1939 m. rugpjūčio 23-iąją pasirašyta Molotovo-Ribentropo sutartis tarp nacių ir komunistų, kuria pradėtas II pasaulinis karas. SSRS ir III Reicho invazija į Lenkiją, Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija, Rumunijos užpuolimas, Žiemos karas prieš Suomiją, daugybė žūčių, o paskui – jau ir tų pačių komunistų bei nacių tarpusavio karas, tapęs realiu pragaru milijonams žmonių, socialiniame tinkle skaitytojams primena žinomas tinklaraštininkas Ričardas Savukynas.
Vienijo bendražmogiškosios savybės
Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos pasirašyta sutartis, kiti slaptieji protokolai lėmė Baltijos valstybių okupavimą, Europos padalijimą, priverstines darbo stovyklas, o vėliau ir Šaltąjį karą. Prabėgus penkiasdešimtmečiui, 1989 m. rugpjūčio 23 d., įvykusi masinė Baltijos tautų akcija, sujungė 2 milijonus žmonių, o susikibusių rankų kelias nusidriekė apie 620 kilometrų nuo Vilniaus iki pat Estijos per Rygą. Baltijos kelyje žmonės parodė esantys ryžtingi ir vieningi.
Tada dar būdami vaikai, dabar jau suaugę tautiečiai didžiuojasi dalyvavę Baltijos kelyje. Iš tos dienos, tapusios atmintyje bene akimirka ar įspūdžiu, jie prisimena nesibaigiančią žmonių eilę, stipriai už mažų rankų laikantį tėtį ir mamą. Kiti didžiuodamiesi sako, kad tą dieną gimė.
Šiaulių universiteto Mokslo instituto Humanitarikos tyrimų centro mokslo darbuotojas istorikas dr. Simonas Strelcovas pradeda senu ir patikrintu posakiu, siekiančiu antikos laikus – žmonės, nežinantys savo istorijos, amžinai lieka vaikais. Nesutikti neįmanoma.
„Kita vertus, susiduriama su atminties aptemimo problemos apraiškomis, kai niekas beveik nešneka, kad ta pati Sovietų Sąjunga rugsėjo 17 d. užpuolė Lenkiją, kurią rugsėjo 1 d. užpuolė Vokietija“, – sako jis.
Rugpjūčio 23-ioji tapo viena iš daugelio kitų įsimintinų istorinių datų, bet jos reikšmė su metais blėsta, mano S. Strelcovas.
Visgi jis neabejoja, kai artėjant 2019-iesiems, pasitinkant apvalų jubiliejų, vyks nemažai akademinių renginių, įvairiausių konferencijų, tarptautinių simpoziumų ir panašiai. Skirtas bus deramas dėmesys. Švęsime Valstybės atkūrimo šimtmetį, o 2019 metais sukaks 100 metų, kai buvo išrinktas pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės – Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.
„Baltijos kelias yra viena iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykių epopėjos sudėtinių dalių. Kodėl jis tapo apkritai įmanomas? Man atrodo, katalizatoriumi Baltijos kelio akcijos ir gretutinių įvykių tapo tos bendražmogiškos savybės, kurios tuo metu buvo suvokiamos tik Vakarų pasaulio gyventojams. Tai buvo jų kasdienio gyvenimo dalis, o mums, gyvenantiems totalitarinio režimo sąlygomis, tuo metu tai atrodė tolima, tačiau siektina: laisvė, demokratija, prigimtinės žmogaus laisvės ir teisės. Tai tapo priežastimi ne tik lietuviams, bet ir Latvijos, Estijos gyventojams susivienyti“, – sako S. Strelcovas.
Karas niekuomet nesibaigs
Kaip žinia, neosovietų propagandistai nesnaudžia ir nuolat skleidžia melą apie Lietuvą, Ukrainą, stalinizmo nusikaltimus. Žinoma, iškreipiama ir mūsų istorija.
Ar propaganda pastaraisiais metais atsirado? Štai stalinizmo nusikaltimai Rusijoje vadinami racionalia politika. Esą to reikėjo, nepaisant to, kad milijonai žmonių žuvo, mirė, patyrė trėmimo siaubą, gyveno suluošintą gyveną. Tikslas neva pateisina priemones, svarbūs buvo „dideli tikslai“ ir panašūs liguisti ketinimai.
„Laikausi tokios pozicijos, kad tas melas, nedraugiška propaganda egzistuoja nuo pat Sovietų Sąjungos gūdumos ir niekur nebuvo dingusi. Galima sakyti, kad pirmaisiais metais po 1990-ųjų oficialioje retorikoje šito nesijautė. Kai Rusijos Federacija tampa oficialia Sovietų Sąjungos įpėdine, tai iš esmės ją tarsi į įpareigoja laikytis tos istorinės paradigmos, kuri teigia, kad Sovietų Sąjunga jeigu ir nebuvo absoliutus gėris, tai tikrai nebuvo bloga. Todėl tiek lietuviai, tiek ukrainiečiai piešiami tokiomis spalvomis kaip provokiški kolaborantai, nacionalistai ir kitaip. Pagrindinis bet kurios propagandos tikslas – kelti abejonių, kvestionuoti tam tikrus klausimus daugeliu temų – ar buvo okupacija 1940-aisiais, kas tie partizanai, taip pat bandoma pasakoti, kiek daug gero padaryta valdant sovietams ir panašiai. Tokia sėkla kartais randa mūsų žmonių galvose tinkamą dirvą. Kiek ji įsitvirtina, jau kitas klausimas“, – sako istorikas.
Kai žiniasklaidos kanalai netyla nuo pranešimų apie teroro ir karo aukas, regis, liguistai ilgiesi pasaulinės taikos, kurios niekuomet pasaulis, panašu, ir nebuvo matęs. Skelbdamas, kad karas yra didžiausia žmonijos kvailybė, ir prie širdies dėdamas ranką žadi ginklo į rankas neimti, nes esi pacifistas, neįrodysi, kad metas ne griauti vieni kitų gyvenimus, o atvirkščiai.
S. Strelcovas dėl taikos nieko gero nežada remdamasis vieno iš žymiausių devynioliktojo šimtmečio karo teoretikų Karlo von Klauzevitso mintimis: karas yra politikos tąsa taikant kitas priemones. Tol, kol yra politika, tol bus ir karas.
„Niekas nenori karo, net ir tie, kurie jį pradeda. Jeigu neišeina pasiekti norimų tikslų, tada pasitelkiamas kraštutinis variantas, vadinamas karu. Galiu patikinti, kad karai dar vyks, kad ir kaip bebūtų gaila“, – sako S. Strelcovas.
