Dauguma nepastebime gyvenantys autopiloto režimu. Po to stebimės, kodėl taip staiga prabėgo dar vieni neįdomūs gyvenimo metai. Nebemokame gyventi šiuo momentu ir prarandame savo gyvenimo kontrolę. Gera žinia, kad iš šio užburto rato įmanoma ištrūkti. Aikido, jogos, meditacijos instruktorius, lektorius Rokas Leonavičius sako, kad tam tereikia trupučio noro ir pastangų.

– Kodėl svarbu ugdyti sąmoningumą?
– Pirmiausia svarbu suvokti, kokia sąmoningumo reikšmė, ką šis terminas reiškia. Man sąmoningumas yra gebėjimas suvokti santykį tarp priežasties ir pasekmės. Štai vaiko sąmoningumas dar labai mažas, nes jam svarbu, kad šalia būtų tėvai, turėtų su kuo pažaisti. Paauglių sąmoningumas jau didesnis, nes jie pradeda galvoti apie savo įvaizdį, nori turėti savo „gaują“ ir pan. Suaugęs žmogus paprastai būna daug sąmoningesnis, pradeda rūpintis ne tik savimi, bet ir šeima, vaikais. Suvokia, kad šeimai reikia uždirbti pinigų, sumokėti mokesčius. Žinoma, suaugęs žmogus gali būti ir nesąmoningas: gyventi pas tėvus, būti išlaikytiniu, nieko nedaryti ir savęs gailėtis.

Kitaip tariant, sąmoningas žmogus yra tas, kuris rūpinasi ne tik savo artimaisiais, bet ir miestu, įvairiomis bendruomenėmis. Kitais rūpinasi taip pat, kaip ir savimi. Jam visas pasaulis yra kaip viena didelė šeima.

Sąmoningumą ugdyti svarbu, nes jeigu suvoki santykį tarp priežasties ir pasekmės, gali priimti teisingesnius sprendimus. Nebebūni kaip plevėsuojantis maišelis vėjyje, kuris atsiranda ten, kur jį papučia. Pajauti, kokia veikla gali užsiimti, kokią vertę gali duoti kitiems, kaip tai padaryti geriausiai. Supranti, kad jeigu per daug dirbsi, sumažės laimės koeficientas. Jeigu nieko nedarysi, nebus prasmės jausmo. Mes visi norime būti laimingi, gyventi prasmingą, turiningą gyvenimą, tad sąmoningumo ugdymas gali padėti to pasiekti.

– Kaip pradėti žengti sąmoningumo keliu?
– Paprastai sąmoningesni būna tie, kurie daug keliauja, moka užsienio kalbų. Mokėdami daug kalbų suprantame, kad galima mąstyti ir tam tikrus žodžius traktuoti kitaip. Keliaudami susipažįstame su kitomis religijomis, kultūromis, suvokiame, kad pasaulis yra daug didesnis, negu įsivaizdavome. Atsiranda naujas priežasties ir pasekmės ryšis.

Todėl reikia leisti sau patirti naują patirtį ir jai atsiverti. Išbandyti naujus užsiėmimus, perskaityti daugiau knygų, vaikščioti į seminarus, susipažinti su dar nepažįstamais žmonėmis. Svarbu panardinti save į nepažįstamus vandenis, kad išsiplėstų mūsų sąmoningumas, atsirastų suvokimas, jog pasaulis nesu tik aš, mano televizorius ir kambarys.

Sąmoningumą galima ugdyti ir metodiškai. Pavyzdžiui, ieškant atsakymų į tam tikrus klausimus: kodėl vyksta šie reiškiniai; kodėl žmonės taip elgiasi; kodėl išsirinkome tokius lyderius; kodėl kelyje yra duobių? Toks savęs klausinėjimas, ryšio ieškojimas tarp priežasties ir pasekmės lavina suvokimą, kad viskas turi priežastį ir pasaulyje tampa lengviau orientuotis.

