Chaimo Frenkelio viloje tęsiamas viešų paskaitų ciklas „Šimtmečio naratyvai“: šių metų Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas, Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Norbertas Černiauskas skaitė paskaitą „Nuo silkių skutimo mašinėlės iki požeminio tanko: išradimų kultūra tarpukario Lietuvoje“. Išradimų kultūra Lietuvoje nėra išsamiau nagrinėta, todėl susirinkusieji turėjo galimybę daugiau sužinoti apie išradimų kultūrą tarpukario Lietuvoje.

„Pramonės revoliucija apvertė aukštyn kojomis eilinio žmogaus buitį“
Dr. N. Černiauskas savo paskaitą pradėjo istorikės Marijos Drėmaitės išsakytomis mintimis: „Lietuviškoji ūkio modernizacija buvo aiškiai orientuota į Vakarus, norėta perimti ir įdiegti pažangiausius technologinius bei organizacinius pasiekimus. Derėtų paminėti itin svarbius modernizacijos technologijų bei inovacijų sukeltus momentus, akivaizdžiai rodančius bendrą visuomenėje vykusį pokyčių lauką, kuriame jau galėjo bręsti ir išradimų kultūra.“

Lektorius pirmiausia paminėjo, kad 1922 m. pradėjo veikti Lietuvos universitetas (dab. Vytauto Didžiojo universitetas) ir jo technologijos fakultetas tapo technologinio išsilavinimo ir mokslo centru, kuriame studijuojančių skaičius vien nuo 1922 m. iki 1933 m. išaugo beveik 5 kartus. Šie studentai įrodo, kad tuometiniu laikotarpiu techninė kultūra tikrai pamažu vystėsi. 1931 m. tuometinis universiteto rektorius, fizikas Vincas Čepinskis susirinkusiems studentams linkėjo kuo daugiau abejoti, nes, anot profesoriaus, ne aklas tikėjimas žiniomis, o tik nuolatinės abejonės dažniausiai prisideda prie tobulėjimo ir naujų išradimų.

1935 m. Kaune buvo įkurta Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo vadybos Tyrimų laboratorija, kuri buvo laikoma inovatyviausia Baltijos šalyse. Dr. N. Černiauskas  pasakojo, jog pramonės revoliucija apvertė aukštyn kojomis eilinio žmogaus buitį, tad ir inovacijas imta sieti ne tik su grandioziniais pasaulio pokyčiais, bet ir su išradimais, kurie keitė ne tik mokslininkų ar mokslo gyvenimus, bet ir elementarią buitį.

Buvo raginama surasti lietuviškąjį T. Edisoną
Nors technikos naujovės pasiekė Lietuvą pamažu, tačiau neabejotinai buvo pastebėtos ir vis sparčiau diegtos.

Tarpukario lietuviškoje spaudoje minint kokio nors pasaulinio išradimo jubiliejų ar rašant žymių užsienio mokslininkų biografijas, nuolatos keltas klausimas: „Kada Lietuva turės savo išradėjų ar išradimų?“ Buvo raginama surasti lietuviškąjį Tomą Edisoną, kuris savo darbais garsintų Lietuvos vardą pasaulyje ir spartintų jos modernizaciją. T. Edisonas spaudoje buvo tikra žvaigždė, žavėtasi tiek jo išradimais, tiek jo gyvenimo istorija, jis buvo pateikiamas kaip įkvepiantis pavyzdys tiek amatininkams, tiek kariams.

„Ketvirtajame dešimtmetyje spartėjusios savojo T. Edisono paieškos išlaisvino lietuvių mokslinę ir techninę vaizduotę. Lietuvoje dešimtimis atsirasdavo naujų išradėjų, kurie skelbė tikrus ir tariamus patobulinimus, inovacijas ir išradimus. Ne vienas nagingesnis kaimo amatininkas užsidarydavo dirbtuvėse ir savo meistrystėmis mėgindavo nustebinti aplinkinius, išgarsėti ir prisidėti prie šalies ūkinės raidos“, – teigė dr. N. Černiauskas.  

Oficialūs atradimai pagal patvirtintas išradimų registravimo taisykles Lietuvoje pradėti registruoti dar nuo 1923 m. gegužės. Pirmieji laikini apsaugos liudijimai buvo išduoti kauniečiui inžinieriui technologui Jozefinui Kopelovičiui už plytų sujungimą lietuviškąja sistema išradimą. Tai buvo labai simbolinis išradimas.

1928 m. gegužės mėnesį įsigaliojo Lietuvos Respublikos išradimų ir patobulinimų apsaugos įstatymas. Šis teisės aktas sukūrė lietuvišką įstatyminę išradimų ir išradėjų teisinę bazę.

