Šiaulių miesto viešosiose erdvėse galima pamatyti įvairiausių meninių objektų. Vieni iš jų – skatina susimąstyti, kiti provokuoja, treti kelia pyktį. Naivu tikėtis, kad įvairios skulptūros, meno kūriniai patinka visiems šiauliečiams, tačiau iš tiesų nesmagu, kai mieste atsiranda objektų, kuriuos galima pavadinti visišku meniniu nesusipratimu.
Pasigendama vieningos sistemos
Šiaulietis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sako, kad demokratinėje visuomenėje neįmanoma jokia vieninga sistema. Ji yra trumpalaikė, nes nuolat keičiasi prioritetai, valdžios, valdymo formos. O besikeičianti visuomenės struktūra po to atsispindi urbanistikoje. Taip, Šiaulių viešosiose erdvėse ne visos detalės yra išsidėsčiusios vieningai, bet taip yra ir Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.
Štai nuvykus į kokį kitos valstybės pajūrio miestelį galima pamatyti klaikią bet kokio skonio dėsnius pažeidžiančią iš betono išlietą skulptūrą.
Anot menotyrininko, tokių „baidyklių“ daug kur yra, nes jos pigios, o meninis stilius nėra vieningas. Dažniausiai pasiseka tik turintiems skonį arba bent kažkokį meninį supratimą. Kitaip ir būti negali, nes mieste yra daug socialinių grupių su skirtingu išsilavinimu, poreikiais.
Lietuvoje meninių nesusipratimų daugiausia turbūt yra Vilniuje. Ten galima išvysti klaikių patriotinių skulptūrų, nykiausių formų kunigaikščių, keistų pritupdytų angelų. Sostinėje yra daugiau erdvių, todėl ten ir didesnė skulptūrų įvairovė. Šiauliuose erdvių mažiau, tačiau ir čia yra ne itin širdžiai mielų dalykų.
Netrūksta įvairių skulptūrų
Menotyrininko nuomone, Šiauliuose neutraliausia galima pavadinti skulptūrą, skirtą Jonui Murkai. Ji pastatyta atokiame skverelyje, kur pro šalį praeina nedaug žmonių. Skulptūra neišsiskiria savo forma, neprovokuoja, nes kaip forma yra uždara.
Priešingybė yra Gintauto Lukošaičio „Verkiančios mergaitės“ skulptūra, kuri reikalauja praeivių dėmesio. Žmonės pyksta, nori mergaitę nulupti su visu stulpu. Skulptūros autorius nori provokuoti, jis piktinasi viešosiomis erdvėmis, meta iššūkį menui ir visuomenei.
Šiauliuose taip pat yra skulptūrų, pažyminčių faktą, objektą, vietinę garsenybę. Štai šalia Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto stovintis A. J. Greimo biustas (skulptorius G. Lukošaitis) įdomus tik tiems, kurie yra bent kažkiek susiję su intelektualiniu darbu. Kitiems – skulptūra visiškai neįdomi, tačiau, anot menotyrininko, ji Šiaulių miestą pakelia į kitą lygmenį.
Geležinkelio stoties perone esantis „Stipruolis Nosys“ (skulptorius G. Lukošaitis) meta iššūkį tradiciniam viešųjų erdvių menui, nes čia įamžintas ne garsus žmogus, bet vietinis gyventojas. Tokia skulptūra žadina šiauliečių tapatumą, vietos pojūtį. Primena, kad čia yra buvę žmonių su tokiomis pat istorijomis – ši skulptūra reabilituoja kiekvieną mirtingąjį paprastą šiaulietį.
„Tegul būna chaosas, atsitiktinės skulptūros. Pasimėgaukime tuo, kad klaidžiodami mieste mes vis į kažką atsitrenkiame, susiduriame su netikėtumu, provokacija, žadinančia mūsų mintis. Tokios reakcijos nebūna, kai einame šiukšlina tuščia erdve ir žiūrime į nuogas sienas. Mums tai sukelia tik depresiją ir mintį: o ką mes veikiame šiame mieste“, – mano V. Kinčinaitis.
Meno kūriniais puošiamos sienos
Vaikštant miesto gatvėmis, nesinori matyti išblukusių pastatų sienų. Vietoje to norisi pasvajoti, kad būtų kaip eiliniame Europos mieste, kur viešųjų erdvių sienos yra dekoruotos.
Būtent taip Šiauliuose gimė sieninės tapybos projektas. Jeigu anksčiau žmonės iš pradžių tam priešinosi, po to ignoravo, tai dabar į tuos meno kūrinius vis dažniau pasižiūri.