– Kaip rasti tinkamą mokytoją, lektorių?
– Pastebiu, kad dauguma lektorių iš tiesų pirmiausia rūpinasi savimi. Galvoja, kaip įtikti kitiems, kaip gauti aplinkinių pritarimą. Dažnai jie perduoda saugią, patikimą informaciją, kuri nebūtinai būna veiksminga, nes dažniausiai teisinga informacija yra nemaloni.

Štai vienoje knygoje patariama kiekvieną rytą gerti šviežias sultis, bet ar tai iš tiesų pakeis gyvenimą, mano asmenybę. Šis patarimas tikrai nėra pats svarbiausias, bet patrauklus, aš jį vadinu spragėsiais: suvalgei, smagu, bet naudos nėra. Deja, bet daug lektorių ties tuo apsistoja, aišku, ne visi. Todėl mūsų atsakomybė pasirinkti, atrasti, kas iš tiesų mums tinka.

Jeigu lektorius pasakoja, kaip uždirbti milijoną, bet pats jo nėra uždirbęs, tai pirmas ženklas, kad čia kažkas įtartina, nes jis nepraktikuoja to, ką sako, o tik perduoda informaciją. Taip pat patartina iš karto neimti išgirsta patikusia mintimi vadovautis. Pirmiausia verta paanalizuoti, ar ta informacija man pritaikoma ir veikia. Jeigu veikia, yra priimtina, tuomet viskas gerai.

– Ar įvairios meditacijos technikos gali būti veiksmingos?
– Visur galima atrasti naudos ir kažką sau. Emocinio paleidimo, vizualizacijos ir kitos metodikos turi potencialą ir gali toli nuvesti. Tik bėda ta, kad kartais žmonės pernelyg greitai viską priima už gryną pinigą. Jeigu kažkas pasako, kad vienas ar kitas lektorius visada pateikia naudingų patarimų, žmonės iš karto tuo patiki, nors iš pradžių reikėtų patikrinti, ar tas žmogus gali būti mano įkvėpimo šaltinis. Ar gyvena taip, kaip aš norėčiau gyventi, turi tas savybes, kokių norėčiau turėti ir aš. Patikrinti, ar emocinio paleidimo technikų kitus mokantis žmogus pats yra emociškai stabilus. Ar santykių patarimus dalijantis lektorius pats turi sukūręs laimingą šeimą. Jeigu ne, gali būti, kad jis pasakys kažkokią protingą mintį, bet kažkokios konkrečios naudos neduos.

Todėl aš vengiu žmonių, kurie pernelyg panirę į parapsichologiją, čakras, astrologiją. Dažnai jie turi menką santykį su realybe, nelabai supranta realias pasaulio problemas, žmogiškas dilemas. Dažnai nėra labai adekvatūs, atsakingi, būna nemalonūs, irzlūs, pikti, savanaudiški. Tuomet savęs klausiu, ar su tais žmonėmis kažkas yra negerai, tokia informacija juos labai traukia ar yra bendras ryšys. Turbūt yra bendras ryšys, žmones traukia informacija, kuri dar labiau paskatina jų neigiamus polinkius, todėl savęs visada verta paklausti, ar tokių žmonių patarimai duos kokios naudos man, jeigu jiems patiems daro tokį neigiamą poveikį.

– Ar verta medituoti?
– Pastaruoju metu kalbėdamas apie meditaciją vartoju terminą – „dėmesio nukreipimas“. Dėmesį galima nukreipti į kvėpavimą, kūno pojūčius, vizualizaciją, čakras. Tokia praktika labai reikalinga, nes šiais laikais savo dėmesio nemokame kontroliuoti. Neretai mūsų mintys kaip pamišusi beždžionėlė lekia nesuvaldomu srautu. Svarstome, ką šiandien valgysime vakarienei, ką darysime rytoj, kodėl aplinkiniai į mus taip pažiūrėjo. Tai vargina, nes kiekviena mintis eikvoja mūsų energinį rezervą. Išmokus savo dėmesį nukreipti į kvėpavimą, garsus, pojūčius – minčių srautas sulėtėja, atsiranda tam tikras proto aiškumas, tam tikra psichologinė pusiausvyra. Tada galima susitelkti į tam tikrus apmąstymus, užduoti sau rūpimus klausimus ir atrasti atsakymus.

