Tarpušventis. Kalėdų Seneliui pats darbymetis, kaip ir jo kolegoms kituose kraštuose: Seniui Šalčiui, Santa Klausui... Šiauliškį ilgabarzdį suradome viename iš prekybos centrų, prie gražiai padabintos eglės, besišypsantį ir sveikinantį čia užsukusius žmones. Jūsų dėmesiui pokalbis su Kalėdų Seneliu, kurį įkūnijo gerai žinomas šiaulietis Gediminas Beržinis – fotografas, filmų kūrėjas, žurnalistas, dailininkas ir šiaip geras žmogus.

– Kalėdų Seneli, ar tau nekaršta viduje su tokiais storais kailiniais ir veltiniais?
– Visaip būna, ir karšta, ir šalta – priklauso nuo aplinkos. Jei aplink geri žmonės, būna šilta ir gera, o jeigu ne...

– Esame įpratę matyti Kalėdų Senelį mokyklose, darželiuose, darbo kolektyvuose... O prekybos centre? Kas tai? Bandymas prisitaikyti prie laikmečio vėjų?
– Labai geras klausimas. Čia sėdžiu jau daug metų – atlieku dar ir socialinę funkciją. Būna, kad žmonės ateina pasiguosti, kiti neturi namų, dar kiti – pasikalbėti, vaikai nori man pagroti... Ne vien tik vaidinu, dar gebu bendrauti su žmonėmis, kalbėtis, išgirsti juos. Senelis juk ir vertinamas pagal tai, kaip jis sugeba šokti, dainuoti, bendrauti, judėti. Ir kuo daugiau moki, tuo lengviau suktis. Štai priėjo maža mergaitė, o kartu – ir senyva močiutė. Aišku, kad jų interesai labai skiriasi. Turi būti kompetentingas šnekėtis bet kuriuo klausimu. Išeitų, esu psichologas su Kalėdų Senio rūbais...

– Įdomu, kodėl Kalėdų Senelis ir prieš šimtą metų, ir dabar tebevaikšto su dovanų maišu? Juk galima įsigyti talpią kuprinę, lagaminą, konteinerį, priekabą?..
– Taip, maišas jau nuo seno neatskiriama mano ekipiruotės dalis. Tradicija.

– Ko labiausiai prašo šių dienų vaikai?
– Paklauskime mamų, kokių dovanų labiausiai laukia jų vaikai. Tai visokiausi filmukai, lego rinkinukai, dėlionės.

– Laiptinės vaikai prašė sužinoti, ar esi vienintelis Kalėdų Senis pasaulyje, ar jūsų yra daug?
– Esu vienintelis, tačiau mūsų esama daug. Tarsi klonai. Sunku suprasti? Kaip ir Dievu, Kalėdų Seniu reikia tikėti. Tikėti, kad jis yra. Pakartosiu: mūsų daug, bet aš – vienintelis. Yra vaikų, kurie ateina čia kiekvienais metais ir atsineša pamečiui darytas su manimi nuotraukas. Kiekvienas Kalėdų Senelis turi ratą vaikų ir žmonių, kuriuos kasmet lanko.

– Seneli, o kai pareini nakvoti į savo modernų butą – ar ne per karšta? Galbūt miegi balkone?
– Neee... Ne per karšta. Man patinka šiluma ir jaučiuosi tikrai gerai.

– Žinoma, jog klasikinis Kalėdų Senis važiuoja elnių traukiamomis rogėmis. Įdomu, kokiu transportu naudojasi šiaulietis Kalėdų Senelis?
– Be abejo, kad vykstu pakinkytais elniais, kurių vyriausias, kaip man pasufleravo vaikai, yra vardu Rudolfas. Jis turi raudoną šviečiančią nosį, kad naktį matyčiau kelią. Tačiau kartais tenka važiuoti su visureigiu prie bagažinės prisirišus slides. Gali būti, jog kada nors pamatysite mano mašinėlę.

– Ar Kalėdų Senelis mėgsta valgyti ledus?
– O taip. Prieš pusvalandį sukirtau porciją šokoladinių ledų, tačiau be jokio sirupo! Pasakysiu dar daugiau: vienu prisėdimu galiu suvalgyti net keturias porcijas ledų!

– Seneli, ar dažnai sergi peršalimo ligomis?
– Visai nesergu. Nei vasarą, nei žiemą. Nėra buvę, kad dėl peršalimo negalėčiau atnešti dovanų.

– Žiemą, suprantama, turi visokios veiklos. O ką beveiki vasarą?
– Ilsiuosi. Žvejoju, grybauju su draugais – atradau šituos malonumus. Skalbiuosi Kalėdų Senio rūbelius ir laukiu žiemos – paties mėgstamiausio metų laiko.

– Visuomenėje vyrauja per daug metų susiformavusi nuomonė, jog Kalėdų Senis yra tarsi belytis, kaip kad anuomet generalinis sekretorius: nei žmonos, nei šeimos... Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
– Senelis būtinai privalo turėti senelę. Nes jis gali pamiršti išsiskalbti kojines arba išeidamas palikti batus, pamiršti lazdą… Močiutė gi turi padėti Kalėdų Seneliui jo svarbioje tarnyboje, sudėti maišan visus daiktus, išlyginti drabužius… Močiutė yra pati svarbiausia Senelio namų ūkio tvarkytoja!