Menotyrininkas įsitikinęs, kad sieninė tapyba praturtina mūsų kasdienybę, net ėjimą į parduotuvę padaro įdomesnį: „Jeigu eidami į darbą pamatome bent du tapybos kūrinius, į mūsų vaizduotę ateina įvairios spalvos, kompozicijos. Tuomet norisi, kad intrigų, vizualinių paveikslų viešosiose erdvėse būtų daugiau ir įvairesnių.“
Jis sako, kad sieninės tapybos projektas yra nedidelio biudžeto, bet vis tiek stengiamasi bent jau miesto svečiams sudaryti įspūdį, kad miestas yra gyvas. Tik bėda ta, kad Šiauliuose trūksta menininkų, kurie patys norėtų tapyti ant sienų, tarpusavyje konkuruoti ir taip praturtinti miestą.
„Mūsų pleneras-konkursas „(Ne)atrasti Šiauliai“ yra labiau dinamiško, meninio miesto gyvenimo imitacija. Iš vienos pusės – tai mūsų prakeiksmas, likimas toks, nes mes nesubręstame iki miesto gabaritų nei muzikos, nei dailės, nei kitų menų srityse. Iš kitos pusės, šie kūriniai kažką padrąsina, paskatina miestiečius palankiau žiūrėti į gatvės meną“, – svarsto V. Kinčinaitis.
Jis sako, kad tokiems projektams iš anksto nėra skiriama pinigų, reikia rašyti projektus, dalyvauti konkursuose ir juos laimėti. Laimėjus gaunama šiek tiek lėšų, tuomet ieškoma laisvų sienų ir siunčiamas pasiūlymas menininkams teikti savo eskizus. Kai eskizai patenka į Dailės galeriją, geriausi iš jų yra atrenkami. Vėliau jie patenka į Šiaulių miesto savivaldybės Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyrių. Skyriaus darbuotojams suteikus leidimą, kreipiamasi į pastato savininką, ir jeigu jam eskizas patinka, tuomet kūrinys tapomas ant sienos.
Įgyvendinant sieninės tapybos projektą siekiama, kad tai būtų saviti darbai, labiau būdingi Šiauliams, orientuoti į intelektualinę, emocinę reakciją. Norima, kad kūriniuose slypėtų keli pranešimai, jog tai nebūtų vien tik išdekoruota siena, pataikaujanti freska. Kūriniai turi turėti užslėptą prasmę, būti įdomūs ir žinomi ne tik šiauliečiams.
Menotyrininko nuomone, būtų labai smagu, jeigu ir gyventojai panorėtų savo daugiabučio namą papuošti gražia freska, kuri taptų to namo „brendu“. Kas žino, galbūt tuomet panašiai pradėtų mąstyti verslininkai ir panorėtų pasipuošti savo įmonės, fabriko, gamyklos tvorą, fasadą. Tik tam tikslui reikėtų samdyti žinomą menininką.
Mokomasi šlifuoti žvilgsnį
Menotyrininkas sako, kad ten, kur veikia ne asmenybės su savo ar miesto raidos vizija, tai rezultatas taip pat būna abstraktus, be jokio poveikio, idėjos. Anot jo, niekada nesukursi miesto „brendo“, sukišęs pinigus į infrastruktūrą, plyteles, granitą, kiniškus gatvių aksesuarus, nes tai yra niekiniai dalykai.
Priblokšti, nustebinti, sužavėti gali tik labai konkreti menininko vizija. Tai gali būti aikštė, interaktyvus projektas ar tiesiog to miesto politinė valia pasikviesti garsių skulptorių ir miesto viešosiose erdvėse pastatyti tris įspūdingas skulptūras. Tik tam reikia visai kitokio politinio mąstymo, gebėjimo kitaip suvokti simbolinį kapitalą, o to mūsų politikams labai trūksta. Orumo, ambicijų trūksta ir patiems miestiečiams.
„Be konkrečios vizijos, tokios investicijos nebus pastebimos, jos ištirps kasdienybėje ir viskas. Kita vertus, tegul tai būna pirmas žingsnis, kuriant miesto, kuriame patogu gyventi, vaikščioti perspektyvą. Galbūt po to sutvarkytose erdvėse atsiras vietos įdomesnėms, labiau provokuojančioms, netikėtoms skulptūroms, meno kūriniams“, – mano V. Kinčinaitis.
Turbūt mes dar iki to nesubrendome, nes šiuolaikinė visuomenė kuo toliau, tuo labiau ištirpsta masėje. Aplink daug vartotojiškos masės, kuri iš namų migruoja į darbą, iš ten – į prekybos centrą ir vėl grįžta į savo aptvertus namus užmiestyje.
Šiauliuose nėra viešųjų erdvių, kurios trauktų išskirtinę, bohemišką žmonių bendruomenę, tačiau tokių erdvių nebėra ir kitose miestuose. Grožio, asmeninės erdvės atradimui, belieka tik individualūs keliai, vaikščiojimai, stebėjimai. Reikia mokytis šlifuoti žvilgsnį, tuomet kiekviena detalė tampa įdomi ir verta dėmesio.

Šiauliuose skulptūrų netrūksta.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Stipruolis Nosys“ meta iššūkį tradiciniam viešųjų erdvių menui.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Piešiniai ant sienų skatina susimąstyti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



