Yra nuomonė, kad Visagalis danguje pasižymi puikiu humoro jausmu. Nežinau, ar tai tiesa ir kiek šis teiginys teologiškai teisingas, tačiau kasdienis gyvenimas vėl ir vėl priverčia apie tai susimąstyti. Štai ruošdamasis rašyti straipsnį ketinau pasikalbėti su vieno iš mieste veikiančių visokių pagalbos šeimai centrų darbuotoju, tarsi pamatyti situaciją iš jų varpinės, tačiau kiek beskambinau internete sužvejotais telefonų numeriais, niekas niekur nekėlė ragelio – telefone gaudė šaukiniai, skambučiai buvo peradresuojami, paskui nutrūkdavo... Daugiau nieko. Apie vienuoliktą valandą dienos. Nei per anksti, nei per vėlai. Kaip toje dainoje. Paskiausiai surinkau vienos miesto uždarosios akcinės bendrovės padalinio telefono numerį, visuomenei labiau žinomo kaip „Skyrybų centras“. Jame dirbanti teisininkė Zita Baranauskienė atsiliepė iš karto. Ir man tai pasirodė labai jau simboliška...

Kalba statistika
Statistikos departamento duomenimis 2015 metais vidutinis skyrybų procentas Lietuvoje buvo 42,6 proc. Daugiausia skyrybų užregistruota Zarasų savivaldybėje (60,3 proc.), kitaip tariant iš šimto susituokusių porų 60 vėliau išsiskyrė. Mažiausiai ištuokų Skuodo savivaldybėje (26,3 proc.). Žinoma, galima spekuliuoti, jog žemaičiai (Skuodo gyventojai) yra lėtoki, kantrūs, konservatyvūs, neva todėl ir jų santuokos stipresnės, negu kad aukštaičių (Zarasų gyventojų). Tik vargu ar čia šuva pakastas...

Registrų centro duomenimis, 2015 metais šalyje susituokė 23 274 poros, išsiskyrė 9718 porų. Per pirmąjį 2016 metų pusmetį skyrybų skaičius šalyje dar labiau išaugo: susituokė 14,8 tūkst. porų, o išsiskyrė 9206 poros – daugiau negu pusė.

2017 metais Šiauliuose tuokėsi 819 porų, iš jų 129 poros tuokėsi Bažnyčioje. 12 santuokų įregistruota Šiaulių tardymo izoliatoriuje. 77 miesto gyventojai tuokėsi su užsieniečiais. Net iš tokių egzotiškų šalių kaip Nigerija. Tais pačiais metais mūsų mieste išsiskyrė 346 poros.

Skyrybų bumas Lietuvoje prasidėjo 1948 metais JT priėmus Visuotinę Žmogaus teisių deklaraciją, sulyginusią lyčių teises. Jei 1950 metais šalyje buvo užregistruotos 625 skyrybos, tai 1990 metais net 12 747 skyrybos! Tai išties brangus malonumas, nes yra paskaičiuota, jog kasmet skyrybos mokesčių mokėtojams atsieina per 200 mln. eurų! Palyginimui verta pasakyti, jog 1945 metais Lietuvoje išsiskyrė tik 35 poros (0,2 proc. nuo tuometinio santuokų skaičiaus).

Kodėl žmonės taip dažnai išsituokia? Klausimas, kaip sakoma, vertas milijono. Specialistų tyrimai rodo, jog santuokos byra dėl viso pluošto priežasčių: mažai bendraujama ir mažai laiko praleidžiama kartu, nesistengiama dėl artimo žmogaus (į ką pavirsta baltos lyg gulbės nuotakos ir jų pasakų princai po kelerių bendro gyvenimo metų!). Nemokama ramiai ir aiškiai išdėstyti sutuoktiniui savo poreikių – kitas turi „skaityti mintis“; perdėtas kritiškumas, nesivaldymas. Moteris dažnai neleidžia vyrui būti vyru, be to, tuokiantis išleidžiamas iš akių tas faktas, jog aistra su metais praeina ir, jeigu per tą laiką sutuoktiniai neišvysto draugiškų tarpusavio santykių, jų santuoka vėliau tarsi praranda pagrindą.

