Korupcija, prasta sveikata, užimtumo bėdos, emigracija – visa tai neišvengiamai veikia mūsų emocijas. Tačiau ar iš tiesų laimingesni būsime tik tada, kai daugiau uždirbsime ir gyvensime laisvesnėje, dosnesnėje bei rūpestingesnėje visuomenėje? Specialistai sako, kad čia yra nemažai tiesos, bet kartu ragina atsigręžti į save ir susimąstyti, kaip patys kuriame savo asmeninę laimę.
Laimę sieja su turimomis pajamomis
Pažvelgus į Jungtinių Tautų skelbiamą Pasaulio laimės ataskaitą, matyti, kad lietuviai laimingesni už latvius, estus ir baltarusius, tačiau nusileidžia lenkams bei rusams. Lietuva tarp 155 vertintų valstybių su savo laimės indeksu įrašyta 52 vietoje.
Kai atliekamos apklausos, kuriomis siekiama įvertinti kiekvienos šalies laimės indeksą, klausiama, kaip žmonės vertina praėjusius metus ir ko tikisi per ateinančius penkerius.
Pagal šį klausimą Lietuva, deja, yra gana niūrioje padėtyje, nes išsiskiria ypač dideliu nelaimingų žmonių skaičiumi.
Manoma, kad galbūt lietuviai taptų laimingesni, jeigu sparčiau augtų pajamų vidurkis.
Psichologas-psichoterapeutas profesorius Gediminas Navaitis „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad panašiai mąsto ir kitų išsivysčiusių šalių gyventojai. Tik reikia turėti omenyje tai, kad pasiekus vidutinį išsivysčiusių šalių pajamų vidurkį, tolimesnis pajamų didėjimas nebedaro įtakos laimės lygiui ar bendros nacionalinės laimės indeksui.
Europos šalyse trokštamas pajamų vidurkis gali siekti nuo 30 iki 50 tūkst. eurų per metus. Žinoma, laimės indeksui įtakos turi ir tos šalies pragyvenimo lygis. Kita vertus, psichologas pabrėžia, kad norint būti laimingam, nebūtinai reikia uždirbti daug pinigų.
Valdžiai nerūpi laimės ekonomika
Panašią koreliaciją galima gauti esamą sveikatos būklę palyginus su turimomis pajamomis. Žmogus, disponuojantis vidutinėmis pajamomis, ir žmogus, turintis mažiau pajamų, gali būti tiek sveikas, tiek laimingas.
Tik laimingi niekada netaps tie, kurie galvos vien apie turtą ir prabangius daiktus.
„Jeigu žmonės neturi tikslų ir vertybių, galvoja tik apie materialinę gerovę, tuomet jie niekada negyvens visaverčio gyvenimo ir bendrame grupių vertinime tokie žmonės bus mažiau laimingi už tuos, kurie gyvena visapusiškesnį gyvenimą“, – sako G. Navaitis.
Anot jo, norint būti laimingam, reikia nepamiršti kasdieninių malonumų ir sau kelti perspektyvą turinčius arba ilgalaikius tikslus. Kitaip tariant, jeigu žmogus neturi tikslų, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl jis nėra laimingas. Kartu tai atsakymas, kodėl dauguma lietuvių yra tokie nelaimingi.
Psichologas ragina pavyzdį imti iš skandinavų. Štai Lietuvoje kas penktas žmogus jaučiasi nelaimingas, o skandinavai yra patys laimingiausi. G. Navaitis paaiškina, kad skandinavai yra labiau priartėję prie to, kas vadinama laimės ekonomika, nes mūsų valdžia rūpinasi kuo tik nori, bet ne visuomenės laime.
Jis primena, kad siūlymas nacionalinės laimės indeksą įtraukti į valstybinės statistikos rodiklius buvo pateiktas dar 2008–2012 m. kadencijos Seimui, tačiau šis siūlymas iki šiol dar nėra realizuotas. O tai, pašnekovo nuomone, nėra gerai.
„Valdai tai, ką matuoji. Jeigu nematuoji, tai ir valdyti negali. Valdžios nuostata, kad jai nereikalingi laimingi žmonės, yra akivaizdi. Lietuva vis dar žaidžia laukinės rinkos ekonomikos sąlygomis, kai tuo tarpu pasaulis po truputį gręžiasi į laimės ekonomiką. Net ir ekonominio išsilavinimo žmonėms yra akivaizdu, kad vienaip investuosime norėdami uždirbti daugiau ir kitaip – jeigu norėsime pasijausti laimingesni“, – pabrėžia profesorius.
