Beveik dvidešimt ketverius metus vadovavusi Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriui Violeta Damskienė vakar į darbą neatėjo. Ir ne dėl to, kad šventė 65 metų sukaktį. Tiesiog todėl, kad šį pirmadienį savo profesinę karjerą baigė. Pokalbiui susėdome paskutinę jau buvusios vedėjos darbo dieną jos kabinete, kuriame pristatyta atsisveikinimo gėlių puokščių.

– Kaip jaučiatės šią dieną?
– Paskutinė diena ypatinga. Vasario 1-ąją buvo 31 metai, kai dirbu Švietimo skyriuje. Iš 65 metų – tai beveik pusė gyvenimo. Apskritai švietimo sistemoje esu nuo 1975 m. 11 metų dirbau mokykloje. Karjera baigiasi, tai sau pasakiau ir susitaikiau, bet gyvenimas tuo nesibaigia. Lieka santykiai. Jei yra poreikis bendrauti, laiko visada atrasi.

Šį rytą išstūmiau iš garažo mašiną ir galvoju: va, nebereikės man nei rytoj, nei kada nors keltis 6 valandą, važiuoti, kad nepavėluočiau, pasiskaičiuoti laiką, kad kamščius įveikčiau.

Ar tai nostalgija? Gal ne. Išmečiau tris dėžes popierių, dokumentų, pasidarė taip lengva. Padėjau sau tašką.

– Dažnai aktyviems žmonėms, kurie daug savo profesijoje pasiekę, veiklūs, sustoti yra sunku. Jie stengiasi, įrodinėja, kad vis dar gali dirbti. Jūs suėjus valstybės tarnyboje fiksuotam 65 metų pensiniam amžiui iškart nusprendėt išeiti. Kodėl?  
– Nusprendžiau sunkiai. Dar vasarą pradėjau kalbėtis su meru. Pasakiau, kad noriu pati išeiti, o ne laukti, kol kas nors iškrapštys. 65 metai man nebuvo didelis smūgis, tačiau 60 – taip. Tada pasiėmiau atostogas, visiškai viena išvažiavau į Druskininkus, pabėgau nuo visų. Buvo nelengva  sau pasakyti, kad man jau tiek metų. O po metų jau viskas atrodė kitaip, padariau šventę, pakviečiau artimuosius. 65 metai valstybės tarnyboje yra riba, po kurios dar penkerius metus kasmet gali prašyti, kad tau dar metams pratęstų galimybę dirbti. Tampi tokiu antrarūšiu. Nenorėjau tokia būti.

– Papasakokite apie savo profesinį kelią.
– Esu šiaulietė, baigiau 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Didždvario gimnazija). Buvau įstojusi studijuoti filologijos į Vilniaus universitetą, tačiau draugei įstoti nepavyko. Perėjau į Šiaulių pedagoginį institutą, kad galėčiau mokytis kartu su ja. Tokie buvo vaikiški pamąstymai, gal ir tėvai nepaskatino likti universitete – Šiauliuose mokytis buvo pigiau.

Baigusi 1975 m. gavau paskyrimą ir pradėjau dėstyti lietuvių kalbą  tuometinėje Felikso Žemaičio vidurinėje mokykloje (dabar – S. Daukanto gimnazija). Po trejų metų 10-ojoje vidurinėje (buvusi Dubijos progimnazija) įsidarbinau pavaduotoja užklasiniam darbui. Iš ten mane išsiviliojo direktorius į 15-ąją vidurinę (dabar – Dainų progimnazija). O 1986 m. vasario 1 d. atsidūriau Švietimo skyriuje. Pradėjau dirbti inspektore, kiek vėliau tapau vedėjo pavaduotoja. Meras Arvydas Salda mane pristatė Tarybos nariams kaip kandidatę į skyriaus vedėjas. Prisimenu tą dieną – 1993 m. lapkričio 22-ąją Taryba patvirtino mane Švietimo skyriaus vedėja. Taip, kad aš viena iš tokių „pabuvusių“ vedėjų.

– Dirbti teko prie įvairių miesto valdžių, kurios periodiškai keitėsi. Vieni politiniai vadovai buvo kompetentingi, kiti – mažiau. Kaip pavykdavo prisitaikyti?
– Suskaičiavau, kad man teko dirbti su 10 miesto tarybų ir 9 merais. Tik vadovaujant pirmajam merui Kazimierui Šaviniui dar dirbau inspektore, su kitais jau vadovavau  skyriui.

Nevartočiau žodžio „prisitaikyti“. Aš visada galvodavau ir tebegalvoju ir palinkėčiau naujam žmogui, kuris mane pakeis, tikėti tuo, ką darai. Kai patiki sėkme, lengviau viską daryti, įtikinti kitus. Tie, kurie ateina į valdžią, nėra kvaili. Gal jie mažiau turi patyrimo, daugiau ambicijų. Bet aš visada galvoju, kad labai nedaug žmonių yra, su kuriais negalima kalbėtis. Nuostata, kad reikia šnekėtis ir susišnekėti, padėdavo priimant sprendimus.

