Tikrąją Šiaulių miesto gimtadienio dieną – rugsėjo 22-ąją – Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradės savo 87-ąjį sezoną. Mažiau nei pusantrų metų teatrui vadovaujančiam Aurimui Žviniui – tai bus antri kūrybiniai metai teatro vadovo kėdėje. Nors teatro pastatas remontuojamas, o spektakliai planuojami Kultūros centre, teatre gimsta įdomūs kūrybiniai sumanymai. Su A. Žviniu kalbamės apie tai, ko jauną vadovą išmokė pirmieji metai ir kuo Šiaulių žmones sudomins naujasis teatro sezonas.

– Kokios patirties suteikė praėjęs teatro sezonas?
– Natūralu, kad kiekvienas darbas atneša naujų iššūkių. Įgyji gyvenimiškos patirties. Praėjau nemažą asmenybės ugdymo mokyklą. Iš maksimalizmo, kategoriškumų pereini į tam tikrus kompromisus, išmoksti atsisakyti kažkokių planų, idant kitiems būtų geriau. Kolektyvas teatre didelis – beveik 80 žmonių. Atsiranda tam tikras žinojimas, kuris nuramina, tampi tvirtesnis. Daug ką vertini šalčiau, paprasčiau. Tai nereiškia, kad sumažėjo entuziazmo, bet reiškia, kad gal daugiau ateina išminties.

– Kaip vertinote pirmąjį paties vadovaujamo teatro sezoną kūrybine prasme?
– Išorinės aplinkybės (remontas) diktuoja permainas, o vidinės permainos buvo planuotos. Praėjęs sezonas atnešė tam tikrų naujų pastatymų, kurie nebuvo tokie dažni teatre. Sunku vertinti, kaip juos priėmė žiūrovas, nes visos premjeros buvo sezono pabaigoje. Pirmasis teatro šio sezono pusmetis parodys, kaip tos permainos paveikė žiūrovą. Viščiukus reikia skaičiuoti rudenį, pas mus tas ruduo dar neatėjo. Trys premjeros buvo parodytos 1-3 kartus. Su jomis pradėsime naują sezoną. Tai, kad tai sukėlė įvairiausių atgarsių, tikrai yra gerai.

– Provokavote žiūrovą?
– Sakyčiau, spektaklis „Kasykla“ – buvo pagrindinis provokatorius, sukėlęs audrą. Ganėtinai konservatyviai Šiaulių publikai ši chuliganiška išdaiga buvo šokiruojantis darbas. Bet reikia ir tokių. „Rudens istorijos“ priešingai – vyresnei publikai skirtas spektaklis. Pirmieji parodymai sulaukė labai šiltų atgarsių, kad tai labai jautrus, giliai užkabinantis, verčiantis susimąstyti spektaklis. „Skulptūra“ –  tai geras pastatymas, kuriuo aš džiaugiuosi. Tai šiandien populiari dramaturgija. Daugiau mažiau tokio pobūdžio spektakliai dominuos mūsų teatre ir toliau.

– Ar tokių provokacijų sulauksime ir naująjį sezoną?
– Ne, premjeros bus nuosaikesnės. Jauna režisierė Monika Klimaitė šiuo metu repetuoja spektaklį „Išrinktieji“ ir dirba kartu su dramaturge Gabriele Labanauskaite. Pjesės nėra, režisierė dirba kartu su aktoriais, pjesė kuriama čia ir dabar. Išgvildenami pagrindiniai akcentai. Tai bus spektaklis apie žmoguje tūnančią blogio, agresijos prigimtį. Esame sociumo dalis ir mums elgtis grubiai neleidžia visuomenės normos, įstatymai. Tačiau kai patenkame į tam tikrą aplinką, kur mūsų niekas neriboja, dažnai išlenda daug negatyvių dalykų – pykčio, agresijos, esančios mūsų prigimtyje.

Režisierius iš JAV Aaronas Kahnas kuria pas mus spektaklį, kurio didžioji ypatybė bus ta, kad jis  statomas neįprastoje aplinkoje – apleistoje buvusioje Dubijos mokykloje, kur šiuo metu yra Antano Sireikos krepšinio akademija. Tai neteatrinė aplinka. Tai keletą metų apleista mokykla, kuri turi savitą sunykusios erdvės vaizdą. Visoje erdvėje bus repetuojamas ir rodomas spektaklis. Žiūrovas jau čia patekdamas bus įvestas į tam tikrą nuotaiką, siužetą. Spektaklis – apie dramą moters, kuri blaškosi tarp dviejų vyriškųjų polių: jauno, energingo, testosterono pritvinkusio vyro, kurio žavesys vyriškame potenciale, energijoje, ir tarp brandaus bei solidaus vyro, kurio jėga ir galybė yra išmintyje. Jos drama – kad nė viename iš jų ji neatskleidžia savo moteriškumo, ją ištinka katastrofinė situacija. Spektaklis vadinasi „Dumblas“.