Prie skyrybų prisideda vieno iš sutuoktinių girtavimas, smurtas šeimoje, neretai nepilnose šeimose augusieji sunkiau įsisavina vyro (tėvo) ar žmonos (motinos) „vaidmenį“. Paminėtinas taip pat nesugebėjimas aukotis dėl santuokos, o žiūrint globaliau prie ištuokų skaičiaus augimo prisideda visi tie nuo praėjusio šimtmečio vidurio visuomenėje vykstantys socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai. Jei prieš pusšimtį metų skyrybos visuomenės buvo mažai toleruojamos, dabar tai jau nieko nebestebina.

Specialistai teigia, jog vidutiniškai santuoka Lietuvoje trunka 13 metų, o devyniais atvejais iš dešimties skyrybų iniciatorės būna moterys.

Teisininkės komentaras
„Jaunystėje aš ir nemaniau, kad galima tekėti be meilės, – teigia teisininkė Zita Baranauskienė. – Kiek man dabar tenka susidurti su pagalbos skyrybų klausimu ieškančiais sutuoktiniais, matau, kad pusei jų apskritai nereikėjo tuoktis ir registruoti santuokos...“

Pasak teisininkės, santuoką galima nutraukti dviem būdais: bendru sutarimu, kai sutuoktiniai nusprendžia, jog toliau kartu gyventi nėra galimybių, arba kai vienas iš sutuoktinių nenori išsituokti arba jo netenkina bent viena ištuokos sąlyga, tarkime, užgyvento turto pasidalijimas. Tada belieka su ieškiniu kreiptis į teismą ir tai yra „karo kelias“ – daug ilgesnis ir sunkesnis, nes šalims sutariant teismas jų santuoką nutraukia per mėnesį. Einant „karo keliu“ tenka teisme įrodinėti priežastis, dėl ko santuoką reikėtų nutraukti, įrodinėti sutuoktinio kaltę: sutuoktinio girtavimas, neištikimybė, nesirūpinimas šeima ir jos gerbūviu, polinkis į azartinius lošimus, smurtavimas ar pan. O juk tiesą pasakius, dažnoje šeimoje rastume kažką iš pateikto sąrašo, tik laiku buvo spėta susitarti, kažkaip įveikti iškilusią krizę.

Dažnai besiskiriantieji problemą įvardija kaip „charakterių neatitikimą“. Kas slepiasi po šitokia formuluote?

„Kiekvienu konkrečiu atveju tai būna skirtingi dalykai, tęsia Z. Baranauskienė. – Vienam barščiai skanūs, kitam ne. Vienas anksti eina gulti, kitas mėgsta pavakaroti. Štai neseniai teismui perdavėme bylą, kurioje vyras skundėsi, esą apskritai santuokos nereikėjo registruoti. Girdi, gyvenome kurį laiką susidėję, moteriškė atrodė nors ir ne idealas, bet tinkama šeimai. Be to, ji įkalbinėjusi juridiškai įteisinti judviejų ryšį, girdi, kam gyventi susidėjus. Taigi žmogus pasidavė įkalbinėjimams, o paskui pasipylė nesutarimai, ir jis ėmė gailėtis savo sprendimo.“

Statistika teigia, jog 9 atvejais iš 10 skyrybų iniciatorės dažniausiai būna moterys?

Pasak teisininkės, visaip pasitaiko. Taip, moterys dažniau nori išsiskirti dėl sutuoktinio girtavimo, dėl smurto šeimoje, neištikimybės, bet kitais atvejais vyrai taip pat kreipiasi dėl santuokos nutraukimo, ypač kai tokios išvados prieinama bendru sutuoktinių susitarimu.