– Koks periodas buvo sunkiausias ir kokie nuveikti darbai buvo sėkmingiausi?
– Vienas sunkiausių periodų – mokyklų tinklo pertvarka, trukusi apie šešerius metus.  Visos mokyklos buvo vidurinės, tada pagal profiliavimo sistemą dalis jų turėjo pasidaryti pagrindinėmis. Sunku buvo bendrauti su bendruomenėmis. Prisimenu, atvažiavome į Lieporių vidurinę mokyklą, kur mūsų laukė minia įsiaudrinusių mokinių tėvų. Visą valandą šaukė, išklausėme, po to jau pradėjo girdėti, ką sakai.  

O kaip 13-oji kovojo, kad liktų vidurine mokykla. Dabar kaip jiems gerai, turi daugybę mokinių, nes gimnazijų tame rajone iš tiesų reikėjo dar viena mažiau. Nepavyko to padaryti, šalia atsidūrė dvi gimnazijos – Lieporių ir „Saulėtekio“, o pagal visą logiką turėjo būti viena.

Kai atsirado mokinio krepšelis, susiskaičiavome, kokia turi būti optimali mokykla, kad užtektų pinigų. Atrodo, elementaru. Tik Lietuvoje to dar niekas nebuvo padaręs: kiek turi būti mokinių, kiek ir kokios kvalifikacijos mokytojų, kiek darbuotojų. Tai buvo mūsų komandos darbas. Visada laikiausi nuostatos neiškelti vieno žmogaus nuopelnų, pabrėžti visos komandos darbą. Pati niekada nesakiau „aš“, visada sakiau „mes“.

Nelengva buvo bendrauti ir su vaikų tėvais, ir su politikais. Bet jei pavyksta įtikinti tėvus, tai jie gali įtikinti ir politikus. Man didžiausias įspūdis ir didžiausias nuveiktas darbas – tai 2005 m. birželio mėnesį priimtas mokyklų tinklo pertvarkos planas. Tai buvo begalinis spaudimas iš savęs ir kitų, argumentų ieškojimas, kalbėjimasis.

– Vis dėlto laikas įrodė, kad kai kurie sprendimai nebuvo teisingi. Pavyzdžiui, bandymas nepriimti rajono vaikų į miesto papildomo ugdymo įstaigas, jei už jo ugdymą nesumoka rajono savivaldybė. Šiandien jau pozicija kitokia. O gal čia irgi priklauso tik nuo valdžios požiūrio?
– Pasikeitė teisės aktai. Buvome teisme ir jį pralaimėjome. Pagal įstatymo raidę lyg buvome teisūs, tačiau žiūrint iš vaiko pozicijų, kuo kaltas vaikas, kad jis gyvena ne mieste, o rajone, dėl papildomo ugdymo. Suaugusiųjų sprendimai gali būti kategoriški, protingi arba nevisiškai protingi. Manau, kad neprotingi sprendimai ilgai negyvena.

– Ar pavykdavo rengiant sprendimus kaip tikslą matyti vaiką? Juk jūs, kaip administracijos atstovai, pirmiausia turėjote laikytis teisės aktų. Juk tai ne visada tas pats?
– Taip, tai labai sudėtinga. Yra teisės aktai, mes, kaip valstybės tarnautojai, turime jų laikytis. Tačiau šalia ir žmogus turi būti. Teisės aktus galima keisti. Labai džiaugiuosi, kad Švietimo įstatyme atsiradęs progimnazijos tipas yra mūsų nuopelnas. Galiu priimti šiuos nuopelnus Šiauliams, kad mūsų didelis noras buvo išgirstas, pavyko įtikinti įtakingus žmones ministerijoje, Seime.

Tada psichologiškai aštuonmetės mokyklos mieste atrodė baisu. Ta pati aštuonmetė, jei ji progimnazija, o ją pabaigęs eini į gimnaziją – yra visiškai kitaip. Greitai dešimtmetės mokyklos, kurios nenorėjo tapti progimnazijomis (o mes ir nevertėme, palikome spręsti pačioms mokykloms), pamatė, kad motyvuoti vaikai nuo 9 klasės išeina į gimnazijas, lieka mažiau motyvuoti, sunku ir patiems vaikams, ir mokytojams. Geriau turėti gryną tipą ir sudaryti sutartis su gimnazijomis. Sutartys irgi buvo apskųstos teismui, keitėme jų pavadinimus.

Gimnazijoms irgi reikėjo išsigryninti, nebepriimti mažiukų. Gimnazijų vadovai šiandien man pasakė: mes dabar suvokėme, kad skyriuje mokėjote žiūrėti į priekį ir matyti tai, kas yra perspektyvu.

Dar vienas momentas – ugdymo įstaigų vadovų atestacija. Ant mūsų pykdavo, kad per griežtai vertiname. Nesinorėjo taip lengvai visko paleisti. Dabar patys vadovai suvokia, kad tie, kurie turi aukštas kategorijas, yra vertai jas gavę.

