Jei atsikraustytumėte į naują daugiabutį, tai su jumis sveikintųsi tik kas ketvirtas kaimynas, tuo metu daugiau kaip pusė elgtųsi abejingai jūsų atžvilgiu, atskleidžia tyrimai. Beveik 70 proc. didžiųjų miestų gyventojų ypač svarbu gyventi draugiškoje kaimynų bendruomenėje, tačiau labai retas ryžtasi pirmasis užkalbinti ar susipažinti su kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis. Panašu, kad kaimynai ir jų gyvenimo būdas yra labai susiję su tuo, ar jūs būsite laimingesni ir darbingesni. Ir ar išvis panorėsite su jais kasdien sveikintis.
Gyvenimo būdas keičiasi
Nors bendruomenės svarba įsigyjant būstą didelė, panašu, kad lietuviai yra uždari nepažįstamųjų atžvilgiu. Tik nedaugelis imasi iniciatyvos užmegzti naujas pažintis savo gyvenamojoje aplinkoje.
Daugelis nurodo, kad susitikę pasisveikina, tačiau į artimesnį bendravimą nesileidžia. Vyrai dažniau teigė pasisveikinantys susitikę, tačiau nesileidžiantys į artimesnį bendravimą. Tuo metu moterys linkusios pirmos užkalbinti, susipažinti ir susidraugauti.
Tačiau geri santykiai susideda ne tik dėl „labas rytas“, „laba diena“ tariamų su šypsena, bet ir iš to, ar kaimynai triukšmingi, ar tvarkingi, ar bendruomeniški, ar tolerantiški.
Pirmasis šiaulietis respondentas apibendrina didelį laiko tarpą iš savo patirties – kaip keitėsi gyvenimas jo tėvų daugiabutyje.
„Mano tėvai gyvena tame pačiame bute Šiauliuose nuo to laiko, kai tik jiems paskyrė būstą. Praėjus kuriam laikui po nepriklausomybės atgavimo daugiabutyje gyvenimas buvo labai triukšmingas. Laiptinėse rūkaliai laisvai ir daug rūkydavo, sienos buvo dažnai išpaišomos kažkokių chuliganų, o jau gimtadieniai, naujamečiai vakarėliai nepraeidavo be „liustros“ drebėjimo. Jei žmonės švęsdavo, tai apie kaimynus apačioje, viršuje ar iš šonų negalvodavo. Iki keturių ryto. Dabar gi kaimynams švęsti arba nėra sveikatos, gal jau ir metai nebe tie – paseno, susilaukė anūkų ir šiandien tik mažylių kojų dunksėjimas girdisi, kai atžalos aplanko.
Anuomet tolerancijos vieni kitiems tikrai turėjo. Dabar gi kultūringesnis jaunimas ar jaunos šeimos, poros, jeigu jau švenčia, tai paiso laiko, tarkime, iki vidurnakčio girdėti tas šventinis šurmulys, juokai ir garsesnė muzika. Galima pakentėti. Matyti, kad šiandien kitokia kultūra – šiuolaikiniai miestiečiai pasilinksminti verčiau eina „į žmones“ – naktinius klubus, pub'us, barus, vyksta į koncertus. Apskritai daugiau yra propaguojančių „patyrimo“, o ne prisigėrimo linksmybes – važiuoja į gamtą, ieško naujų pramogų, planuoja savaitgaliais išvykas. Žodžiu, jaučiasi toks visuomenės modernėjimas net ir per kaimynus“, – sako jis.
Moka paprašyti vienas kito leidimo „triukšmauti“
Dar vienas Šiauliuose šiuo metu gyvenantis jaunas vyras, prisipažįsta, kad nejaučia diskomforto keisdamas aplinką ir su savo naujaisiais kaimynais ne tik sveikinasi, bet ir pasišneka.
„Pasiilgstu kaimo, ten užaugau. Reikėjo laiko priprasti prie triukšmo, didesnio ar mažesnio, o aš esu ramybės mėgėjas, triukšmui jautrus. Su artimiausiais kaimynais sutariame ir būtent juos dažniausiai matau, kitus po poros metų gyvenimo laiptinėje tik pirmą kartą sutinku, bet taip ir turi būti. Sveikinuosi su visais ir visada, nes esu tikras mandaguolis. Kaimynai taip pat mandagūs.
Bet turime vieną tokį, kuriam nusispjaut, kas ką galvoja. Gyvena žmogus, kaip jam geriau. Suprantu, kad butas yra jo nuosavybė ir daryk jame, ką nori, bet privalai gerbti ir kitus, kalbu apie nuolatinį rūkymą. Žmogus, atrodo, rūko kiekviename kambaryje, net ir vonioje.
Gyvensi geriau ar blogiau, labai priklauso nuo kaimynų. Antai sykį draugui labai smarkiai nepasisekė – viršuj gyveno nuolat girtaujantys kaimynai ir jis tikrai kentėjo“, – sako vyriškis.
Dar viena respondentė, laikinai besinuomojanti butą, sako, kad ir bendrabutyje gali gyventi geri kaimynai. Retesnis, bet įmanomas atvejis.
„Bendrabučiuose butus įsigyja jaunos šeimos. Nebėra bendrų virtuvių. Visi įsirengia savo WC, dušus. Net ir rūkyti pas mus draudžiama ir visi paiso šio draudimo. Tai jau sako apie tvarkingus, malonius kaimynus, su kuriais malonu pasisveikinti ir vienu kitu žodeliu persimesti“, – sako moteris.
Tuo metu dar viena šiaulietė tikina, kad rinkdamasi butą Šiauliuose labai kreipė dėmesį į kaimynus. „Mano kaimynai yra geri. Patriukšmauja, bet su saiku – garsiau skamba nebent muzika. Mes irgi patriukšmaujame, bet nedažnai ir nekviečiame vieni kitiems policijos pareigūnų. O jeigu rimtesnė šventė iki paryčių – tuomet pranešame vieni kitiems, kad nebūtų pykčių“, – sako ji.
Tiesa, gražus perspėjimas yra ne atsitiktinis tarp sutariančių kaimynų. Antai prieš didesnes šventes yra natūralu pašto dėžutėje gauti atvirutę su prašymu nepykti dėl šventinio triukšmo.
„Nuo kaimynų amžiaus irgi priklauso laimė, pavyzdžiui, studentai apsigyvena laikinai, jiems bendruomeniškumas ar bent jau pagarba mažai terūpi.
Buvo toks atvejis, kad merginos piktybiškai rūkydavo laiptinėje, tai teko vienai kaimynei labai su jomis susipykti, merginas išvaryti. Kiti studentai itin dažnai organizuoja išgertuves nuomojame bute. Sutarimo vargu ar pasieksi ir tada reikia imtis priemonių. Senesni kaimynai – netgi privalumas“, – sako mergina.