Išradėjai apibūdinami kaip keistuoliai, bet atkaklūs, išradingi ir užsispyrę
Dr. N. Černiauskas išvardijo pačius įvairiausius ir netikėčiausius išradimus, kurie šiais laikais kelia ne tik nuostabą, bet ir juoką. Pavyzdžiui, 1931 m. netoli Radviliškio gyvenantis keistuolis išrado paslaptingus spindulius, kurie galėjo kažkokiu būdu fotografuoti žemės sluoksnius. 1935 m. Kauno akcinė bendrovė „Inkaras“ pristatė išrastas kambarines šlepetes su guminiais padais. Kaunietis S. Petruitis 1937 m. išrado hermetišką langą, skirtą apsiginti nuo priešų mėtomų dujinių bombų. 1938 m. Šančiuose gyveno šaltkalvis Juozas Šalkauskas, kuris išrado prietaisą, sumažinantį  motociklo ūžesį. Spaudoje rašyta, kad šis išradimas buvo išbandytas ir jo veikimas įvertintas teigiamai.

1939 m. šaltkalvis mechanikas iš Kauno paskelbė, kad išrado tanką, kuris gali užsikasti žemėje iki 6 m gylio ir veikdamas kurmio principu šliaužti požemiais 8 km/val. Greičiu. 1939 m. žurnale „Amatininkas“ buvo išspausdintas svarbiausias pasaulio technikos išradimų istorinis sąrašas, kuriame prie 1933 m. buvo paminėtas S. Dariaus ir S. Girėno Atlanto perskridimas.

1940 m. Lietuvoje vyraujant neįprastai dideliems šalčiams spaudoje džiaugtasi, kad Karmėlavos žemės ūkio mokyklos mokinės išrado tam tikrą maišelį ant nosies, kuris puikiai apsaugo nuo nušalimų. Jo naudojamas buvo panašus į akinių.

Daugiausia įvairių išradimų, susijusių su statybų bei statybinių medžiagų industrija, buvo užpatentavęs Solomonas Gudinskis, žinomas tarpukario Lietuvos statybos įmonės verslo atstovas. S. Gudinskio atliktus išradimus bei jų pritaikymą galima pavadinti pavyzdine verslo ir mokslo bendradarbiavimo sėkmės istorija. 1935 m. jis sėkmingai užpatentavo ugniai atsparių plytų gamybos būdą, kuris, anot autoriaus, turėjo pakeisti panašaus būdo importinę produkciją.

Spaudoje išradėjai apibūdinami kaip keistuoliai, tačiau vis labiau pabrėžtas jų atkaklumas bei išradingumas, žavėtasi jų užsispyrimu. Nors daugelis aprašytų atvejų aprašyta kritiškai, tačiau dalis išradimų iš tikrųjų egzistavo ir buvo valstybės patvirtinti.

Šiauliečių išradimai sudomino net ir užsienio atstovus
Dr. N. Černiauskas paminėjo, kad ir Šiaulių mieste būta išradėjų ir įvairiausių išradimų. Pavyzdžiui,  1929 m. šiaulietis Bolys Petryla išrado priemonę ir aparatą garo gavimui. Taip pat B. Petryla išrado spyruoklinius batus, kuriais buvo galima šuoliuoti 20 km/val. greičiu bei peršokti aukštesnę tvorą ar kitą kliūtį. Prognozuota, kad dėl šio išradimo ateityje prasmės neteks daugelis transporto priemonių. Šis išradėjas konstravo ir kitą šedevrą – oro dviratį. Žmogaus jėga varoma skraidyklė, kuri gali išvystyti iki 60 km/val. greitį.

1932 m. spaudoje pasirodė žinutė, kad šiaulietis mechanikas išrado vasarines čiūžes, kuriomis išnaudojant žmogaus žingsnius ir perduodant jų jėgą į čiūžės ratukus, galima lengvai pasiekti 30–40 km/val. greitį.

1933 m. Karolis Vineikis išrado silkėms valyti mašinėlę, tais pačiais metais Šiaulių akcinė bendrovė „Batas“ išrado kurpalio ir opankos avalynės gaminimo būdo patobulinimą. Taip pat ši bendrovė išrado opankos avalynės su apvaliai užriestais rantais gaminimo būdą.

1933 m. šiaulietis Jonas Žvaigznys išrado kombinuotą užraktą. 1938 m. spaudoje pasirodė žinia, kad išradėjas Balys Vaiciekauskas išrado gelbėjimosi kostiumą, kuriuo galima eiti vandeniu. Šiuo savo kūriniu sudomino net Japonijos kariuomenę.

Dr. N. Černiauskas reziumuodamas teigė, kad Lietuvai nepavyko atrasti savojo T. Edisono, kaip ir nepavyko padaryti išradimo, kuris nustebintų šalį ar pasaulį. Nepaisant to, valstybėje buvo atlikti žymiai svarbesni dalykai ir darbai.

Pavyzdžiui, techninio mokslo centro sukūrimas, teisinės išradimų apsaugos bazės sudarymas, esamos pramonės modernizacija, savarankiškai rengiami ir įgyvendinami dideli inžineriniai, techniniai projektai. Techninės kultūros bei inovacijos sklaida sudarė sąlygas Lietuvai atsistoti ant tvirtesnio pagrindo, patikėti savo jėgomis bei atlikti svarbiausią atradimą – išlaisvinti visuomenės kūrybinę vaizduotę.

Artūro STAPONKAUS nuotr.