Aušros alėja – viena seniausių Šiaulių miesto gatvių, kurioje susiduria senojo ir naujojo miesto architektūra, senojo Šiaulių dvaro istorija ir nūdienos judesys. Savivaldybėje Aušros alėjos (nuo Žemaitės g. iki Varpo g.) viešųjų pastatų ir viešųjų erdvių prieigų rekonstravimo projekto sprendinius architektai pristatė atsakingai išanalizavę alėjos istoriją ir įvertinę šiandieninę paskirtį. „Pirmą kartą sprendiniai gimsta po tokios išsamios analizės“, – pastebėjo šiauliečiai architektai, dalyvavę pristatyme.

Gatvę dalijanti istorija
Aušros alėjos rekonstrukciją projektuoja Vilniaus UAB „Šiltas namas“, tačiau dirba Šiaulių projektuotojai. Šarūnas Sabaliauskas projektuoja architektūrinę dalį. Pristatyme architektas pateikė išsamią istorinę Aušros alėjos analizę.

Gatvę skiria senoji miesto dalis nuo Prisikėlimo aikštės iki Šiaulių dvaro vartų, dvarvietės teritorija su Zubovų dvaro rūmais ir naujasis miestas, kuris kūrėsi po 1920 m., galutinai susiformavo tarpukaryje ir nuo to meto mažai pakito. Miestas integravo į save visą dvaro teritoriją.

Aušros alėjos erdvėje iš Šiaulių dvaro sodybos pastatų yra likę buvusi oficina (dabar „Šiaulių naujienų“ redakcijos pastatas), kurios išvaizda yra žymiai pasikeitusi, dvaro sodybos rūmai (buvęs Šiaulių universiteto Menų fakultetas), virtuvės vienaaukštis pastatas. Šalia dvaro rūmų esantis garažas nėra istorinis dvaro sodybos komplekso pastatas ir rekomenduojama jį griauti.

Neatskiriama dvaro sodybos komplekso dalis – parkas, kuris, spėjama, pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje ir buvo formuojamas keliais etapais. Šiaurės vakarinėje dalyje pasodintas vaismedžių sodas. Nuo sodo parką skyrė alėja, XX a. pradžioje pradėta vadinti Kaštonų alėja.

Parko planas buvo taisyklingo stačiakampio formos. Rūmų kiemą puošė apvali medžių ir krūmų klomba, įrengta prieš pagrindinį fasadą. Ovaliniame žiede augo koloninės juodosios tuopos ir krūmai. Š. Sabaliauskas akcentavo, kad šie akcentai projekte yra atraminiai. Stengiamasi atkurti senojo miesto istorinius akcentus ir naujojo miesto nuo Kaštonų alėjos tęsinį.

Architektas pasakojo, kad 1933–1934 m. vyko gatvės rekonstrukcija, ji buvo išplatinta, suformuota važiuojamoji dalis ir nugriauti dvaro vartai, kurie trukdė eismui. Nuo Kultūros centro pastato jau prarandamas būdingas užstatymas ir atsiranda, jo manymu, nesuvokiamos erdvės. Įėjimas į naująjį Centrinį miesto parką suformuotas kartu su P. Višinskio viešosios bibliotekos pastatu ir sukuria didelę gatvės erdvę, kuri kartu su Kultūros centro parterio erdve sunaikina gatvės, kaip vientisos erdvės, suvokimą

Š. Sabaliauskas daro išvadą, kad viena seniausių Šiaulių miesto istorinių gatvių Aušros alėja, kuri jungia pagrindinius miesto urbanistinės struktūros formavimo laikotarpius, šiuo metu nėra traktuojama kaip istorinio užstatymo gatvė. Šiaulių dvaro sodybos statiniai integravosi į miesto struktūrą ir prarado savo išskirtinę vertę miesto istorinio centro struktūroje. Dvaro sodybos parkas yra apleistas netvarkomų želdinių masyvas. Tarpukario modernizmo užstatymas neturi išskirtinės architektūrinės vertės.

