Studentai dirba dėl įvairių priežasčių. Vieni yra priversti dirbti, kad galėtų sudurti galą su galu, kiti – kad turėtų galimybę studijuoti, treti – nori kuo greičiau papildyti savo teorines žinias praktiniais įgūdžiais ir žiniomis. Tačiau visi susiduria su ta pačia problema – suderinti mokslus ir darbą ne taip paprasta, be to, dirbantys studentai nori daugiau socialinių garantijų.

Nori įgyti daugiau praktinių žinių
Pažvelgus į darbo skelbimus, akivaizdu, kad darbo pasiūlymų studentams nėra labai daug. Darbdaviai mieliau ieško praktikantų, kurie įmonėje padirbėtų nemokamai ir mainais įgytų jiems reikalingų įgūdžių. Pavyzdžiui, šiuo metu ieškoma praktikantų, kurie norėtų prisijungti prie banko klientų aptarnavimo ar finansavimo paslaugų vystymo komandų. Tuo tarpu įsidarbinti studentai gali dėžučių pakuotojais, produkcijos paruošėjais, nekilnojamojo turto brokeriais, pardavimų vadybininkais, pardavėjais.

„Šiuo metu atlieku praktiką vienoje įmonėje, susijusioje su programavimu. Taip pat papildomai dirbu gimnazijoje, tvarkau tinklus ir kompiuterius. Suderinti mokslą ir darbą nėra sunku, ypač nuo trečio kurso, kai jau būna perprasta sistema su atsiskaitymais. Aukštesnio kurso dėstytojai studentams tampa supratingesni bei palaiko dirbančius studentus“, – „Šiaulių naujienoms“ sako trečiakursis Lukas.

Jis pasakoja, kad papildomai padirbėti nusprendė ne dėl finansinių priežasčių, bet noro įgyti daugiau praktinių žinių. Anot jo, darbdaviai yra labai draugiški ir pasirengę „žaliems“ jaunuoliams visada padėti.

„Nors esu tik praktikantas, jau matau, kad mano pagalba verslui reikalinga. Man net pasiūlė už atliekamą praktiką mokėti algą. Dėl to labai džiaugiuosi, tačiau man svarbiausia ne pinigai, bet galimybė pasigirti, kad kažkam esu reikalingas ir, žinoma, įgyti naujų įgūdžių“, – atvirauja trečiakursis.

Pasigenda socialinių garantijų
Paskutiniame kurse studijuojanti Simona dienraščiui pasakoja, kad per visą studijų laikotarpį jai teko jėgas išbandyti daugelyje sričių. Ji yra dirbusi padavėja, pardavėja-konsultante, administratore, tačiau vienoje vietoje ilgai niekada nėra išbuvusi.

„Man už mokslus mokėti nereikia, o maistui lėšų skiria tėvai, todėl darbo iki šiol ieškojau tik tam, kad galėčiau gyventi labiau visavertį gyvenimą. Vis dėlto tai padaryti iki šiol man nelabai sekėsi. Darbdaviai tikisi, kad visada dirbsi už minimalų atlyginimą ir nesiskųsi. Be to, ne visi darbdaviai supranta, kad mes negalime ilgai dirbti, nes turime mokytis“, – nuogąstauja Simona.

Mergina sako, kad būtų geriau, jeigu valstybė padėtų jauniems žmonėms lengviau įsidarbinti ir suteiktų daugiau socialinių garantijų.

„Turiu draugų, kurie norėtų susirasti darbą, tačiau Šiauliuose vis nesulaukia gerų pasiūlymų. Galbūt Darbo birža ir valstybė galėtų ką nors padaryti, kad jaunuoliams būtų lengviau įsidarbinti ir kad netekę darbo jie neliktų prie suskilusios geldos“, – svarsto mergina.

Pažvelgus į šiuo metu galiojantį Užimtumo įstatymą, matyti, kad studentai iš tiesų yra apleisti. Įstatyme egzistuoja nuostata, kad nuolatinę studijų formą pasirinkęs darbo netekęs asmuo negali įgyti bedarbio statuso arba jį praranda vos tik pradėjęs studijuoti.

Tai reiškia, kad, nepaisant to, kiek laiko dirbo ir mokėjo socialinio draudimo mokesčius iki studijų, praradęs darbą žmogus paliekamas likimo valiai. Tokia praktika skatina atsisakyti studijų vien dėl galimos nedarbo draudimo išmokos.

Vis dėlto džiugu, kad Seime yra  įregistruota Užimtumo įstatymo pataisa, kad būtų užtikrinta studijuojančių ir darbą praradusių asmenų teisė į nedarbo draudimo išmokas.

Atsižvelgiant į Estijos ir Švedijos patirtį, siūloma užtikrinti bedarbio statusą tiems pagal nuolatinę studijų formą aukštojoje mokykloje studijuojantiems ir besimokantiems pagal bendrojo ugdymo arba pagal formaliojo profesinio mokymo programas asmenims, kurie iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių, gali dirbti ir niekas netrukdo jiems tai atlikti mažiausiai 4 valandas kiekvieną darbo dieną ir vidutiniškai 20 valandų per savaitę.

Manoma, kad tokia įstatymo pataisa padėtų ne tik užtikrinti studijuojančių asmenų galimybes prisidėti mokant mokesčius, bet užtikrintų ir visas garantijas praradus darbą bei ieškant naujo.

Situaciją vertina kontroversiškai
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas iš dalies sutinka, kad studentams reikalingos didesnės socialinės garantijos, tačiau tuo pačiu įžvelgia grėsmių, jog tuomet studentai pradėtų piktnaudžiauti.

„Tai dviprasmiška situacija. Viena vertus, studentams reikia tam tikrų garantijų, juk dažniausiai dirba tie, kuriems trūksta lėšų. Kita vertus, čia yra ir kita medalio pusė, tuo galima pradėti piktnaudžiauti, o piktnaudžiavimas  labai sunkiai apibrėžiamas“, – dienraščiui komentuoja J. Dieliautas.

Taip pat sunku tiksliai pasakyti ar gerai, kad studentai ir studijuoja, ir dirba. Džiugu, kad dirbdami jie turi galimybių įgyti daugiau praktinės patirties, konkrečių įgūdžių. Blogiau būna tada, kai studentai dėl nuovargio ir laiko stokos visiškai atitrūksta nuo mokslų ir prie studijų prisiliečia tik fragmentiškai. Mokslai ypač gali nukentėti, jeigu ilgiau nei pusmetį yra nelankoma paskaitų, nežinoma, apie ką kalbama paskaitų metu, nes tuo metu nėra padaromi darbai, kuriuos studentui yra būtina padaryti.

Universiteto atstovas pasakoja, kad dėstytojai nėra nusiteikę prieš dirbančius studentus, tačiau norėtų, jog jie rimčiau žiūrėtų į mokslus.

„Jeigu yra sutariama dėl laisvo lankomumo, dėl individualaus darbų plano, yra atsiunčiamos užduotys, tuomet daug klausimų išsisprendžia. Be to, juk galima studijuoti nuotoliniu būdu. Vis dėlto reikia atminti, kad kai kuriuos dalykus  būtina atlikti tiesiogiai. Jeigu visa tai pavyksta suderinti, jokių problemų nekyla“, – sako J. Dieliautas.