tik vienas iš jo autorių rašytų egzempliorių – dar neatrastų esama ir daugiau, kadangi  su Nepriklausomybės atkūrimu susijusių dokumentų visuma yra kažkur išbarstyta.

„Savarankiškos demokratinės valstybės idėja buvo suformuluota prieš šimtą metų. Ji vedė šimtmetį šiandienos link ir dar šimtus metų ves, nes Akte išsakytos nuostatos universalios. Palinkėkime sau Nepriklausomybės metus skaičiuoti šimtais, –  baigė paskaitą žmogus, sugrąžinęs Lietuvai dokumentą, kuris liudija jos atstovų orumą ir išmintį, tautos stiprybę.

L. Mažylio pasiklausyti susirinko įvairaus amžiaus publika.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

L. Mažylio knygoje tikrovė pagražinta fantazijomis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.