Kai kurie žmonės jaučiasi tarsi iškritę iš konteksto, nes visiškai nelaukia Kalėdų ir jų šurmulio. Priverstinė dovanų paieška, maisto gaminimas, svečių priėmimas, draugų ir artimųjų lankymas atima norą švęsti. Specialistai sako, kad taip jaustis normalu.

Jaučia didelį stresą
Atrodo, artėjant šventėms, turėtų atsirasti noras greičiau grįžti namo, apkabinti mamą, tėtį, sesę, brolį, kitus seniai matytus giminaičius. Aplankyti iš įvairiausių pasaulio kraštų grįžusius draugus. Pakasyti šuns paausį, paniurkyti katę. Paimti mažuosius už rankos ir nusivesti prie miesto pagrindinės eglutės. Prisivalgyti daug lietuviško maisto, išsiperti lietuviškoje pirtyje. Mėgautis šaltuku ir sniegu.

Nors visa tai skamba labai gražiai, kai kuriems galvoje – kiek niūresnės mintys. Tenka sukti galvą, kaip pasipuošti eglutę, ką nupirkti dovanų, kaip patiems gražiai atrodyti, ką pagaminti valgyti, kaip visus pralinksminti, ką įdomaus pasakyti ir t. t. Galbūt dėl to dauguma žmonių Kalėdų nelaukia, tik galbūt ne visi drįsta tai pripažinti.

Nebijo būti „kitokie“
„Dažnas nedrįsta to garsiai pasakyti, nes mano, jog atsisakymas švęsti Kalėdas prilygsta šventvagystei. Mano kita nuomonė. Jei žmogus nenori švęsti Kalėdų, tai nėra joks blogis. Ką man daryti, jeigu mano vidinis ritmas neatitinka kitų ritmo ar įsitikinimų ir dėl to atsiranda trintis. Aišku, aš nesakau, kad nereikia švęsti švenčių, tiesiog patariu nepykti ant tų, kurių kitokia nuomonė“, – atvirauja dviejų suaugusių dukrų tėtis Juozas.

Jis pasakoja, kad gražiausių žiemos švenčių nebešvenčia nuo to laiko, kai dukros išsikraustė iš namų. Dabar abu su žmona tik suvalgo Kūčių vakarienę ir viskas.

„Dukros iš užsienio ne visada šventėms grįžta į namus, tad mes abu nepersistengiame ir dėl švenčių nesikraustome iš proto. Neperkame jokių dovanų, nematome tam prasmės, juk tai tik pinigų švaistymas. Džiugu, kad žmona dėl to nepriekaištauja, nors kažkada dėl to būdavo daug ginčų. Tekdavo užimti kovotojo poziciją ir įrodinėti savo tiesą, kartais net rimtai susipykdavome“, – senus laikus prisimena šiaulietis.

Jo nuomone, žmonėms reikia susitaikyti, kad kiti yra kitokie, ir nesivelti į ginčus, priešingu atveju visiems nuo to gali būti tik blogiau.

Bando ieškoti kompromisų
Panašiai mąsto ir studentė Rima, tik priešingai nei Juozas, ji nesistengia visais būdais kovoti už savo tiesą.

„Priešintis yra sunku. Galbūt todėl laikausi optimalios pozicijos. Nebėgu ieškoti išskirtinių dovanų, puošti šventinio stalo. Nuperku simbolinių dovanėlių ir taip parodau, kad visiškai neignoruoju švenčių, bet dėl jų ir nepametu galvos“, – receptą, kaip visiškai nesugadinti santykių su aplinkiniais, išduoda Rima.

Anot jos, nereikia bijoti parodyti, kad tau nepatinka šventės, kitaip gali atsirasti noras maištauti.

„Kasmet taktiškai paaiškinu, kad tik simboliškai dalyvauju šventėse, ir pastebiu, jog aplinkiniai prie to pripranta. Turbūt jeigu užsidaryčiau namuose ir aklai bandyčiau priešintis, sulaukčiau visai kitokių rezultatų“, – svarsto šiaulietė.

Ji sako tiksliai nežinanti, iš kur atsirado nenoras švęsti švenčių. Tik sako nenorinti švęsti Kalėdų ir kitų tradicinių švenčių vien dėl bandos jausmo: „Mieliau švenčiu kitas šventes, mažiau tradicines mūsų kultūrai, o Kalėdas labiau suvokiu kaip vaikystės atributą ir senių, sėdinčių prie stalo, šventę.“

Pataria dažniau džiuginti kitus
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad panašiai jaustis yra normalu, ir ragina atidžiau paanalizuoti kai kurių mokslinių terminų prasmę.

