Šiaulietis skulptorius tautodailininkas Kazys Bimba stebina meno mylėtojus savo kūrinių įvairove. Akį džiugina, susimąstyti kviečia tiek monumentalūs darbai, tiek mažosios skulptūros. Akmenį pamilo nuo vaikystės, o parodose dalyvauja nuo 1978 metų. Jis mielai kuria ir skulptorių pleneruose, ir  respublikiniuose simpoziumuose. Yra surengęs 14 personalinių parodų įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose. Kuria skulptūras iš akmens, medžio, kartais paeksperimentuoja su kitomis medžiagomis. Mažesnių ir didesnių miestų erdves puošia ne vienas K. Bimbos kūrinys. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai ir meno gerbėjai iš užsienio. Šiauliuose ant suolelio priešais Dailės galeriją sėdi mąslus jo „Samogitas“. O dirbtuvių kiemelis pamažu virsta skulptūrų sodu.  K. Bimba  yra apdovanotas  Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. Kūrinių tikslaus skaičiaus autorius net nežino: dirba kasdien, kas suskaičiuos. Kuria ir antkapinius paminklus. Jų  įvairiose Lietuvos vietose gali būti pasklidę daugiau kaip trys šimtai.

Apie juos Vėlinių išvakarėse ir kalbamės su skulptoriumi K. Bimba.

– Esate žinomas menininkas. Daugeliui atrodytų, kad kurti antkapinį paminklą – amatininko darbas, didelio išmanymo nereikalaujantis.
– Aš neskirstau: čia menas, o čia ne. Negaliu padaryti blogiau, negu moku. Nusistatymo, kad skulptūra tiks tik parodai, neturiu. Su žmogumi kalbamės, išsiaiškiname, koks jo įsivaizdavimas, kiek galėtų pinigų skirti. Kai dirbti pradedu, pamirštu apie sumas, turiu išbaigti, jei reikia, sugrįžtu vėl ir vėl. Apie tris mėnesius dirbu. Kartais daugiau laiko prireikia.

– Ar tenka įtikinėti užsakovą renkantis paminklo formą, spalvą?
– Įtikinėti nebandau. Reikia žmogų išklausyti, suprasti, kas jį sieja su mirusiuoju. Dažniausiai ateina tie, kurie jau yra matę mano kūrinių. Padarau tik po 2–3 per metus. Užsimezga ryšys su žmogumi. Juk įlendi į slapčiausius jo sielos kampelius. Būna, kad po kelerių metų susitikęs kalbuosi kaip su artimu.

– Ar būtina pamatyti aplinką, kurioje paminklas stovės?
– Pirmiausia nuvažiuoju pamatyti vietą, apšvietimą. Būtina žinoti, kaip skulptūrą pasukti, kad derėtų aplinkoje. Net į kitą miestą važiuoju. Tokia pat skulptūra vienaip atrodys pušyne, kitaip lygioje vietoje. Vietą pažinti ne mažiau svarbu, kaip patį žmogų ir medžiagą, iš kurios gamini. Laimingi, kieno kapinės smėlėtuose pušynuose, kaip Panevėžyje, Alytuje. Gali pasivaikščioti kaip parke, savo gyvenimą apmąstyti, mielus žmones prisiminti.

– Ar esate pasiūlę vienodų skulptūrų skirtingiems užsakovams?
– Dviejų vienodų nebūna. Tai ne automatizuotai išpjauti „raguoliai“. Daug rankų darbo, skirtinga medžiagos faktūra. Kaip sakiau, vieną paminklą darau 3 mėnesius ir ilgiau. Per tą laiką susigyvenu su savo kūriniu, matau, kaip jis stovės, kokią nuotaiką neš į jį žiūrintiems.

– Akmens ar medžio skulptūros populiaresnės?
– Gerai paruoštas medinis paminklas galėtų stovėti pusantro šimto metų. Tik kažkodėl žmonėms atrodo, kad medis tik laikinam kryželiui tinka. Apskritai gaila, kad kryžius nebepopuliarus. Kryždirbystės tradicija nepuoselėjama. Net žinau skaudų atvejį, kai menininkas pastatė artimam žmogui puikią ąžuolinę skulptūrą, o giminės išvertė, pakeitė šiuolaikiniu „čiulpinuku“.

– Turbūt renkantis paminklą žmonėms labai svarbi kaina?
– Akmeninio ir medinio paminklo kaina būtų panaši. Dirbu su patentu, slapstyti pajamų, apgaudinėti nesu mėgėjas. Gražų lauko akmenį galima nusipirkti už 50 eurų, už ąžuolą teks pakloti kelis šimtus. Jeigu savo medžiagą turi, kainuos tik darbas. Nepagalvoja žmonės, kad už standartinius iš Kinijos atvežtus „raguolius“ sumokės daugiau.

– Kodėl kapinėse tiek daug juodos spalvos? Tai mados ženklas?
– Juodą akmenį lengviau apdirbti. Pigesnė technologija. Verslui naudinga, o kapinės pasidaro sunkios, nejaukios.  Šviesūs, rausvi paminklai atrodo gražiau. Užtektų juodos lentelės užrašui, pjedestalui. Patys gražiausi yra lauko akmenys. Tik reikia jo nesugadinti, kuo mažiau  paliesti. Užtenka lentelę pritaikyti. Medinės skulptūros papuoštų kapinių erdvę, išryškintų vietos sakralumą.

