Šešioliktoji „Misija Sibiras“ ekspedicija vyko į Irkutską, kur sovietų represijų laikotarpiu buvo ištremta daugiau kaip 12 tūkst. lietuvių. Šių metų „Misija Sibiras“ dalyviai sutvarkė 9 kapines, pastatė 9 kryžius, pėsčiomis nuėjo 100 kilometrų. Nuo 2006 metų iš viso sutvarkyta per 100 lietuvių kapų. Dalyviai tvarko mūsų tautiečių trėmimų vietas, apleistas kapines, stato atminimo simbolius, lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis puoštus kryžius, žuvusiems lietuviams Sibire atminti. Jie bendrauja ir su Sibire tebegyvenančiais tautiečiais ar jų atžalomis. O grįžę savo įspūdžiais dalijasi su Lietuvos moksleiviais. Šiemet ekspedicijoje dalyvavo buvęs šiaulietis Liudas Šiukšteris. Šiuo metu jo karjera tęsiasi Vilniuje. Sostinėje jis dirba teisinį darbą. L. Šiukšteris dalijasi įspūdžiais iš Irskutsko.
– Kodėl nusprendėte dalyvauti ekspedicijoje?
– Norėjau padaryti reikšmingą, prasmingą darbą Lietuvos labui. Projekto idėja ir mintis man pasirodė labai artima. Pamaniau, kad būtų labai geras jausmas tokiu būdu prisidėti prie Lietuvos istorijos išsaugojimo ir skatinti patriotiškumą. Visa ta vidinė motyvacija atsirado iš meilės savo kraštui.
– Kaip vyko atranka?
– Atranka susidarė iš kelių etapų. Pirmiausia reikėjo pateikti rašytinę paraišką, užpildyti anketą. Turėjau pateikti savo gyvenimo aprašymą, pristatyti save, pateikti priežastis, kodėl esu tinkamas dalyvauti projekte ir kaip galiu prisidėti prie šio projekto idėjų skleidimo.
Atrankoje dalyvavo maždaug 900 kandidatų, iš kurių į antrąjį etapą pateko 80. Antrasis etapas buvo dviejų dienų bandomasis žygis Kėdainių rajone, kurio metu turėjome sutvarkyti nedidelę partizanų kapavietę. Taip pat turėjome galimybę susipažinti su krašto istorija.
Žygio metu mus patikrino – kaip dirbame komandoje, kaip elgiamės, kaip jaučiamės ir pakeliame fizinį krūvį. Po išbandymo buvo sukomplektuota galutinė 16 žmonių komanda.
– Kaip ir kur startavote?
– Liepos 17-osios vakarą traukiniu išvykome iš Vilniaus geležinkelio stoties Maskvos link. Ši kelionė užtruko 12 valandų. Mus pasitiko Lietuvos ambasadorius Maskvoje. Viešėjome ambasadoje. Po vizito turėjome išskristi į Irkutską. Tiesiai iš oro uosto keliavome mikroautobusu 500 km į pirmąjį kaimą, Gadalėjų, kuriame buvo lietuvių kapinės.
Atvykęs į kaimą, patyriau kultūrinį šoką. Išvydome labai skurdų kraštą. Čia kažkada būta didesnio miestelio. Dabar jis sunykęs, turi mažai gyventojų, labai netvarkingas.
Tenykštės kapinės, kuriose palaidoti lietuvių tremtiniai yra lankomos, jos nėra visiškai apleistos, tačiau visiškai netvarkingos – tvoros išlūžusios, po jas gali laisvai ganytis karvės, arkliai ir kas tik nori. Lietuviui tokia kapinių kultūra, mano manymu, būtų nesuvokiama. Sutvarkėme lietuvių kapus, pagaminome tris kryžius iš maumedžio medienos, atstatėme nuvirtusius. Pats pirmasis darbas labai svarbus – misijos pradžia, tad norėjosi kuo greičiau kibti į darbus. Vakare susirinkome, papuošėme kryžius ir sugiedojome Tautišką giesmę. Tuomet ėmėme ruoštis kitai dienai.
– Kas vyko kitą dieną?
– Rytą patraukėme į kitas kapines Tuluno mieste. Jose prieš 9 metus buvo apsilankiusi „Misija Sibiras“ ekspedicija, kuri tvarkė šias kapines. Mūsų apsilankymas jose leido įsitikinti, kaip gamta per neilgą laiką gali daug padaryti ir viską paskandinti užmarštyje. Vieta buvo žinoma, tačiau ji buvo išties apleista: apžėlusi krūmais, išvirtę medžiai, kryžius nuvirtęs, bet paremtas... Per dieną šias kapines prikėlėme. Rezultatas buvo labai aiškus, tad visus aplankė labai geras jausmas.