Tarybiniais laikais skyrybų atveju vaikai beveik visuomet palikdavo su motina. Ir dabar mažai kas pasikeitė, nes vaiko ryšys su mama paprastai būna stipresnis. Lietuvos įstatymai numato, kad tokiu atveju vaikas lieka „su vienu iš tėvų“. Dažniausiai tai nusprendžiama šeimoje dar iki skyrybų: vaikas palieka su vienu iš tėvų, o kitas materialiai remia jo išlaikymą. Jeigu vaikas pakankamai suaugęs, tarkime 14–15 metų, priimant sprendimą svarbi jo nuomonė. Dėl pasimatymų: jei sutuoktiniai šituo klausimu sutaria, vaikas neribotai gali bendrauti tiek su vienu, tiek su kitu. Jei dėl vaiko gyvenamosios vietos kyla ginčai, įsikiša Vaiko teisių tarnyba – remiamasi jos rekomendacijomis. Jei vaikas vyresnis, viskas paprasčiau, tuo tarpu penkiametis pyplys vieną dieną sako norįs pasilikti su mama, kitą – su tėčiu. Faktiškai jis nori gyventi su abiem tėvais ir čia sprendžia Vaiko teisių tarnyba.

Kitos Europos valstybėse, pavyzdžiui Švedijoje pusę laiko vaikas gyvena su tėvu, pusę su mama.

„Baisus dalykas yra yrančios šeimos, – įsitikinusi Z. Baranauskienė. – Nusprendę tuoktis Bažnyčioje privalo lankyti parengiamuosius kursus ir gauna bent jau tą žinių minimumą, reikalingą sėkmingam bendram gyvenimui, o ar kas nors tokio yra besiruošiantiems civilinei santuokai, aš nežinau.

Ar Bažnyčios palaimintos santuokos yra patvaresnės? Taip. Jei santuokos sudaromos Bažnyčioje ir iš religinių įsitikinimų, jos tikrai yra tvirtesnės. Juk vienas kitam prisiekia ne tik susirinkusiųjų, bet ir paties Dievo akivaizdoje. Tai ir moralinis įsipareigojimas. O jeigu ieškoma tik „gražesnės procedūros“ arba „taip reikia“ – tada bažnytinė santuoka iš esmės niekuo nesiskiria nuo civilinės santuokos.“

Anot mūsų pašnekovės, neseniai buvo atvejis, kai dėl skyrybų kreipėsi sutuoktiniai. Jauni, gražūs. Iš pažiūros dar nė trisdešimties neturi. Girdi, nebesugyvename, norime skirtis...

„Vienu metu man pasirodė, kad vyrukas gana švelniai žiūri į savo moterį, – pasakoja teisininkė. – Klausiu, ar tikrai to nori, ar gerai pagalvojo. – „O, taip, – tvirtina žmona, – vyras toks ir anoks.“ – „Aš tai nenoriu“, – neryžtingai paprieštaravo vyras. – „Tai gal dar reikėtų palaukti?“ – „Ko čia belaukti, – karščiojasi žmonelė, – negeras jis, nebeturiu kantrybės!“ – „Tai gal ne visada toks?“ – „Ką čia! Savaitę pabūna kaip žmogus, po to ir vėl…“

Vis dėlto sutuoktinius pavyko įkalbėti dar kiek palaukti prieš žengiant lemtingąjį žingsnį. Z. Baranauskienė šypsosi, jog tada ji labiau kalbėjusi kaip mama, o ne kaip teisininkė. Bekalbant tie du vienas į kitą pradėjo žiūrėti vis šilčiau ir išėjo. Išėjo besijuokdami ir atgal nebesugrįžo.

Toks atvejis teisininkės praktikoje anaiptol nėra vienintelis. Būna, kad žmonės persigalvoja namuose ir tada paskambina… Santuoką išsaugoti nevėlu net dokumentus perdavus teismui – kol byla nepradedama nagrinėti. Tačiau yra buvę, kai sutuoktiniai apsigalvojo po to, kai teismas priėmė sprendimą nutraukti jų santuoką. Likus porai dienų iki sprendimo įsigaliojimo, t. y. praėjus beveik mėnesiui… Teismo sprendimas buvo panaikintas.

