Ketvirtadienio paryčiais Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis iš Respublikinės Šiaulių ligoninės į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas nuskraidino donoro širdį. Kiti donoro organai išgabenti greitosios pagalbos automobiliu. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos informuoja, kad mirusio donoro organai viltį pasveikti suteikė šešiems ligoniams.

Laukiančiųjų eilė nemažėja
Transplantacijos atliekamos dviejuose Lietuvoje esančiuose transplantacijos centruose – Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslo universiteto ligoninėje Kauno klinikose.

Šiemet Lietuvoje atlikta 41 transplantacija. Šiauliuose paruošti 3 donorai. Dviejų donorų organai sėkmingai transplantuoti recipientams.

Šiuo metu organų ir audinių transplantacijos laukia 398 recipientai. Tai nėra vien tik skaičiai. Šalia kiekvieno laukiančiojo yra jo šeimos nariai, artimieji, draugai. Tai daug likimų, kentėjimo, įtampos. Lietuvoje gyvena apie 900 asmenų po kokio nors organo persodinimo. Jie nepaprastai dėkingi  medikams ir nepažįstamiems žmonėms, padovanojusiems naują gyvenimą.

Kasmet atsiranda apie 350 naujų pacientų, kuriems nustoja veikti savi organai: inkstai, širdis, kepenys, kasa ar plaučiai. Per metus būna apie 60 organų donorų. Taigi tikimybė atsidurti laukiančiųjų transplantacijos sąraše yra didesnė, nei tapti organų donoru.

Nacionalinis transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė pabrėžia, kad  už viltį gyventi labiausiai turime būti dėkingi donoro artimiesiems, kurie netekties valandą atrado stiprybės kilniai aukai.

Pasakykime donorystei „Taip“
Transplantacijos procese dalyvauja didžiulė įvairių sričių specialistų komanda. Tačiau jų pastangų ir profesionalumo neprireiktų, jei nebūtų svarbiausio šiame procese – organų ir (ar) audinių donoro.  Vienas žmogus po mirties gali išgelbėti kelių sunkiai sergančių pacientų gyvybę arba pagerinti jų gyvenimo kokybę. Pasak transplantacijos biuro specialistų, galima transplantuoti mirusiojo širdį arba širdies ir plaučių kompleksą, plaučius, abu inkstus arba inksto ir kasos kompleksą, kepenis, abi ragenas, kaulinį audinį. Todėl labai kilnu paaukoti organus donorystei.

O tai įvyks tik tada, jei donorystei „taip“ būsime pasakę patys – turėsime donoro kortelę arba sprendimą priims artimieji, kai bus konstatuota mirtis. Neretai vyksta gyvoji donorystė – kai vieną inkstą ar dalį kepenų artimam giminaičiui dovanoja gyvas žmogus. Galima ir gyvoji kamieninių kraujodaros ląstelių donorystė.

Padėkime vieni kitiems suvokti donorystės prasmingumą, pasikalbėkime apie organų donorystę šeimose ir neleiskime užgesti gyvybėms tų, kuriems galime padėti.

Rasa Pekarskienė, Nacionalinio transplantacijos biuro  komunikacijos skyriaus vedėja primena, kad šiuo metu savo sutikimą donorystei pasirašyti labai nesudėtinga. Tai galima atlikti kiekvienoje gydymo įstaigoje arba internetu.