Nors Sovietų imperija duso agonijoje, ji jokiu būdu nenorėjo paleisti iš savo glėbio Lietuvos. Genseko M. Gorbačiovo vizitas į nepaklusniąją respubliką nedavė lauktų vaisių, kaip ir vėliau užgriuvusi ekonominė Lietuvos blokada. Buvome pasiruošę išlaukti, iškęsti, išgyventi... Vardan tos!
Nepamenu, kada dar buvome tokie vieningi, kada taip akylai sekėme šalies bei pasaulio naujienas, vertindami jas pirmiausia per Lietuvos nepriklausomybės prizmę.
Nepriklausomybė… Ar pavyks ją išsaugoti, apginti, imperijai vis įžūliau žvanginant ginklais? Sąjūdžio pakviesti Lietuvos žmonės vyko į sostinę ir saugojo čia svarbius valstybei objektus. Kiekvienam miestui ir rajonui buvo priskirta sava diena. Šiauliečiai buvo kviečiami atvykti nakčiai iš sausio 11-osios į 12-ąją prie Seimo rūmų. Kas neturėjo savo transporto, galėjo nemokamai važiuoti autobuso parko tam skirtais autobusais. Ir norinčiųjų išties buvo minios, nes niekam tada ir klausimo nekilo: reikia ar nereikia? Nežinomybė, kurioje gyvenome, buvo įelektrinusi visuomenę bei skatino veikti.
Be abejonės, netrūko ir tokių, kurie laukė, kol Kremlius Lietuvoje „padarys tvarką“. Ir tai nebuvo tuščios viltys ar tušti grasinimai: Lietuva buvo prikimšta sovietų armijos įgulų, o bene žinomiausias buvo Šiaurės miestelis Vilniuje. Kad imperija sugeba tramdyti nepaklusniuosius, palikdama kraujo klanus, liudijo kad ir neseniai nuskambėję įvykiai Tbilisyje… Todėl kiekvieną iš pasaulio ateinantį padrąsinimą ar palaikymą priimdavome labai asmeniškai.
Nerami naktis sostinėje
Važiuoti į sostinę su jo mašina pasiūlė giminaitis, girdi, reikia paremti atkurtą Nepriklausomybę sunkiu Lietuvai metu. Apsirengęs šilčiau (būti reikės per visą naktį lauke) ir įsimetęs kelis sumuštinius, nubėgau laiptais žemyn prie gatvėje laukiančio automobilio.
Pakeliui kilo mintis užsukti pas dar vieną giminaitį, gyvenusį netoli Tytuvėnų, bei pasiūlyti jam vykti drauge. Žinoma, mobiliųjų telefonų dar nebuvo, įspėti apie savo vizitą negalėjome, tad beliko tikėtis, kad bus tinkamai sureaguota į mūsų paruoštą staigmeną…
Kai dvelkdami šalčiu ir nežinia įvirtome į pusbrolio namus, jis žiūrėjo žinių laidą, o žmonelė ruošė nakties miegui dvi mažametes dukrytes. Mūsų vėlyvas vizitas nors ir nustebino, tačiau buvo suprastas. Taip reikia. Greitai susiruošęs mūsų pusbrolis papildė mėlynojo žiguliuko ekipažą.
„Kad turėčiau ką papasakoti savo anūkams, – tarsi mums, tarsi pats sau kalbėjo jis. – O tai kada nors paklaus, ką aš veikiau, kai Lietuvai reikėjo manęs, ir ką jiems atsakysiu? Varčiausi ant minkštos sofos ir žiūrėjau televizorių? O gal iš baimės pragulėjau po lova?“
Sutartinai nusijuokėme.
Važiuodami kalbėjomės ir apie Nepriklausomybei gresiančius pavojus, ir apie Lietuvą, kokia ji bus po dešimties, po dviejų dešimčių metų, ir apie tai, ar pavyks privažiuoti prie Seimo rūmų, nes kažkuris iš mūsų girdėjo, jog neretai rusų kariškiai visokiomis dingstimis užtveria kelius, įrengia postus tam, kad trukdytų laisvą atvykstančiųjų judėjimą.
Vilnių pasiekėme be nuotykių. Gatvėmis važinėjo daug kariškų mašinų, šarvuočių. Savo automobilį palikome tunelyje netoli Seimo rūmų. Išlipęs ir įvertinęs situaciją, pusbrolis perstatė žiguliuką arčiau kelkraščio – „kad koks tankas neįvažiuotų“. Tada nupėdinome prie Seimo.