Projektuotojas mano, kad vykdant viešųjų pastatų ir viešųjų erdvių rekonstravimo projektavimo darbus būtina parodyti istorinius urbanistinės struktūros raidos etapus, pažymėti buvusios Šiaulių dvaro sodybos teritoriją ir ribas, išryškinti XX a. 4-ojo dešimtmečio užstatymo kompleksiškumą.

Atkuriami miestui svarbūs istoriniai akcentai
Projekto vadovo asistentas Benas Ubartas pristatė, kokius sprendinius jiems padiktavo ši išsami analizė.

Gatvės važiuojamoji dalis lieka 10 m pločio, eismas vyksta trimis juostomis 2+1. Ten, kur reikia kairiojo posūkio, bus suformuota papildoma trečioji juosta. Apie Kultūros centro pastatą planuojamas eismas ratu. Dviračių eismas siūlomas bendrame sraute su pėsčiaisiais dešinėje gatvės pusėje, tačiau tik iki Dvaro gatvės. Nebeliks dabar suformuotų kišenių automobilių parkavimui prie Filharmonijos ir prie komercinių objektų (nuo Vaisių g.). Anot B. Ubarto, priežastis viena – Aušros alėja yra C kategorijos gatvė ir pagal normatyvus toks parkavimas yra neleidžiamas.

Projekto autoriai siūlo „banalų“ šviesoforą sankryžoje su Dvaro gatve perorganizuoti į 5 fazių šviesoforo reguliuojamą sankryžą.

Kaip pasakojo B. Ubartas, nuo sankryžos su Varpo gatve bus tęsiami Prisikėlimo aikštės sprendiniai: dviračių takas, apšvietimo stulpai,  želdinimas. Klinkerio trinkelės keičiamos į tamsiai pilkas betonines. Išlieka granitiniai želdinimo pakraščiai. Gatvė pereina iš aikštės į miesto gatvės struktūrą. Iš granito akmenų ir per šaligatvį, ir per važiuojamąją dalį grindinyje atkuriamas dvaro vartų piešinys.

Prie dvaro rūmų pastato atkuriamas buvęs parteris: pėsčiųjų dalyje iki važiuojamosios dalies ovalinis žiedas atkuriamas realiai, o važiuojamojoje dalyje – tik piešinys. Granito danga tęsiama Kaštonų alėja, kuri „pereina“ gatvę ir atkuriama parke. Taip sujungiami dvaro rūmai, parkai ir alėja. Atsiranda  informacinės lentos, kuriose galėtų būti eksponuojamos istorinės nuotraukos, paaiškinimai, kodėl yra tokie sprendimai, primenama gatvės istorija.

Ties Kaštonų alėja baigiama dvaro ekspozicija. Dvarvietę kirto naujasis miestas, kitoje gatvės pusėje – tarpukario užstatymas. Ten buvo statomos nedidelės tvorelės, kurias turėjo sklypai. Jos dar išlikusios prie kai kurių pastatų, o kitur jau nebėra. Projektuotojai sako suprantą, kad atkurti tvorelių nebeįmanoma, todėl tuos „išmuštus dantis“ siūlo atkurti piešiniu grindinyje. Tarpukarinio užstatymo dalyje takai grįsti betoninėmis trinkelėmis, dvaro pusėje – skelto granito trinkelėmis.

Š. Sabaliauskas akcentuoja, kad atkūrus dvaro parterį, tiesaus praėjimo gatve neliks. Žmonės bus priversti apeiti nedidelį lanką, taip patekdami į dvaro rūmų teritoriją. Architektas aiškina, kad dėl šio sprendinio pėsčiųjų nueinamas kelias pailgėtų 45 m, ir mano, jog tai nėra labai didelė problema.

Senus medžius keis nauji
Projektuotojas B. Ubartas atkreipė dėmesį, kad visuomeninio transporto sustojimo aikštelės išliks savo vietose ir 10 metrų pailgės – tokie nauji reikalavimai.

