Mokslo metų pradžios išvakarėse miesto švietimo bendruomenė susirenka į konferenciją. Mokytojos, mokytojai, lopšelių-darželių auklėtojai, ugdymo įstaigų vadovai įsitaiso kėdėse ir šnekučiuojasi, lyg viskas būtų gerai toje mokytojo dalioje. Konferencijos atidarymą paskelbia maži-dideli džiaugsmai – pasirodo progimnazijos mokinių šokių ir dainorėlių kolektyvai. Sveikinimo žodį taria garbingi svečiai. Sveikinimo žodį susirinkusiesiems taip pat taria ir Seimo narys, tačiau žodis virsta visu pranešimu arba, jeigu nesuklysiu, atsiprašymų pranešimu. Žinoma, kai pasirodai, kad sergi už mokytojus ir esi jų fanas, yra pusė viešųjų ryšių darbo.
Visgi už ką mokytojų bendruomenės buvo atsiprašinėjama?
Pavyzdžiui, kad skirtingos valdžios pusės, prižiūrinčios švietimo sistemą, ne konstruktyvų dialogą palaiko, o šoka kadrilį. Šitaip apibūdintas buvo valdžios darbas.
Vienoje poros pusėje šoka Lietuvos Respublikos Seimo švietimo komitetas, o kitoje – Švietimo ministerija su ministre Jurgita Petrauskiene. Ministrė deklaruoja norinti bendravimo ir bendradarbiavimo, tačiau realybėje veiksmas vyksta kiek kitaip. Pavyzdžiui, Seimo švietimo komiteto pirmininkas sako, kad mokytojai turi būti magistrai, tuo metu ministrė teigia, kad mokytojus galima parengti per pusantrų metų. Pedagogų parengimui esą užteks profesinių studijų.
Bet čia nieko tokio, juk universitete gali atkalti ketverius metus kokią matematiką ar filologiją, tada pusantrų metų kamuotis Tęstinių studijų institute, gal būsi koks mokytojas ne iš didelio noro. Panašu, kad greitu metu tai bus retas atvejis, nes šiuolaikinis jaunimas atidžiau renkasi ir žino, ką dirbti iš tikrųjų apsimoka ir kuri profesija vertinama padoriu atlygiu.
Regis, svarbiausias buvo vienas atsiprašymas už pasisakymą, reiškiantį, jog Lietuvos mokytojai dirba blogai ir dabar neverti didesnio atlyginimo. Premjeras prieš kurį laiką pareiškė, kad mokytojams atlyginimai kils tada, kai jų darbo kokybė pagerės.
Tai štai, metų metus Lietuvos švietimo profesinės sąjungos atstovai veda derybas, siekdami gerinti švietimo kokybę ir pagerinti mokytojo gyvenimą Lietuvoje. Ir staiga – atkirtis. Tada, kai kokio PISA tyrimo (tarptautinis labai svarbus penkiolikmečių tyrimas, vertinantis bebaigiančių privalomąjį ugdymą mokinių žinias, išvystytus gebėjimus ir nuostatas) rezultatai prilygs kokių belgų rezultatams, tada bus galima kalbėti.
„Atsiprašau už Vyriausybės vadovus, kurie sako, kad atlyginimai bus keliami, kai jų darbo kokybė pagerės. Jeigu nepasiseka reforma, kalčiausias lieka Lietuvos mokytojas. Visgi mūsų mokytojai puikiausi ir jų parengti mokiniai nepražūsta išvykę mokytis į stipriausius pasaulio universitetus. Jei mokytojai mokytų nekokybiškai, jie netaptų lyderiais viso pasaulio universitetuose. Mokytojai dirba po darbo valandų, savaitgaliais“, – sako Seimo narys. Ir tikrai, jeigu Šiauliuose nebūtų puikių mokytojų, čia neužaugtų tarptautinės žvaigždės meno pasaulyje ir kiti stipraus kalibro žmonės.
Tik štai bėda, kad anie taip ir neįkuria savo gyvenamosios rezidencijos Šiauliuose. Galbūt grįžta aplankyti tėvų ir giminių, jei neiškelia jų Vilniun, ir toliau šuoliuoja po pasaulį (arba emigruoja į Vilnių) išsinešdami visą asmenybės kokybę ir pridėtinę vertę. Taip ir būname tame pramonės šešėlyje.
Na ir pabaigai.
Šiaulietė mokytoja atvėrė mokytojų dirbtuves apie vieną iš naujovių švietime – 10 ugdymo dienų. 5 ugdymo dienas (temą, veiklas) sugalvoja pati mokykla, o kitoms pasiūlo Savivaldybės švietimo skyrius. „Tikėjausi, kad kartu su konkrečiomis datomis, temomis atkeliaus ir rekomendacijos, kaip organizuoti tas ugdymo dienas (nes savo veiklas mes patys ir darome, žinome, kas sekasi, kas ne). Deja, buvo nueita lengviausiu keliu: pasiūlyta (įsakymu) data ir tema“, – rašo ji.
Kur visa bėda? Bėda ta, kad tai yra dar vienas pavyzdys, kaip viskas krenta ant mokytojo pečių. Grandininės reakcijos nesustabdysi – ministerija purptelėjo, savivaldybių švietimo skyriai perdavė ir, kaip visada, savo išmonėje kuičiasi ir be metodinių nuorodų sukasi it vijurkas Lietuvos mokytojas. Juk jei mokytojas, tai ne tik savo mokomą dalyką puikiai išmano, bet viską moka.
Šiauliuose šią savaitę vyks/vyksta ugdymo karjerai diena. Miesto įmonių administraciniai telefonai greičiausiai netyla – skambina mokytojas. Ko jam reikia?
Mokytojai stengsis „įlįsti“ į kokią įmonę, įstaigą, mokymo centrą, kad mokiniams savo profesijos žinovai papasakotų apie savo darbą, parodytų, ką gamina ir t. t. Manote, kad labai paprasta ne pasakoti, o rasti, kas pasakos? Neužmirškime, kad tą dieną visą miestą apims ugdymo karjerai karštligė. Mokyklų daug, klasių dar daugiau.
Belieka tik atsiprašyti mokytojų. Tik iš to – jokios naudos: darbas jiems nepalengvės ir atlygis kol kas nedidės, nes darbo kokybė dar ne tokia, kokios norisi.