– Ir vis tik ar judu su senele turite vaikų? Ar jie tokie pat seni?
– Turim Snieguolę. Ji labai gerai fotografuoja, o ateityje, kai pasens, kas žino, gal irgi pagelbės kitam Kalėdų Seniui?

– Pažiūrėjus Kalėdų Senelis visada esti geros nuotaikos, juokauja… Ar per ilgą savo tarnybą yra pasitaikę kam nors užtvoti lazda?
– To nėra buvę. Kai einu pas žmones, išjungiu visas blogas reakcijas ir sau pasakau: „Jokio pykčio, jokio pikto balso ar pikto žodžio.“ Nors provokacijų pasitaiko. Visada išvairuoju, nekreipiu dėmesio, suprasdamas, jog tam žmogui yra kažkas negerai.

– Turbūt ne tik vaikučiai norėtų sužinoti, kaip tu, Seneli, naktimis patenki į užrakintus namus ir po eglutėmis palieki dovanas?
– Moku pereiti kiaurai sieną. Visokie magai tokius triukus atlieka nuo senų laikų. Čia svarbu tikėti, kad tu sugebėsi pereiti kiaurai sieną, tada ir pereini.

– Tu, Seneli, per Kalėdas visiems nešioji dovanas. O pats jų ar gauni?
– Šiemet iš Pakruojo man čia atvežė pyragą. Dar šiltą. Po dienos kita moteris man atnešė savo keptos duonos. Ir vaikai praeidami palieka kas saldainį, kas dar ką… Bet iš suaugusiųjų dovanų gavau pirmąkart.

– Kokią dovaną šiemet norėtumei rasti po egle?
– Oo! Ne kartą esu apie tai mąstęs… Norėčiau gauti tris didžiąsias dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Tai labai svarbūs dalykai, ir kuo labiau senstu, tuo labiau jų siekiu. Ir bijau atitrūkti nuo Dievo – esu tikintis žmogus.

– Kalbėjome, jog yra daug Kalėdų Senių. O kaip pasidalijate teritorijomis? Ar nesusimušate?
– Kaip ir minėjau, kiekvienas turime savo žmones, savo vaikus – dėl to painiavos nekyla.

– Sakoma, jog mes, lietuviai, esame santūri tauta, nelabai linkusi viešumoje rodyti emocijas. Kaip reaguoja praeiviai matydami tave, Kalėdų Senelį?
– Visko būna. Paaugliai dažniausiai nereaguoja niekaip, nes įsivaizduoja esą suaugę ir kalbėtis su Seneliu jiems „ne lygis“. Vyresni, išmintingi žmonės nusišypso. Vyrai dažniausiai užrietę nosis drožia pro šalį – „nepastebi“. Niekas nepakito nuo tada, kai pirmąkart apsivilkau šituos drabužius. Už tai vaikučiai atbėga nuo pat laiptų ir šaukdami krinta man į glėbį. Tai stebuklas.

– Bet kurią veiklą priimta kontroliuoti. Štai vienas dirba kastuvu, devyni moko, pataria, kontroliuoja... O kas kontroliuoja Kalėdų Senelį? Mokesčių inspekcija, Valstybės kontrolierius, revizijos komisija?
– Viskas patikėta Senelio sąžinei. Ir dangaus akis viską mato...

– Visi mato besišypsantį Kalėdų Senelį, bet ar yra tekę kada nors verkti? Ar verkia Kalėdų Senelis?
– Taip. Yra tekę verkti. Iš laimės. Kai apkabini žmogų, kuris niekaip nenori tavęs paleisti, pamatai, kad jam gyvenime trūksta ir meilės, ir šilumos. Tada kažkas ima ir sugniaužia gerklę...

– Kasmet žmonės spėlioja, kokia ji bus, ateinanti žiema. Tu, Seneli, su ja draugauji, tai atskleisk mums, ar reikės ateinančiais metais šiltų kailinių?
– Geriems žmonėms žiema bus gera, o blogiems – bloga.

– O ką palinkėsi mūsų dienraščiui bei visiems „Šiaulių naujienų“ skaitytojams – dideliems ir mažiems?
– Kas nori gali keikti spaudą, televiziją, socialinius tinklus internete – jei žmogus nešioja savyje blogį, tą blogį jis mato visur. Laikraštis tiesiog rašo tai, ką ir turi rašyti. (Ne veidrodis kaltas, jeigu nosis kreiva.) O su „Šiaulių naujienomis“ Kalėdų Senelis bendrauja laba-a-ai ilgai. Noriu palinkėti, kad jūsų dienraštis rašytų kuo daugiau linksmų dalykų, iš kurių galima būtų pasimokyti arba pasisemti gėrio.

Skaitytojams linkiu skaityti „Šiaulių naujienas“, nes bet kokia informacija verčia smegenis dirbti ir neleidžia apkerpėti. Kitaip gyvensi tik savo iliuzijose. O juk reikia turėti aštrų, analitinį protą ir mokėti skaityti „tarp eilučių“.