Apie Kultūros rūmus organizuojant eismą  ratu, pakraščiais maksimaliai projektuojama automobilių stovėjimo vietų. Nuo pastato einanti pėsčiųjų perėja bus su saugumo salele. Už P. Višinskio viešosios bibliotekos esančiame laisvame Savivaldybės sklype projektuojama automobilių stovėjimo aikštelė. Tiesa, Saugaus eismo komisija rekomendavo darbo dienomis išvykstant iš jos leisti tik posūkį į dešinę.

Projektuotojai žada, kad takų danga bus nevienalytė, sukurta naudojant lygaus betono ir akmenuoto paviršiaus trinkeles. Apšvietimas projektuojamas taip pat 2 rūšių. Gatvei apšviesti siūloma naudoti tokius pat šviestuvus, kaip ir Prisikėlimo aikštėje, o prie dvaro rūmų – išskirtinio dizaino.  Kaip sakė Š. Sabaliauskas, dvaro pusėje negali būti šiuolaikinių šviestuvų. Ten statomai aukšti liktarnos stiklo šviestuvai, kurie apšvies ir dvaro rūmus. Tokie pat papuoš ir Kaštonų alėją.

Palietus visuomenei tampančia viena skaudžiausių temų – želdinius, B. Ubartas akcentavo, kad Aušros alėjos medžiai buvo prastai prižiūrėti, jų būklė prasta, atsodinimas nebuvo vykdomas, kai kur likę tik kelmai, todėl planuojama visus 69 medžius, esančius šalia važiuojamosios dalies nupjauti.

Projektuotojas ramino, kad vienodais tarpais bus pasodintos  liepos. Jas patogiau prižiūrėti, jų beveik nereikia genėti. Dvaro pusėje apželdinimas neplanuojamas, nes bus atveriamas parko vaizdas, tik ovaliniame parteryje planuojama sodinti juodąsias tuopas arba paprastuosius ąžuolus. Tarpukarinė gatvės pusė želdinama raudonžiedžiais kaštonais, kaip ir buvo anksčiau. Tai būtų jungtis ir su Kaštonų alėja. Už Kaštonų alėjos abi gatvės pusės želdinamos vienodai – liepomis, atskiras nišas dekoruojant ryškiai geltonu ginkmedžiu ir raudonuoju klevu.

Šiauliečių kuriamas projektas kitoks
Išklausius pristatymą, šiauliečiams rūpėjo, kiek medžių bus pasodinta, kaip bus organizuotas dviračių eismas.

Šiaulių miesto garbės pilietis Kazimieras Šavinis priekaištavo Savivaldybei, kad projektu nesprendžiama labai jautri sankryžos su Žemaitės gatve arba kitaip dar vadinamos Bermudų trikampiu situacija. Buvęs kelių inžinierius nepritarė sprendimams apie Kultūros centrą organizuoti eismą ratu, o tuščią sklypą prie bibliotekos siūlė panaudoti prasmingiau, o ne automobilių parkavimui.

Projekto autorių kolegos, pritardami sumanymams atgaivinti gatvės istorinius akcentus, siūlė važiuojamojoje dalyje ne tik pažymėti ovalinio žiedo kontūrus, bet kita danga išgrįsti visą žiedą. Š. Sabaliauskas ir B. Ubartas prisipažino apie tai galvoję ir padrąsinti kolegų žadėjo prie šios idėjos grįžti.

Vytenis Rudokas siūlė ir apie pėsčiųjų dalyje atkuriamą parterį dar pagalvoti. „Jei buvo toks darinys senovėje, tai gal šiandien reikia jį paversti kuo nors kitu: gal leisti vaikščioti, gal suoliuką po medžiu pastatyti“, – siūlė kolegoms.

„Kai projektą daro šiauliečiai, tai darbai atrodo visai kitaip, nei kai daro žmonės, kurie nejaučia miestui nei meilės, nei atsakomybės“, – apibendrino Architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Rūta Stuopelienė.

„Turime komandoje vieną ne šiaulietį. Jis lietaus nuotekas projektuoja, manau, kad nieko nesugadins“, – juokavo B. Ubartas.

Architektas Š. Sabaliauskas siūlo rekonstruojant Aušros alėją įprasminti miesto istoriją.
Artūro STAPONKAUS nuotr.