Kitą rytą pajudėjome link Jevdokimovo gyvenvietės. Iš pradžių keliavome sunkvežimiu. Privažiavę upę kėlėmės valtimi (jei būtume keliavę kitu būdu, būtų tekę daryti didžiulį lanką). Persikėlę pėsčiomis įveikėme 5 km. Įsikūrėme minėtoje gyvenvietėje dviem naktims. Ten esančiose kapinėse, kuriose palaidoti lietuviai tremtiniai, vaizdas buvo panašus. Reikėjo nuveikti daug.
Pradėjome dirbti nuo ryto. Iki pietų teritoriją išvalėme, o po pietų kibome į darbus – pagaminome naują kryžių. Kitos dienos rytą jį įtvirtinome ir pajudėjome kito kaimo link. Tradiciškai sugiedojome Lietuvos himną ir iškeliavome į pirmą rimtą šios ekspedicijos žygį. Turėjome pasiekti Algatujaus gyvenvietę.
– Kaip sekėsi?
– Ekspedicijos maršrute buvo nurodyta, kad keliausime 30 km. Atstumą turėjome įveikti pėsčiomis, pilnomis kuprinėmis, kurios svėrė daugiau nei 20 kg.
Kad kelionė būtų sklandi ir saugi, mums pagelbėjo vietinis medžiotojas, kuris mus lydėjo didžiąją dalį kelio mažiau matomais keliais. Jis lydėjo dėl kelių priežasčių – kad nepasiklystumėme ir dar dėl to, kad laukinėje gamtoje tokia rizika egzistavo – kelyje galėjome susidurti su laukiniu žvėrimi.
Žygio metu orai buvo labai palankūs – neužklupo nei audros, nei lietūs. Bet buvo ganėtinai karšta, per 30 laipsnių šilumos. Keliavome miško keliukais, kažkada buvusiu siauru geležinkeliu. Nuėjus 30 km dar nesustojome. Ekspedicijos vadovas sustojo ties 32 kilometru. Ta dieną buvo vieno mūsų ekspedicijos nario gimtadienius – jam sukako 32 metai, taip pažymėjome jo dieną.
Paaiškėjo, kad iki mūsų atvykimo taško buvo likę bent 4 kilometrai, o jėgos jau ėmė sekti. Tuo metu, kai išėjome į kelią, pro šalį važiavo sunkvežimis su keleivių vietomis. Vairuotojui sustabdžius transporto priemonę, vadovas suskubo paprašyti, kad mus pavėžėtų. Mums pasisekė, buvo labai smagu, kad žmogus sutiko pagelbėti ir nuvežė mus iki galutinio taško.
Šalia kaimo turėjo būti lietuvių tremtinių kapinės. Tačiau toje teritorijoje jau bujojo jaunuolynas, mūsų žiniomis, šios kapinės kadaise patyrė gaisrą, o nuo to momento praėjo daug metų. Vieni ekspedicijos nariai liko ilsėtis, kiti patraukė ieškoti kapaviečių – ieškojome bet kokio ženklo: akmens, kryžiaus, lentelės, kuri nurodytų, kad čia kadaise būta kapinių. Užtrukome, kol galiausiai vienas narys pamatė sudegusį kryžių, arba tai, kas iš jo buvo likę. Už kelių žingsnių buvo vienas, toliau – kitas… Vaizdas buvo labai liūdnas ir slegiantis. Kadaise tai buvo gražios kapinės, o dabar liko miškas su užuominomis į jas. Supratome, kad darbo bus labai daug. Tad tą vakarą pailsėjome, o kitą dieną nuo pat ryto darbavomės. Pirmąją dienos pusę kirtome medžius, pjovėme krūmus, pašalinome rąstus. Antroje dienos pusėje pastatėme tris naujus lietuviškus kryžius. Tą dieną visų sutarimu buvo pasiektas ekspedicijos aukščiausias emocinis taškas. Supratome, kad padarėme tikrai didžiulį darbą. Saulėlydžio metu įstatėme kryžius, oras buvo gražus, giedojome Lietuvos himną. Niekas nenorėjo skirstytis ir mes toliau dainavome lietuviškas dainas, kai kuriems riedėjo ašaros...
– Ekspedicija tuo nesibaigė.
– Mūsų komanda pasiskirstė į dvi grupes, vieni patraukė į dviejų dienų žygį link Katarbėjaus kaimo, o kita dalis iškeliavo tvarkyti lietuvių kapinių.
Žygis tapo tikru iššūkiu. Pasitelkėme vietinį gyventoją, kuri tapo komandos vedliu ir mus lydėjo per pelkes, kelius, kuriuos buvo sunku nustatyti. Mus informavo vietiniai gyventojai, kad daug vandens nereikia pasiimti, jo pakeliui bus tikrai nemažai, tikrai rasime upelį su tinkamu gerti vandeniu. Mes jais patikėjome, juolab norėjome palengvinti savo kuprines iki maksimumo. Vandens atsargos baigėsi dar likus 20 km iki pirmojo taško. Džiuvo gerklės ir burnos, kitiems buvo sunku ir eiti. Padėjo ten augančios uogos – vaivorai, kuriomis bandėme pakelti energiją.
