Lietuvos kariuomenės Jungtinis štabas su Šiaulių miesto savivaldybe organizavo „Perkūno bastiono 2017“ diskusines stalo pratybas, kurios buvo skirtos Šiaulių miesto valstybės ir savivaldos institucijų ir organizacijų atstovams. Pagrindinis šių pratybų tikslas yra nustatyti Ginkluotojų pajėgų (Lietuvos kariuomenės) vienetų ir civilinių institucijų bei organizacijų sąveikos ypatumus Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje karo padėties metu ir tobulintinas sritis.
Pratybose buvo nagrinėjamos trys situacijos
„Perkūno bastiono 2017“ diskusinės stalo pratybų dalyviai pagal parengtą atitinkamą scenarijų diskutavo apie Lietuvos kariuomenės vienetų, civilinių institucijų ir organizacijų galimybes vykdyti sąveiką, informavimą gyventojų, priešiškoms pajėgoms aktyviai veikiant informacinėje erdvėje, Šiaulių miesto savivaldybės ir jos institucijų pasirengimą vykdyti priimančios šalies paramos teikimo užduotis.
Pratybose dalyvavo apie 20 žaidėjų, kurie diskutavo šiais klausimais. Pačios pratybos buvo sudarytos iš dviejų dalių. Pirmiausia vyko akademinis seminaras, kuriame buvo išsinagrinėti teoriniai aspektai, teisiniai dalykai, kaip vykdoma mobilizacija, gyventojų evakuacija, kokią turi piliečiai teisę vykdyti pilietinį pasipriešinimą. O pratybose buvo bandoma identifikuoti organizacijų veiksmus, modeliuojant tam tikrą situaciją. Tai yra pirmosios pratybos, kuriose dalyvauja tiek daug dalyvių, tačiau mažesnės apimties pratybos vyksta LR savivaldybėse.
Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Civilių ir karių bendradarbiavimo valdybos viršininkas pulkininkas leitenantas Gediminas Latvys pagrindinį pratybų tikslą įvardija sąveiką tarp visų valstybės savivaldos institucijų ir kitų visuomeninių organizacijų, kurios veikia Šiaulių mieste, koncentruojamasi yra į karo padėtį.
Šių pratybų esmė, kad bandoma pažiūrėti, kaip įvairios institucijos reaguotų į iškilusias tam tikras situacijas. Buvo nagrinėjamos trys situacijos.
„Pirmoji situacija: kaip veiktų organizacijos, institucijos, jeigu valstybėje būtų paskelbta mobilizacija, bet karo padėtis dar ne. Antroji situacija: visų institucijų veiksmai karo metu, kai valstybėje yra paskelbta karo padėtis, ginkluotosios pajėgos vykdo valstybės ginkluotąją gynybą. Bandome išsiaiškinti, ką daro policija, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos atstovai, šaulių sąjunga. O paskutinė situacija apimtų karo padėtį, kai valstybė yra okupuota ir perėjo į rezistenciją. Būtų žiūrima, kurios institucijos dar veiktų rezistencijos metu, jeigu jau ateina priešiškos pajėgos“, – teigė pulkininkas leitenantas G. Latvys.
Žiniasklaida yra esminis dalykas
Svarbiausia, jei kažkas nutinka, ypač krizinėse situacijose, karo metu, informuoti visuomenę: kur eiti, kur kreiptis, kaip elgtis.
„Šiandien nagrinėjame tokias situacijas, kai nėra ryšio, radijas ir televizija yra užgrobtos. Būtina turėti kitas patikimas alternatyvas, kad žiniasklaida nenutrūktų. Žiniasklaida yra esminis dalykas, nes Napoleonas yra pasakęs, kad keturi priešiški laikraščiai yra baisiau nei tūkstantis durtuvų“, – teigė Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis.
Pulkininkas leitenantas L. Idzelis paminėjo, kad turėtų būti gyventojų informavimo centrai. O juose žmonės, kurie pasakytų, kurioje vietoje yra saugu, o kurioje ne.
„Gyventojams karo metu baisiausia yra apiplėšimai ir karinis apšaudymas. Labai svarbu, kad viskas vyktų, pagal planą. Jo tik turėti neužtenka, jis tampa tik popieriniu egzemplioriumi. Būtina jį treniruoti, kitaip nebus jokios prasmės. Svarbu, kad nebūtų panikos, kad žmonės žinotų, kur kreiptis karo metu. Reikia grįžti prie tokių informavimo priemonių, kurios buvo naudojamos anksčiau. Pavyzdžiui, bažnyčios varpai, laužai, šaukliai. Už kiekvienos žinutės turi būti aiškus veidas, kuris tą žinutę skleidžia“, – teigė pulkininkas leitenantas L. Idzelis.
Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas L. Idzelis: „Turėtų būti gyventojų informavimo centrai. O juose žmonės, kurie pasakytų, kurioje vietoje yra saugu, o kurioje ne.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