Padėtį vertina nevienodai
Šeimos finansų ekspertė Jūratė Cvilikienė pritaria, kad pajamų dydis iš tiesų veikia emocijas, tačiau šis aspektas nėra pats svarbiausias. Anot jos, daugiau uždirbantys turi daugiau galimybių ir resursų susikurti stabilią kasdienybę, padengti įsipareigojimus, investuoti į savo poilsį, išsimokslinimą ar atidėti nenumatytiems atvejams. Tačiau tai yra galimybė, kuria reikia mokėti naudotis, nes kitoje svarstyklių pusėje yra išlaidos ir įvairūs įsipareigojimai.
Taigi galima manyti, kad laimingesni yra tie, kurie sugeba suvaldyti savo pajamų ir išlaidų balansą taip, kad liktų kuo mažiau streso.
O kartais neįmanoma išvengti streso, nes tiesiog nėra ko taupyti.
Vis dėlto ekonomistė ramina ir sako, kad viskas Lietuvoje nėra taip blogai.
„Nors bendras atlyginimų lygis kyla visose savivaldybėse ir gyventojų užimtumas didėja, šie procesai nėra tolygūs. Nors miestuose darbo pasiūla jau viršija paklausą, gaunančių minimalų uždarbį skaičius vis dar siekia 20 proc.
Nemažam kiekiui darbuotojų valstybiniame sektoriuje atlyginimai įšaldyti jau kurį laiką, o dalis visuomenės gauna pensijas ir išmokas, tad tiksliausias atsakymas, matyt, būtų toks, kad vieniems Lietuvoje gyventi lengviau negu kitiems“, – komentuoja J. Cvilikienė.
Tuo tarpu kaimyninėse šalyse situacija yra geresnė. Finansų instituto duomenimis, vidutinei šeimai Vilniuje, kuri gyvena dviejų kambarių senos statybos daugiabutyje ir augina du vaikus, būtinosioms išlaidoms skirti tenka apie 40 proc. visų savo pajamų, o laisvų lėšų laisvalaikiui ar atostogoms lieka mažiau nei tokiai pačiai šeimai Rygoje ar Taline.
Svarbu kelti bendrą ekonomikos lygį
Finansų ekspertė sutinka su mintimi, kad lietuviai jaustųsi laimingesni, jeigu bendras ekonomikos lygis augtų. Ji paaiškina, kad auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas. Didėjant pajamoms auga vartojimas, daugiau pajamų patenka į valstybės biudžetą mokesčių pavidalu. Tad tikėtina, kad gerėtų ir socialinės paslaugos, atsirastų daugiau galimybių didinti atlyginimus valstybės sektoriuje dirbantiems žmonėms, išmokas pensininkams.
Tačiau nors dėl laimingiausios pasaulio šalies statuso nuolat varžosi dvi turtingos valstybės – Danija ir Šveicarija, tyrimai rodo, kad turtas ir pajamos gali paaiškinti tik dalį laimės jausmo. Kiti du ne mažiau svarbūs veiksniai, ypač ilgėjant gyvenimo trukmei, lieka sveikata bei parama, kurią žmogus galėtų gauti iš draugų ar artimųjų, jei jam prireiktų.
Neseniai Pasaulio ekonomikos forumas skelbė informaciją apie atliktą tyrimą, kuris įrodo, kad už pinigus vis dėlto galima nusipirkti laimės. Tačiau tai nėra daiktų pirkimas, tai yra galimybė nusipirkti laiko sau maloniems dalykams, pavyzdžiui, sumokėti už buto tvarkymą, vejos pjovimą, o laisvą laiką skirti mėgstamam užsiėmimui.
Didėjant dalijimosi ekonomikos apimtims, tai galėtų būti vienas iš raktų, leidžiančių laimingiau tvarkytis savo buitį ir efektyviai panaudoti lėšas.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad gyventojai netaps laimingesni, kol patys nebandys, nepradės labiau rūpintis savo finansais. Ekonomistės nuomone, tam, kad Lietuvos laimės indeksas augtų, turi dirbti ne tik verslas, valdžia, bet ir kiekvienas gyventojas individualiai.
„Man patinka posakis – pradėk nuo savęs. Pirmiausia linkiu suvaldyti savo ar šeimos biudžetą, išlaikyti pajamų ir išlaidų balansą, susidėlioti prioritetus taupymui, susikurti saugumo pagalvę nenumatytiems atvejams, jei įmanoma, investuoti laiką į naujų dalykų mokymąsi.
O jei tai sudėtinga, nebijoti keisti darbo, specialybės, gyvenamosios vietos. Pasaulis keičiasi greitai, tad ne vienas specialistas teigia, jog ateityje darbus keisime dar dažniau, o specialybė visam gyvenimui taps itin retu reiškiniu“, – pataria J. Cvilikienė.

Galbūt lietuviai taptų laimingesni, jeigu jų kišenės nebūtų tokios tuščios.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