Žinoma, yra ir kitokių pavyzdžių, kai, laukę pusmetį arba metus, sutuoktiniai nebesuranda sąlyčio taškų tolesniam bendram gyvenimui.

„Santuoką išsaugoti prisideda ir toks gana naujas dalykas kaip separacija, – toliau pasakoja teisininkė. – Tai sutuoktinių gyvenimo atskirai vienas nuo kito pripažinimas. Kai žmonių santykiai atsiduria aklavietėje (vienas iš sutuoktinių girtauja arba linkęs į azartinius žaidimus (gali būti prarastas bendras turtas) arba vyras dirba užsienyje ir nėra tikras, kad žmona tinkamai tvarkosi su jų pinigais, ir pan.). T. y. kai dar liko kažkokie jausmai, bet vienas iš jų nesijaučia saugus dėl kito daromų veiksmų. Tada sutuoktiniams siūloma separacija – jų santuoka išlieka, bet padalijamas turtas, mažamečiai vaikai, išsprendžiami klausimai (jei tokie yra) su kreditoriais – kaip ir skyrybų bendru susitarimu atveju. Jei praėjus metams po teismo sprendimo niekas nesikeičia į gera, bet kuris sutuoktinis gali kreiptis su pareiškimu dėl santuokos nutraukimo. Bet kur kas dažniau separacijos atveju santuokos būna išsaugomos.“

Dar viena bendro gyvenimo forma – sugyventiniai. Tokia sutartis dėl bendro turto turi būti registruojama pas notarą, tačiau, anot teisininkės, realiai visa tai neveikia, nes tada lygiai taip pat galima įregistruoti ir santuoką. Daug kas gyvena susidėję, bet tai nėra santuoka. Būna, kad žmonės drauge gyvena penkerius ar daugiau metų, paskui susituokia, o po poros metų išsiskiria. Galbūt klaidingai manyta, kad santuoka visus tarpusavio nesutarimus išspręs tarsi savaime.

„Pernai Seime virė debatai, kas yra šeima. Įdomiai išeina: penkiamečiam vaikui aišku, kas yra šeima, o štai seimūnai niekaip negali apibrėžti“, – juokiasi Z. Baranauskienė.

Ką apie šeimą sako Šventasis Raštas?
Biblinis šeimos modelis yra toks: virš visko yra Dievas, vyras paklūsta Dievui ir yra šeimos galva, moteris paklūsta vyrui, o vaikai – klauso jos. Su meile ir pagarba.

Mūsų laikmečio išmonės tokios, kaip emancipacija, feminizmas, vienalytės „santuokos“  tikrai neprisideda prie tradicinės šeimos išsaugojimo.

Jau pirmoje Šventojo Rašto Pradžios knygoje randame žodžius: „Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“ Tai apie moters sukūrimą. Atkreipkime dėmesį, jog Dievas nesako „Padarysiu jam viršininką ir mokytoją“ arba „Padarysiu jam vadovą“. Ne. Bendrininką. Tai yra bendramintį, pagalbininką, draugą. Ar tikrai kiekvienas vyras šitaip galėtų apibūdinti savąją žmoną? Dažnos šeimos vairą laiko moteris ir taip sugriaunama ne žmogaus nustatyta tvarka. O jei vyras namuose nesijaučia esąs vyras, turime, ką turime. Tačiau čia galima paklausti: o jeigu vyras smurtautojas, girtuoklis – apie kokią „galvą“ mes kalbame? Išeina, kad vyras irgi turi atitikti tam tikrus kriterijus, kuriuos sumąstė ne žmogus, kitaip ardoma Dievo nustatyta tvarka, kitaip jis būtų nebe šeimos galva, bet jos parodija.

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą... Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ Štai dieviškas šeimos modelis: sutverti vyras ir moteris, kuriems atiduodama žemė. Ne du vyrai ir ne dvi moterys, kaip dabar bandoma kalbėti... Taigi niekas nepažeidinėja seksualinių mažumų teisių, nesa tokių teisių  Dievas joms ir nesuteikė.