Ten mus pasitiko didžiulė minia žmonių ir, sprendžiant iš užrašų, ne vien iš Šiaulių – iš Ukmergės, Palangos, Vilkaviškio, Tauragės, Joniškio… Visa Lietuva. Plaikstėsi trispalvės, kažkur virkavo armonika, būreliai žmonių traukė tautines ir patriotines dainas, meldėsi…
Prie įėjimo į Seimo rūmus stovėjo sargybiniai, o garsiakalbiai lauke laikas nuo laiko pranešdavo apie mieste pastebėtas kariškių kolonas. Tada susirinkusieji glaudesniu būriu apsupdavo pastatą laukdami neprašytų svečių. Bet jie nesirodė…
Tarp susirinkusiųjų sklido kalbos, kad rusų tankai sukiojasi televizijos bokšto rajone. Vienas iš pusbrolių ėmė mus kalbinti važiuoti prie bokšto, girdi, čia viskas ramu, o ten…. Buvome jauni ir nemanėme, kad kariškai gali šaudyti į beginklius žmones. Paklausėme prošal ėjusio jaunimėlio, kaip nuvažiuoti. Vienas iš jų aiškino vienaip, kitas kitaip. Galiausiai jiedu susiginčijo ir kone susipliekė. Grįžome prie Seimo.
Nemažai vilniečių atvyko prie rūmų su kavos ir arbatos termosais, su pilnomis kraitelėmis sumuštinių, bandelių, sausainių, kibinų – dalijo iš visos Lietuvos suvažiavusiems Seimo sargams.
Apie vidurnaktį prie netoliese esančios M. Mažvydo bibliotekos prasidėjo koncertas. Žiūrovų, ypač jaunimo, netrūko. Aikštėje degė laužai, šen bei ten matėsi suvežtos gelžbetonio konstrukcijos, žmonės būriavosi, šildėsi rankas, džiaugėsi sutikę pažįstamus…
Ir vėl per garsiakalbius pasigirdo pranešimas apie sostinėje pastebėtą mūsų link judančią kariškių koloną. Koncertas nutrūko dar sykį… Viską metę skubėjome arčiau Seimo rūmų… Netrukus paaiškėjo, jog ir vėl pavojus praslinko pro šalį. Nelaimė užgrius mus pakeitusius žmones kitoje vietoje ir jau mažiau negu už paros, tačiau šito, aišku, nežinojome.
Artinosi rytas. Šalta nebuvo, tik akių vokai darėsi vis sunkesni. Prieš aštuonias susėdome į mūsų laukusį žiguliuką ir pasukome namų link.
Nerami naktis Šiauliuose
Diena pralėkė nepastebimai, besirūpinant visokiais buitiniais dalykais. Miego norėjosi, bet buvau nutaręs vakare anksčiau eiti poilsio, kad neišsiderintų paros ritmas, o dieną nemiegoti.
Vakare tarpduryje pasirodė kaimynas su savąja – abu su šeimomis gyvenome tame pačiame šeimyniniame bendrabutyje. Su jais kartu buvo ir kaimyno sesuo su savo vyru. Šauni kompanija. Girdi, žinome, kad naktį praleidai Vilniuje, bet gal gali bent kelias valandas pabudėti ir prie miesto Savivaldybės – kaip tik ruošiamės ten eiti?
Prie įėjimo į Savivaldybę – improvizuota scena. Prasideda koncertas, kurį veda R. Ruokis su savaisiais. Petraukose rėžiamos kalbos. Šimtai žmonių telkiasi prie Savivaldybės pastato, stoviniuoja gretimame skverelyje. Aušros alėjos ir Tilžės gatvių sankryžoje barikados – sudėti gelžbetoniniai blokai, stovi juos pervežančios mašinos. To gero gana ir miesto aikštėje, ir Aušros alėjos gale iki Savivaldybės. Matosi užrašai „Gorbio tankai nepraeis!!!“, penkiakampės žvaigždės ir svastikos – suprask, nėra principinio skirtumo tarp komunizmo ir fašizmo, ir kt. Čia pat keli skersai gatvės pastatyti autobusai.
Kiek žinau, autobusų parke dirba rimti vyrai – kaip ne kaip dar stagnacijos metais jie surengė streiką – kone iki pietų mieste nevažinėjo didžioji dalis autobusų, žmonės vėlavo ir nieko nesuprasdami pėsčiomis žingsniavo į darbus, į paskaitas... O valdžiai tai buvo rimtas signalas, nes valdžia su mumis elgiasi taip, kaip mes ją įpratiname...
Apie vidurnaktį atsisveikinu su saviškiais ir žingsniuoju namo – visgi nuovargis darė savo. Praveriu duris ir matau savo šeimyną: žmona ant rankų laiko mūsų dvejų metukų dukrytę, vyresnioji glaudžiasi jai prie šono, o televizoriaus ekrane – sovietinių kareivų figūros automatų buožėmis daužančios televizijos bokšto patalpų duris ir paskutiniai diktorės E. Bučelytės žodžiai. Po to transliacija nutrūksta...