Turėjome įveikti keletą pelkių, buvo šlapia ir nepatogu, bet visai įdomu. Didžiąją žygio dalį keliavome taiga ir vienu metu, kai jau gerokai pavargome, ėjome tylėdami ir visai nesišnekučiavome. Vadovas staiga nusprendė mums pravesti instruktažą, kaip elgtis miške, tad turėjome imti ir vienas su kitu kalbėtis, dainuoti, kad nubaidytumėme galimai netoliese esančias meškas. Taip mes savo kelyje išvydome jų pėdsakus.
Galiausiai pasiekėme upelį, šalia jo įsikūrėme. Antrą dieną keliavome toliau. Šįkart buvo lengviau, nes žinojome, kad pasieksime kelyje bent kelis kaimus, kuriuose bus ir vandens ir maisto įsigysime. Bet kaitinant saulei vis dėlto buvo nelengva. Pirmą diena įveikėme 37, o antrą – maždaug 30 km.
– Pasiekėte tikslą?
– Taip, Katarbėjuje susitikome su vietine gyventoja – lietuve Albina, kuri buvo ištremta iš Lietuvos būdama šešerių. Ji mums papasakojo, kaip vyko trėmimai. Tiesa, ji nebuvo labai kalbi, matyt, nenorėjo prisiminti praeities, galbūt ją slėgė skausmas. Susitikome ir su jos sūnumi. Jis, deja, lietuviškai nekalba. Tačiau jį auginusi močiutė, Albinos mama, lietuvybę jame puoselėjo – jis gerai prisimena lietuviškas šventes ir lietuvišką virtuvę, tradicijas, kultūrą. Su juo buvo labai įdomu bendrauti.
– Ar paaiškino, kodėl negrįžo į Lietuvą?
– Jie tiesiogiai nepaaiškino kodėl, bet galima juos suprasti. Albina buvo ištremta būdama vaikas. Ji ten sukūrė šeimą, baigė ten mokslus, beje, ji yra įgijusi universitetinį išsilavinimą. Tad nebeliko artimo ryšio su Lietuva, kuris paskatintų ją sugrįžti. Iš dalies liūdna, bet reikia suprasti ir tokius atvejus.
– Laukė paskutiniai momentai.
– Pernakvojome Katarbėjuje. Iš ryto iškeliavome autobusu, susijungėme su likusia komandos dalimis ir pasiekėme Porogo kaimą. Kėlėmės per upę. Ta pačią dieną sutvarkę ten esančias kapines išvykome į paskutinę vietą – į kaimą pavadinimu Viesiolij. Šitas kaimas yra visiškai išnykęs. Ten kažkada buvo barakai, lietuvių dar pastatyti. Ant žemės nieko nesimato, gali pamanyti, kad tai paprastas laukas. Mūsų vadovas tikrai žinojo, kad toje vietovėje kapinės tikrai yra, bet jų reikėjo ieškoti. Pasiryžome šukuoti teritoriją bent kelias valandas. Labai greitai, paėjus kelis šimtus metrų, pamatėme pirmuosius kryžius. Čia tikrai buvo nemažai kapų, bet gamta buvo beveik pasiglemžusi juos. Neįsikūrę stovyklavietės čiupome įrankius ir ėmėme tvarkyti teritoriją – kirtome nedidelius medžius, nuvirtusius rąstus smulkinome ir šalinome iš vietos. Kitą rytą turėjome dar valyti teritoriją. Kapines aptvėrėme iš vietoje buvusios medienos. Pristačius medieną kryžiui, pagaminome paskutinį, jį užnešėme ant kalno ir įkasėme. Paskutinį kartą sugiedojome Lietuvos himną.
– Kas patį asmeniškai sujaudino, kaip pasikeitėte pats?
– Lydėjo labai kontrastingos emocijos. Vaizdas, kai pamatai kapines, iš kurių praktiškai nieko nelikę, sukrečia. Tačiau kiekvienas komandos apsikabinimas ir Lietuvos himno giedojimas prie sutvarkytų kapinių leido pajusti emocinį piką. Užliedavo labai geri jausmai. Grįžęs namo ėjau Vilniaus gatvėmis. Džiaugiausi gražiu miestu, besišypsančiais žmonėmis. Ypač ėmiau vertinti tai, kad Lietuvoje yra labai gerai. Kartais tiesiog reikia teisingesnio žmonių požiūrio į mūsų šalyje vykstančius dalykus – mažiau negatyvo ir daugiau pozityvo.


L. Šiukšteris darbų įkarštyje. Pilietiškas vaikinas baigė „Juventos“ progimnaziją, vėliau Juliaus Janonio gimnaziją. Prieš šešerius metus vaikinas įstojo į Vilniaus universitetą. Teisės fakultete baigė teisės magistro studijas.
Organizatorių nuotr.