Antrame Pradžios knygos skyriuje Dievas kalba: „Vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ Siūlau atkreipti dėmesį į žodžius: „paliks tėvą ir motiną“. T. y. susiradęs žmoną vyras nebegyvens kartu su tėvais. Išeis ir kurs savo naują gyvenimą. Mūsų laikais įprasta, kad jaunavedžiai ilgus metus gyvena pas kurio nors tėvus. Ir laimės tame mažai: tiek tėvams, tiek jiems patiems. Juk kaip būna:  jaunimas nori tvarkyti savo gyvenimą vienaip, tėvams neretai atrodo kitaip. Dar pridėkime tai, jog tėvams savas vaikas visada bus arčiau širdies nei marti ar žentas. O ilgai trunkantys nesutarimai, barniai, ir t. t. gali privesti ir iki santuokos iširimo. Pažinojau šeimą, kuri dvi dešimtis metų glaudėsi pas tėvus ir vargo, po to pasiėmė paskolą, įsigijo butą ir tarsi pradėjo gyventi tik dabar... Laimingi.

Kas yra pavyzdinga žmona? Patarlių knygos 31 skyriuje randame tokį apibūdinimą (sutrumpinta): „Koks retas radinys sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą. Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu (...) Ji pasirūpina vilnų bei linų ir darbuojasi įgudusiomis rankomis (...) Ji keliasi, kai dar tamsu, duoda maisto namams (...) Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai. Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga, nes visi jos namiškiai aprengti (...) Stiprybė ir orumas – jos drabužis; ji su šypsena žiūri į ateitį. Atvėrusi burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio – malonus pamokymas. Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį ir niekada nevalgo dykaduonio duonos.“

Gera, darbšti, dosni, gailestinga, rūpestinga, ori ir stipri, išmintinga... Atkreipkime dėmesį, jog nerašoma, kad ji turi būti be galo graži, įdegusi soliariume, ilgakojė, mėlynakė, blondinė, apsirūpinusi materialiai, turinti vairuoti prabangų automobilį, nešioti auksinius papuošalus ar pan. O juk daugelis šiandienos vyrų ieško būtent tokios gyvenimo draugės! Gailestinga, rūpestinga?.. Ak, baikit tuos juokus! Tai senamadiška! Tačiau dieviškoji tvarka nepavaldi laikui… Ir vėlgi turime, ką turime.

Laiške efeziečiams apaštalas Paulius moko: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui (...) O jūs vyrai mylėkite žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save (...) Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.“ Ir apie vaikus pasakyta: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“. Ir jūs tėvai... auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.“

Vėlgi, apaštalas Paulius neragina vyrų parnešti žmonoms algą, negirtuokliauti, sugrįžus iš darbo pasidėti į vietą batus, ar kt. Mylėti. Mylėti, kad prireikus galima būtų galvą paguldyti už savo žmoną. O jeigu šitaip mylės, tai ir galimi nesutarimai šeimoje bus nesunkiai išsprendžiami. Ar tikrai daug vyrų šitaip myli savo gyvenimo drauges?

Ir dėl skyrybų pasakyta, jog „kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Evangelija pagal Luką, 16 sk.) Čia nelabai ką ir pakomentuosi. Skyrybos yra blogis, o jeigu vis tik išsiskyrei, tarkime, tavo vyras – girtuoklis arba tavo žmona neištikima – gyvenk vienas (viena).

Neįmanoma keliose eilutėse atskleisti viso Šventojo Rašto mokymo apie šeimą. Ir tai nebuvo šio rašinio tikslas. Sakoma, jog Dievas yra džentelmenas ir neverčia žmogaus elgtis prieš savo valią. Tad pasirinkimo laisvė priklauso mums patiems: galima gyventi kaip moko Šventasis Raštas, galima gyventi vadovaujantis savo supratimu. Tik reikia atminti, kad bet kuriuo atveju ragausime tokio pasirinkimo vaisius...

Statistika negailestinga: beveik pusė susituokusių porų vėliau išsiskiria.
Autoriaus nuotr.