– Ginkūnų kapinėse tremtinių kryželiai visi vienodi. Kaip vertinate tokį sumanymą?
– Tremtinių kryželiai buvo puiki idėja. Verčia suklusti, pamąstyti, koks buvo laikas. Neleidžia užmiršti. Bet idėja sugadinta. Kažkas pasiūlė bortelius, kitam akmens gabaliuką. Atsirado pakylos. Žolės ten nebenupjausi. Vėl prisigaminome „sklypelių“.

– Ko pasigendate dabartinėse kapinėse?
– Nuoširdumo. Prieš kelerius metus Kelmės rajono Liolių kapinėse mačiau kelis kapus, kur iš baltų uogyčių ir lapelių sudėlioti kryželiai. Nėra nei antkapių, nei  tvorelių. Yra dar žmonių, kurie šitaip padaro. Sena tradicija išsaugota. Tautodailės knygose esu panašių puošybos pavyzdžių matęs.  Padarė su meile, šviežiai smėliuku pabarstė. Šiaulių senosios kapinės man gražios, gal mažiau sutvarkytos, bet jaukios, ypač kai tarp krūmelių žybčioja Vėlinių žvakutės.

Visai liūdną vaizdą netoli Šiaulių mažose kapinaitėse pamačiau: ten stovėjo senoviniai paminklai, lyg medžiai išskaptuoti iš akmens. Dabar tokių nebemoka niekas padaryti. Jie išmesti patvoryje. Jų vietoje įstatyti blizgantys „raguoliukai“.

Per Vėlines pristatoma tokių baisių formų žvakidžių. Kuo daugiau, kuo didesnių. Kas jų ir prigamino? Paprasto stiklo kukli žvakutė būtų pakankamas atminties ženklas.

– Galbūt norite pasakyti, kad kapinių kultūrą šiuo metu užvaldęs verslas? Madinga, kas tviska, atrodo prabangiai?
– Neturiu nieko prieš verslą. Paminklų gamyba, statymas, kapų tvarkymas yra daugelio pragyvenimo šaltinis. Tačiau dabar išpopuliarėję iš plokštės išpjauti, nupoliruoti „raguoliai“, vadinamieji čiulpinukai, kuria nykų vaizdą. Žmonėms trūksta žinių, reikėtų daugiau kalbėti apie tradicinę kapinių kultūrą, galbūt įsitrauktų žiniasklaida. Anksčiau  reikėjo savivaldybėje gauti kapavietės projektą. Tai nebuvo blogiausias dalykas. Neretai V. Puronas pateikdavo vertingų pasiūlymų.

O dėl to tviskesio… Mirus žmogui namuose veidrodis visada uždengiamas. Kodėl kapinėse vienas prieš kitą statomi tokie blizgantys luitai, kad barzdą gali nusiskusti? Sielos blaškosi tarp tų veidrodžių. Ypač jauniems, žuvusiems, negerai: blaškysis visą tą laiką, kiek jiems buvo skirta, neras ramybės. Blizgesio kapinėse reikia kuo mažiau. Mūsų kapinės, deja, vis labiau primena Heloviną – šmėžuoja praeivių kojos tuose veidrodžiuose.

– Kaip žmogui tinkamai apsispręsti, kokį paminklą rinktis?
– Nėra visiems tinkamo patarimo.  Pradžioje gal reikėtų pasivaikščioti po kapines, atkreipti dėmesį į paprastesnius paminklus, kurie kalba, sustoti prašo. Paprastesnis nereiškia prastesnis. Ta blizganti plokštė nesako nieko – pamatysi save. Bet ar savęs pažiūrėti į kapus einame?

Paskui pasivaikščioti po savo gimtinės laukus, rasti gražų akmenį, ant kurio kažkada sėdėta, gal pirmąsyk pasibučiuota… Kad prisiminimus keltų. Kad namų jaukumu kvepėtų. Atgulsi ir bus kaip namai.

– Ar prisimenate, aplankote savo sukurtus paminklus? Koks labiausiai artimas?
– Dažnai apeinu. Apžiūriu, gal ką pataisyti ar kokią samaną nuvalyti reikia. Nors samana retai gadina. Dažniau vaizdą sugadina pasikeitusi aplinka. Ginkūnų kapinės ypač pasikeitė. Neliko gojelių. Neliko erdvės. Net šiukšlių konteineriai atsidūrė šalia kapaviečių. Skulptūra tokiu atveju gali atsidurti visai netinkamoje vietoje. Ir atrodys kitaip.  

Skaudžiausia kurti paminklus vaikams. Neseniai iškaliau angelą. Vaikutis 4 metų. Atnešė nuotrauką – tikras  angelas. Juk ir pats turiu anūkų. Tokie atsitikimai sukrečia. Iki paskutinio momento gyveni tuo. Tada apie pinigus nebekalbi. Įdomus mano amatas. Paminklą pastatęs jaučiuosi gera padaręs. Ypač jei patenkintas užsakovas. Dirbu sąžiningai, nuoširdžiai. Turbūt todėl toks laimingas.

„Paminklą pastatęs jaučiuosi gera padaręs“, – sako K. Bimba.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

K. Bimbos dirbtuvės ir kiemelis pamažu virsta skulptūrų sodu.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Paminklas turi kalbėti, žadinti prisiminimus.
Ramūno SNARSKIO nuotr.