Nežinia. Žiūrime vieni į kitus. Be žodžių, nes ir taip aišku: imperija smogė laisvės trokštančiai mažai valstybei. O mes jau buvome spėję įkvėpti laisvės oro ir atgal grįžti nė už ką nebenorėjome...
Prabėgo valanda, kita... Įsijungiau radijo imtuvą ir pagavau stotį, lietuvių, anglų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis be paliovos pranešinėjančią apie situaciją Vilniuje. Baisiausia, kad yra žuvusių ir sužeistų. Iš pradžių buvo kalbama apie šešis ar septynis, paskui žuvusiųjų skaičius peršoko dešimtį... Imperija liko ištikima savo kruvinoms tradicijoms.
Nebuvo abejonių, kad sovietiniai tankai gali bet kurią minutę pasirodyti ir Šiauliuose. Miegai seniai išsilakstė – ar galima miegoti, kai okupantai žudo tautą. Savas likimas tada mažai rūpėjo, tik buvo be galo apmaudu, kad tokią sunkią valandą niekuo negaliu padėti Lietuvai. „Na, taip, – galvojau, – dalyvavau beveik visose Sąjūdžio akcijose: „Apkabinkime Baltijos jūrą“, žygiavau su kitais prie Zoknių karinio aerodromo, paskui – Baltijos kelias... O ką daryti dabar? Ak, turėčiau bent surūdijusį automatą!“
Paskui įsijungiau stalinę lempą, iš keleto sąsiuvinių išėmiau dvigubus lapus ir, į tarpus sukaišiojęs kalkes, ėmiau rašyti atsišaukimus, remdamasis tuo, ką žinojau iš radijo pranešimų. Neturėjome tada spausdintuvų... Rašiau ranka, lietuvių ir rusų kalbomis, nes tuo metu Šiauliuose gyveno ir nemažai rusakalbių – norėjau, kad teisinga informacija pasiektų ir juos. Nereikėjo būti pranašu, kad suprastumei, jog kruvini įvykiai prie televizijos bokšto bus priskirti „saujelei nacionalistų“, kaip tuomet patriotus vadino sovietinė propagandos mašina.
Pasiėmęs lapelius ir dvi tūbeles klijų, išėjau į miestą. Buvo apie ketvirtą valandą ryto. Negalėjau pažinti Šiaulių, kuriuose pragyvenau šitiek metų! Lyg didžiulis dūzgiantis avilys, lyg išdraskytas skruzdėlynas! Gatvėse pilna žmonių, per garsiakalbius transliavo žinias apie padėtį Lietuvoje, skambėjo Katedros varpai, o šventoriuje ir aplink Katedrą – pilna žmonių. Siurrealistinis vaizdas!
Pirmąjį atsišaukimą į Lietuvos žmones priklijavau ant afišų stulpo, buvusio prie karinės komendantūros. Nueidamas mačiau, kaip pasilenkęs jį skaitė rusų karininkas. Paskui patraukiau į geležinkelio stotį, paskui – į autobusų stotį, į miesto centrą – visur, kur, žinojau, būna daug žmonių. Vaikščiojau tol, kol priklijavau paskutinį lapelį ir tik visai paryčiui parėjau į namus.
Sovietų tankai Šiauliuose nepasirodė. M. Gorbačiovas nepanoro kompromituoti savo „perestrojkos“, o be to, juto pasaulio opinijos spaudimą. Mus palaikė daugybė geros valios žmonių visoje planetoje, įskaitant ir pačią Rusiją.
Lietuva išlaikė kruvinąjį sausio egzaminą. Bet dabar visa tai jau istorikų darbas. Galima nebent paklausti: kur gi dabar toji mūsų vienybė, kuri jungė tautą anomis neramiomis 1991-ųjų sausio dienomis ir naktimis?
Prie Seimo susirinko ir daug jaunimo. Šitie įsitaisė ant stogelio šalia buvusioje statybvietėje. Šiandien jie jau keturiasdešimtmečiai…
Autoriaus nuotr.
Koncertas prie M. Mažvydo bibliotekos kelis kartus buvo nutrauktas pranešimų apie netoliese pasirodžiusius rusų kariškius.
Autoriaus nuotr.
Naktis iš sausio 11-osios į sausio 12-ąją prie Seimo rūmų. Apginti savo laisvės čia susirinko žmonės iš visos Lietuvos.
Autoriaus nuotr.
Kartkartėmis per garsiakalbius pasigirsdavo pranešimai apie Seimo link judančias rusų kariškių kolonas.
Autoriaus nuotr.