Perkračiau viską, kiek buvo iššūkių ir kaip pavyko viską įveikti mums visiems kartu. Aš džiaugiuosi, kad tą darbą dirbau, man buvo įdomu.

– Švietimo sistema – tai nuolatinės reformos, permainos. Ar buvo ramių periodų, be reformų?
– Tikrasis švietimas – tai gyvenimas, o gyvenimas visą laiką priima iššūkius. Aš kartais pasiginčiju su žmonėmis, kurie yra toliau nuo švietimo, kad tai ne reformos, o pokyčiai, kuriuos gyvenimas padiktuoja. Švietimas – tai žmonės, kurie auga ir ruošiasi gyvenimui, banaliai pasakius. Aišku, kartais būna nepamatuotų sprendimų, bet čia jau kiti dalykai.

Buvo ir ramių periodų. Kai dirbau inspektore, mokymo planą mokėjau atmintinai. Buvo stabilu, niekas nesikeisdavo. Buvo vidurinė mokykla, valandų skaičius, mokinių daug. Paskui atsirado kitų iššūkių. Nuo 1990 m. visas ugdymo turinys, programos, vadovėliai ėmė keistis. Labai gaila, kad nepavyko įgyvendinti tautinės mokyklos koncepcijos.

Dabar ir vėl grįžta geros mokyklos idėja. Atsirado dėmesys vaikui, jo savijautai. Iki šiol kiti dalykai buvo svarbūs, vaikas tiesiog dalyvavo procese. Tie, kurie priima tą nuostatą, kad vaikas yra svarbiausia, o ne tik tai deklaruoja, daug ir pasiekia. Šiauliuose yra daug tokių mokyklų, kur iš tikrųjų mokinys yra tas centras, apie kurį viskas sukasi. Ir gyvenime taip turėtų būti. Aplink žmogų viskas turėtų dėliotis, kad jam būtų gera ir oru gyventi, o ne žmogus turi suktis apie kažkokias taisykles.

– Tarp mokyklų atsirado konkurencija, o akademinius rezultatus pamatuoti lengviausia. Gal dėl to mokyklos ir nuvažiavo vien tik į mokymo rezultatų siekimą, o vaiko savijauta tapo nereikšminga?
– Nors labai daug kalbėjo apie kitokius pamatavimus, bet matuoti akademinius rezultatus labai lengva. Seniai šnekama apie vaiko kompetencijų ugdymą, gražiai Švietimo įstatyme parašyta, kokį mokinį turime išugdyti. Kaip pamatuoti tokį dalyką? Dabar atskiros mokyklos jau bando matuotis vaikų gebėjimus, ypač socialinius. Žinių gali žmogus susirasti. O turėti gebėjimą jų surasti, bendrauti, susikalbėti, pamatyti, ką žmogus jaučia – tai yra gyvenimo pamatai ir ne tik švietime.

– Neklausiu, kokia mokykla Šiauliuose geriausia. Tačiau jei turėtumėte anūkų, į kokią miesto mokyklą juos norėtumėte leisti?
– Pagalvočiau, kad į tokią, kuri labiau orientuotųsi į vaiką. Norėčiau, kad vaikui nebūtų toli nuo namų eiti į mokyklą. Pasidarėme tyrimą, dauguma tėvų nori, kad mokykla būtų arti namų.

Šiauliuose pradinių klasių mokytojai labai stiprūs. Dėl to mes mažai turime privačių mokyklų, kai kituose miestuose jos kūrėsi gana gausiai.

– Kaip jautėtės, kai jūsų pavaduotoja Asta Lesauskienė tapo jūsų viršininke – departamento direktore?
– Džiaugiausi, kai toks kūrybingas, plataus mąstymo žmogus atėjo į skyrių. Tikėjausi, kad pakeis mane. Taip susiklostė administracijos struktūra, kad ji tapo departamento direktore. Sąžiningai pasakius, manau, kad ir jai, ir man nebuvo lengva. Bet mes suradome tą normalų santykį.

– Ar tapsite miesto mero visuomenine patarėja?
– Nežinau, jei mano patarimų reikės, jei aš galėsiu kam nors patarti – ar merui, ar dar kažkam. Kodėl ne. Nėra noro atiduoti Savivaldybės įėjimo kortelės, uždaryti duris ir negrįžti.

– Ko palinkėtumėte švietimo bendruomenei?
– Bendruomenei palinkėčiau nebijoti iššūkių, nes jų visada bus, ir tikėti sėkme. Tas tikėjimas man padėjo nenusiminti, įveikti nelengvus momentus. Kad ir kaip buvo sunku, niekada nesinorėjo visko mesti ir išeiti.

Buvusi ilgametė  Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja V. Damskienė linkėjo švietimo bendruomenei tikėti savo sėkme. Toks tikėjimas jai padėjo įveikti sunkesnius momentus ir siekti tikslų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.