Kovo 11-ąją Seimo rūmuose vyks iškilmingas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas, kuriame bus pagerbtas LLKS ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimas 100-ųjų gimimo metinių proga, už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvai įvertintas partizanas Bronislovas Juospaitis. Šiauliečiui skulptoriui Gintautui Lukošaičiui Kovo 11-oji ir Lietuvos partizanai yra labai artimos temos. Vilniuje, prie Krašto apsaugos ministerijos, stovi jo sukurta skulptūra „Generolas Jonas Žemaitis“, o Šiaulių dailės galerijoje šiuo metu eksponuojamoje parodoje ,,Bendražygiai“ yra aštuonių  1949 m. vasario 16-osios akto signatarų – tarp jų ir A. Ramanausko-Vanago – skulptūriniai portretai. Tad kalbamės su skulptoriumi apie tautos atminties įamžinimą.

– Ką jums reiškia Kovo 11-oji?
– Prisimenu, kad 1990 metų kovo 11 d. buvau Austrijoje. Mes, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokiniai, buvome nuvežti į šią šalį, kur mane ir ne tik mane ištiko kultūrinis šokas: juk atvykau iš tuščio sovietmečio, o čia Zalcburgas, Austrija...

Man buvo skausminga – kiek esame atsilikę, atstumti ir kiek praradę.

Taigi, buvo baisus kartėlis, bet kartu ir džiaugsmas, kad būtent tuo metu, kovo 11 dieną, priimtas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktas, skelbęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Mus Austrijoje su tuo visi džiaugsmingai sveikino, nes ši žinia greit paplito po pasaulį.

Toks ir buvo labai aiškus prisiminimas tos dienos.

– O dabar  kokia jums yra Kovo 11-oji?
– Dabar labai dviprasmiai jausmai. 27 metus dar iš esmės murdomės po kleptokratinį sovietmetį. Mes Nepriklausomą Lietuvą kūrėme ant sovietinių pamatų. Viskas buvo labai greitai, pigiai ir netikėtai. Tos putos suputojo, o kai nusistovėjo, vėl viskas tas pats, nes valstybei sukurti reikia žmonių. O kas mums nepavyko, galėčiau pasakyti – daug kas, bet dar turime galimybių.  

Aišku, Kovo 11-oji  man yra šventė, kuri eilinį kartą verčia susimąstyti, ką mes čia veikiame šioje žemėje. Tas klausimas visada iškyla, todėl ir perklausi apie tai savęs.

– Šiais metais Kovo 11 d. ypatinga, nes minime ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metus. O jūs esate vienas, o gal ir vienintelis, kuriam Lietuvos partizano tema yra labai artima.
– Kažkaip labai natūraliai susidomėjau šia tema. 1990 m. kartu su bendrakursiu gavau pirmąjį užsakymą padaryti didelį kryžių, skirtą viso Barstyčių kaimo prie Šatrijos kalno žuvusiems partizanams. Ten iš vienos šeimos žuvo 6 vyrai: 4 broliai ir 2 žentai. Padarėme milžinišką – 11 metrų aukščio – ąžuolinį kryžių.

Paprasčiausiai pagalvoji, kodėl taip darai. Todėl, kad esi tos šalies žmogus. Tarpukary žmonės irgi statė tuos ženklus – buvo daug Vytautų pristatyta. Ir net jei šie ženklai buvo nugriauti, žmonių atminty vis tiek išliko ir vėl juos stato. Tai yra svarbūs atskaitos taškai.

Tiesiog prisidedu prie tų atskaitos taškų kūrimo, nes tokia mano profesija tuos daiktus kažkiek mokėti daryti. Ne tik darau, man tai įdomu, patinka, nes susiję su mano pasaulėžiūra.