– Kaip atrasti savo pašaukimą?
– Pašaukimas kyla iš mūsų prigimties. Tai dėsningumas, kuris mus traukia nuo mažens. Tik vėliau aplinkiniai pradeda aiškinti, esą nereikėtų daryti to ir ano, nes tai nesąmonė. Mes jais patikime ir pamirštame savo tikrąjį potraukį.

Norint vėl atrasti tą prigimties pojūtį, reikia gebėti atitolti nuo viso šurmulio galvoje, išorinių įsitikinimų. Nesivadovauti stereotipais, esą vyras visada turi būti stiprus, negali verkti, kažkuo abejoti, o moteris visada turi gražiai atrodyti, šypsotis. Visa tai atėjo ne iš mūsų, tai mums primesta iš išorės. Kol nesugebėsime kontroliuoti savo minčių, tol įsileisime tai, kas mums trukdys pamatyti, kas iš tiesų yra mūsų. Jeigu išmoksime sutelkti dėmesį, pamatysime nereikalingas mintis, abejones, primestus vaidmenis ir sugebėsime viską nušluoti. Apsistojus ties tuo galima atrasti ir savo pašaukimą.

– Ką daryti, kad pradėjus ugdyti sąmoningumą, vėliau netektų grįžti prie senų įpročių?
– Vieną metodiką sau pats taikau ir ją rekomenduoju savo paskaitose, ją vadinu 10 proc. principu. Dažniausiai mums nesigauna įgyvendinti pokyčių, nes išsikeliame pernelyg didelius tikslus. Pavyzdžiui, anksčiau keldavęsi 10 val. vėliau nusprendžiame keltis 6 val. Galbūt valios pastangomis man pavyks tai padaryti pirmą, antrą, trečią kartą, bet ketvirtą – ne. Tada aš nusivilsiu savimi, sakysiu, kad tai ne man, o po pusės metų vėl viską bandysiu iš naujo.

Todėl aš ir patariu laikytis 10 proc. principo. Verta paklausti savęs, kur esi dabar ir kur yra galutinis taškas arba pirmoji didžioji mano stotelė. Viską apskaičiuoti 10 proc. atstumu. Jeigu anksčiau kėliausi 10 val., tai nuo šiol kelsiuosi 9.50 val., po kurio laiko 9.30 val. ir t. t. Kitaip tariant, tik padaręs mažą žingsnį darysiu kitą.

Taip pat labai svarbu suvokti gilesnę priežastį, kodėl aš noriu kažką padaryti. Jeigu mano atsakymas nebus stiprus, turbūt man tikslo nepavyks pasiekti ir su kylančiais sunkumais nesusidorosiu. Štai jeigu žmogus nusprendžia mesti rūkyti, nes mano, kad tai brangu ar kenkia sveikatai, toks suvokimas yra negilus. Jeigu nusprendžia mesti rūkyti, nes tai kenkia vaikams, aplinkiniams ir rodo blogą pavyzdį jaunesnėms kartoms, toks suvokimas yra gilus bei galintis padėti tikslą pasiekti lengviau.

– Ko palinkėtumėte šiauliečiams?
– Ugdant sąmoningumą, įgyvendinant pokyčius, mokantis medituoti, noriu visiems priminti, kad visame tame procese, augant ir bandant tobulėti, pasitaikys klaidų, kartais kažkas gausis, kartais – ne. Mėgstu žmonėms priminti, kad klysti yra gerai. Ne veltui sakoma, kad šimtas klaidų lygu vienai sėkmei. Jeigu norisi patirti sėkmę, reikia dažniau pradėti klysti, o mes dažniausiai vengiame klaidų, nesėkmių. Norime, kad viskas eitųsi pagal planą, dėl to sustojame tobulėti anksčiau laiko. Tad aš linkiu iš karto nesitikėti sėkmingų rezultatų, leisti sau klysti, klaidas priimti kaip dalį proceso ir žinoti, kad suklydus pakankamai daug kartų – galiausiai vis tiek pasiseks.