Artėjant Kalėdoms dovanosime naują spektaklį vaikams – linksmą, sukurtą klounados principu. Sudėtinga pastatyti spektaklį, kuris tiktų visoms vaikų amžiaus grupėms. Šį kartą jis bus skirtas 5-8 metų mažyliams. Paisome praktikų, kurios plačiai paplitusios: spektaklį galės žiūrėti 70-80 vaikų. Gaus daugiau dėmesio, ne taip blaškysis. Suvaldyti 400 vaikų salę nėra paprasta.

Ketvirtoji premjera – mūsų mokomojo laboratorinio darbo pabaiga. Režisieriaus Igorio Lysovo darbas pagal F. Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Kuriame tradiciją – kartą per metus pakviesti lektorių, pedagogą, kuris pristatytų savo mokyklą. Ateityje tai bus ir plastikos, ir judesio žmonės. Šįkart – scenos kalbos ir didelės apimties teksto valdymas. Didelį monologą sakyti – didžiulis darbas. Kad būtų įdomu, dinamiška, kad aktorius pats nepavargtų. Gal tai bus eksperimentas.

Rezultatas – aktoriai pasirinktus monologus įvaldys ir atskirus gabalus bandys sujungti į vieną vėrinį.

– Tai, kad teatras išeina į viešas miesto erdves, šventes, kviečia bendravimui, rodo, jog siekiate mažinti atstumą tarp teatro ir žiūrovų?
– Su meno vadovu esame išsikėlę vieną iš pagrindinių užduočių – kaip įmanoma mažinti atstumą tarp žiūrovo, tarp miesto ir teatro. Siekiame pakviesti žiūrovą per teatro meną, jo raišką diskutuoti, bendrauti, sukelti emocijas, priversti į tam tikrus dalykus žiūrėti kritiškai. Teatras per kurį laiką susiformavo kaip pramogos zona, kur žmonės ateina pailsėti, praleisti laiką. Niekuo tavęs neįpareigoja, ramus, geras laikas. Keičiame kryptį, todėl atsiranda tas pašukavimas prieš plauką. Tai verčia ieškoti naujų formų. Stengiamės būti atviresni, eiti į miesto erdves, žiūrovui pasiūlyti įvairesniais kampais pasižiūrėti į įprastą tekantį vandenį.

– Daug metų gana uždaras teatras miestiečiui buvo tarsi kultūros šventovė, į kurią patekti reiškė aukščiausią kultūros lygį. Ar toks atlapas ėjimas į žiūrovą nepadarys teatro tiesiog dar viena įprasta miesto kultūrine įstaiga?
– Yra pavojus devalvuoti, nuvertinti teatro meną. Bet kai teatrą padaro pramoga ar pigia neskoninga komedija – tai irgi yra nuvertinimas. Sužadinti, kalbėti, provokuoti ar priešingai – padrąsinti, spręsti su žmogumi tam tikras kylančias problemas yra teatro užduotis. Apleistas sandėlis, gatvė ar teatro scena – teatro nemenkina. Neteisinga teatrą įrėminti, kad tai yra išskirtinės kastos žmonių užsiėmimas. Kaip koks nors prabangus sportas, pavyzdžiui, golfas. Tokių teatrų yra, bet tai ne Šiaulių teatro misija. Mes esame miestui ir čia gyvenantiems žmonėms.

– Žadate, kad šį sezoną pamatysime naujų aktorių. Ieškote naujų spalvų?
– Tai padiktavo kelios sąlygos. Pirmiausia atsirado natūralus poreikis. Berods, Rimas Tuminas yra pasakęs: „Teatras yra jaunų žmonių užsiėmimas.“  Dramaturgiškai gaunasi, kad jaunų žmonių poreikis visada yra didesnis. Paprastai įsimylėjėliai, dramų ir aistrų herojai būna jauni ir viduriniosios kartos žmonės. Jų stygius pas mus visados buvo. Jaunimo trūksta ir teatre. Tik jaunais žmonėmis jaunimą galime patraukti. Tiesa yra tokia, kad mūsų trupė yra vyriausia pagal amžiaus vidurkį šalyje. Kartais manipuliuojama, kad lyg tai susidorojama su vyresniaisiais. Tiesiog toks gyvenimas. Džiugu, kad pas mus atsirado žmonių, kurie atsakingai pareiškė norą atvažiuoti į Šiaulius ilgesniam laikui. Prisipažinsiu, nėra lengva pritraukti į Šiaulius jaunų žmonių. Projektui – taip, bet tvirtintis čia nenori. Su Monika Klimaite pradėjo dirbti trys jauni žmonės, baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Labai įdomūs, darbštūs, gabūs. Su visa pagarba lenkiu galvą, kad vyresnioji karta leidžia tai padaryti. Tai rodo, kad mes suprantame vieni kitus.