– Skulptūra generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui, pirmasis kryžius buvo jūsų daryti kaip profesionalo – pagal užsakymus. O medinės partizanų skulptūros, kurios eksponuojamos parodoje „Bendražygiai“ – sau?
– Taip, niekas neužsakė, niekas neapmokėjo. Buvo tiesiog toks laikas, kai buvo reikalingas  pasibandymas.
1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime, Radviliškio rajone, Lietuvos partizanų vadovybės baigtas sudaryti ir pasirašytas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) dokumentas, kuriuo paskelbta, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui. O kadangi tarp šios deklaracijos signatarų buvo šiauliečių, radviliškiečių – šios žemės partizanų, Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, padariau galvas pagal nuotraukas iš ąžuolo ir pamačiau, kad tos galvos man nelabai. Tai sukėliau į pelkę metams, o kai ištraukiu, supratau – visai nieko rezultatas, nes gamta pagerino.

Juk kai matome kažkada tautodailininkų išdrožtus dievukus, suprantame, kokie jie gražūs, kokios pastelinės, nutrupėjusios spalvos. O iš pradžių tos skulptūrėlės buvo klaikiai ryškiai nudažytos. Gamta ir graikų skulptūras padarydavo dar gražesnes. Pridėkite Nikei galvą, rankas ir ji bus žymiai banalesnė skulptūra nei su rankomis ir galva.
Man pasirodė įdomu žinoti, pamatyti, ką gali padaryti gamta, ką gali pridėti laikas.

– Tam, kad sukurtumėte aštuonių parodoje eksponuojamų partizanų skulptūrinius portretus, domėjotės jų biografijomis ?
– Jau buvau perskaitęs tomus atsiminimų apie partizanus. Tai beprotiškai įdomu ir kartu sunku. Mes turime milžiniškus klodus istorijos, kiek galima sukurti filmų, parašyti istorijų.

Labai gerai yra pasakęs Algirdas Julius Greimas: „Tauta gali būti reikalinga ir gyva tol, kol gali kurti, kol turi tam medžiagos. Štai senovės egiptiečiai prieš 2 tūkstančius metų savo energiją sudėjo į piramides ir šiandien negali nieko pasauliui papasakoti. Mes, manau, kad galime, todėl ir verta dėl tos laisvės, Kovo 11-osios kovoti. Prasmingas tautos gyvenimas istorijoje ir erdvėje.

Tačiau nereikia susireikšminti, iš tos kūrybos palieka tik keletas skulptūrų, kurias pavyksta padaryti, ir kurios turi išliekamąją vertę. O daugiau procesinis dalykas, būna daug ir broko iš tos kiekybės. Tai normalu.

– Praėjo tiek metų, o apie partizanus ar 1949 metų vasario 16-osios akto signatarus, nėra labai daug kas ir sukurta.
– Čia turėtų būti valstybės požiūris. Pati skulptūra – labai stiprus meno žanras, kuris labai naudojamas propagandai. Sovietai milžiniškus pinigus skyrė skulptūrai ir šiandien tai veikia, nes ta propaganda yra užkonservuota.

Visi supranta, kad skulptūra turi milžinišką poveikį. Jei atsiranda geros teminės skulptūros, jos yra stiprūs ženklai, ideologiniai atskaitos taškai. Tačiau kol kas pas mus nėra tokio valstybės požiūrio.

– Jei būtų konkursas Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūrai sukurti, dalyvautumėte?
– Gal jis jau yra, gal kas nors jau daro. Tačiau tai daugiau  visuomeninės, privačios iniciatyvos. Nėra to valstybinio požiūrio, o skulptoriai atrofavosi, taip ir nepadaro niekas. To mokėjimo ir gebėjimo padaryti jau tiesiog nebelikę.

Skulptūra yra brangus ir neapsimokantis menas. Tačiau jos ir rodo, kiek valstybė vystosi, rodo jos ekonominį, politinį pajėgumą.

G. Lukošaitis: „Kovo 11-oji man yra šventė, kuri eilinį kartą verčia susimąstyti, ką mes čia veikiame šioje žemėje.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

LLKS ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūrinis portretas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.