Jis pastebi, kad kai kurie žodžiai į mūsų gyvenimą atėjo iš mokslo srities, tik mes dažnai juos vartojame neįsigilindami, ką tie žodžiai reiškia. Pavyzdžiui, ko nors paklausus, kas yra stresas, turbūt išgirstumėme atsakymą, kad tai kažkas nemalonaus ir įtempto. Jeigu naudotumėmės tiksliu streso apibrėžimu, žinotumėme, kad tai yra nespecifinė (visiems vienoda) organizmo reakcija į būtinybę prisitaikyti.

Profesoriaus teigimu, reagavimas į stresą yra skirstomas į tris fazes. Pirmojoje fazėje sunerimstama, atsiranda streso požymiai, dažniau plaka širdis, keičiasi raumenų įtampa, nervų sistemos budrumas. Antroji – priešinimosi stresui fazė, kai bandoma atsikratyti įtampos. Vėliausiai prasideda trečioji išsekimo fazė, jeigu tada nepavyksta suvaldyti streso požymių, prasideda visokie sutrikimai, problemos ir t. t.

Iš to galima daryti išvadą, kad Kalėdos, Naujieji metai ar bet kokie kiti džiugūs įvykiai sukelia stresą, nes prie jų reikia prisitaikyti, pavyzdžiui, papuošti eglutę. Anot pašnekovo, stresas matuojamas balais. Jeigu šiais metais kas nors palaidojo artimą žmogų, tai surinko 100 streso balų. Jeigu išsiskyrė – 75 balus, susituokė – 50 streso balų. Kalėdos – 5–10 streso balų.

„Niūriai pajuokavus, įvykus vienerioms laidotuvėms per metus arba kiekvieną mėnesį švenčiant Kalėdas, streso balų galima surinkti tiek pat. Kadangi streso balai sumuojasi, juos surinkti nėra labai sunku“, – sako G. Navaitis.

Todėl reikėtų dažniau prisiminti, kad Kalėdos – tai šventė, ir stengtis dažniau pradžiuginti kitus bei save. Kitaip tariant, reikėtų pamirši konkurenciją, nebandyti iš koto išversti aplinkinių nauju kulinarijos šedevru ar ypatingais stalo papuošimais, kuriems pagaminti reikia daug laiko, nes vargu ar po tokių sunkių ir įtemptų darbų galima jaustis gerai ir džiaugtis susiėjimu prie bendro stalo.

Svarbu keisti mąstymą
Profesoriaus teigimu, noras padaryti kažką išskirtinio gali sukelti tik papildomą stresą: „Jeigu žmogus vis tiek sako, kad šiemet Kalėdų nešvęs, tai rodo, kad jis nesuprato, kas yra stresas ir nesugeba jo valdyti. Jeigu jis kitaip formuluotų užduotį, svarstytų, kaip per Kalėdas galėtų pasidžiaugti gyvenimu, pradžiuginti kitus ir atsipalaiduoti, tikėtina, kad tokiu atveju šventes norėtų švęsti.“

Aplinkiniai taip pat bus laimingesni ir labiau atsidavę šventėms, jeigu jaus aplinkinių pagalbą. Štai dukra gali perimti dalį mamos darbų. Nupirkti reikiamų produktų, padėti gaminti valgį, sutvarkyti kambarius ir t. t. Pasidalijus darbais, lieka mažiau rūpesčių ir atsiranda daugiau laiko maloniems dalykams.

Taip pat svarbu nuolat nesėdėti prie šventinio stalo, bet stengtis nuveikti ką nors įdomesnio. Galbūt visiems kartu pažaisti stalo žaidimus ar tiesiog nueiti prie pagrindinės miesto eglės.

Pastebima, kad kai kuriems žmonėms šiuos patarimus paversti realybe yra labai sunku. Vietoje to, jie skuba į vaistinę pirkti vitaminų, augalinių preparatų nerimui mažinti.

G. Navaitis komentuoja, kad toks elgesys nėra smerktinas. Priešingai – kai kuriuos vitaminus artimiesiems galima padovanoti ir kaip dovaną. Tik kaip visada reikėtų tiksliai žinoti, kam dovana bus skirta. Jeigu jaunam žmogui, tokiu atveju reikėtų nepirkti vitaminų, kurie stiprina širdies, kraujagyslių sistemą, o geriau nupirkti B grupės vitaminų nervų sistemai stiprinti ir pan.

Kai žmogus ne tik nenori švęsti Kalėdų, visada yra blogos nuotaikos, nesugeba prasiblaškyti, matoma esminių pasikeitimų jo gyvenime, tokiu atveju reikėtų paimti depresija segančiam žmogui už rankos ir palydėti pas specialistą.