– Prieš 40 m. į Šiaulius atvyko 12 talentingų aktorių. Šiandien liko keturi. Ar jie bus užimti?
– Žinoma. Ir jų krūvis yra nemažas. Sigitas Jakubauskas iki šios dienos yra graibstomas, Antanas Venckus, mano galva, išgyvena kaip aktorius atgimimą, keliauja iš pastatymo į pastatymą, turėjo tris premjeras Panevėžyje, dabar su A. Kahnu dirba pas mus. Turėti per sezoną 4-5 premjeras – aukštas rezultatas. J. Žibūda antrą kartą pasirodė kaip režisierius, paklausus ir kaip aktorius,  Rimanta Krilavičiūtė taip pat.

– Šį sezoną savo gyvenimą Šiaulių dramos teatre baigia Nijolės Mirončikaitės spektaklis „Sriubinė“...
– Kiekvienas spektaklis turi pradžią ir pabaigą. Šis – jau 10 metų mūsų repertuare. Paskutinis spektaklis bus jau šimtasis. Natūrali tėkmė. Pastatymas buvo populiarus, turėjo savo žydėjimą, apvažiavo Šiaurės Lietuvos regioną. Vienus spektaklius keičia kiti.

– Kada pakviesite žiūrovus į jau suremontuotą teatro pastatą?
– Remontai – skaudus dalykai. Kitą sykį pakiša koją neprognozuojami dalykai. Jei viskas bus gerai, tai didžiąją teatro salę jau turėtume atgauti 2018 m. pradžioje, o visas remontas būtų baigtas iki kitų metų pabaigos. Toks yra projektas. Bet kaip visada atsiranda nenumatytų darbų arba jie keičiasi eigoje, užstringa... Tokia yra buitis ir statybinė virtuvė.

– Šiuo metu glaudžiatės Šiaulių kultūros centre, tačiau ir šioje įstaigoje greit prasidės remontai. Ką darysite?
– Suveikė Merfio dėsnis: jei sumuštinis krenta, tai tikrai sviestu į apačią. Žinojome, kad taip gali būti, bet neturėjome kito pasirinkimo. Bandėme pralįsti pro adatos skylutę. Mes nelinkime, kad kultūros centro remonto pradžia užstrigtų, tačiau vylėmės, kad užsitęs bent iki Naujųjų metų ir mes spėsime dalį sezono įgyvendinti. Dabar gali būti ir toks variantas, kad nebeliks jokios erdvės, ir tai bus skausmingiausias dalykas, bet ką darysi, reikės išgyventi. Šiauliuose daugiau tokių aikštelių, tinkančių sceniniams pastatymams, nėra. Koncertinės įstaigos „Saulė“ salės specifika kita. Ji yra per didelė ir trūksta technikos, kurios mums reikia.

– Keturios premjeros pareikalaus nemažų lėšų. Kur ieškote finansavimo?
– Be valstybės ar Savivaldybės pagalbos pastatyti premjerą būtų sudėtinga arba jų būtų mažai. Dekoracijos, kostiumai, honorarai, autoriniai mokesčiai ir kt. – nemenkos sumos, kurios daugelį nustebintų. Kreipiamės į visus įmanomus fondus, pridedame rėmėjų dovanas, mūsų uždirbtus pinigus iš bilietų. Šįmet valstybiniai teatrai neturi teisės teikti projektų Lietuvos kultūros tarybai. Žada, jog atsiras nauja „kišenė“ – programa, skirta nacionaliniams teatrams, kad jie užsiimtų valstybės kultūros politikos įgyvendinimu. Vertins atskiri ekspertai, bus patvirtinti atitinkami kriterijai. Kas nauja, tas neramu. Jau 2018 m. čia pat, bet finansavimas dar neaiškus, bet tikiuosi, kad be finansavimo neliksime, kitaip nebūtų prasmės.

– Tenka spręsti daug labai proziškų, buitinių klausimų. Dar politikuojate – esate miesto Tarybos narys. O kaip su kūryba? Ar gali būti, kad mes aktorių Aurimą Žvinį scenoje matysime vis rečiau?
– Aktorių Žvinį bent jau šiuo laikotarpiu matysite vis mažiau ir mažiau. Sąmoningai atsisakau nuo bet kokių vaidmenų kūrimo naujuose pastatymuose, o turimus vaidmenis perduodu jauniesiems aktoriams, kad jie labiau įsilietų į kolektyvą. Vienu prisėdimu kelių kėdžių neužsėsi. Dirbti nuoširdžiai reikia ir laiko, ir pasiruošimo. Tenka apsispręsti. Jeigu aš esu vadovas, sąmoningai tai pasirinkau ir ėjau, lieku prie administracinio darbo. Politika atsirado uždelstai ir pakoregavo mano planus. Šitą įsipareigojimą irgi prisiėmiau, todėl kūrybą tenka padėti į šoną. Ateis laikas – sugrįšiu.

Teatro vadovą A. Žvinį scenoje išvysime vis rečiau. „Ant kelių kėdžių vienu metu neužsėsi“, – sako jis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.