Šiauliuose, Medelyno seniūnijoje, viename iš pažiūros kažkuo neišsiskiriančiame dviejų aukštų mūriuke, kokiuose aplink gyvena šeimos, jau vasaros pradžioje įsikūrė mieste neregėta įstaiga – bendruomeniniai vaikų globos namai. Namų aplinka, vaikų nuomonės paisymas, jų įtraukimas į kasdieninę namų ruošą ir kiti šeimai įprasti dalykai turėtų leisti vaikui jaustis jaukiai ir saugiai, bet čia gyvenantys vaikai vis tiek nori namo.
Keturi gyventojai
Erdvų namą po intensyvios paieškos išsinuomojo organizacija „SOS vaikų kaimas“. Kaip pasakoja ten dirbanti socialinė darbuotoja arba kitaip vadinama „teta“ Aistė Igorytė, šeimininkai buvo supažindinti, kokia veikla juose vyks ir jiems tiko.
Bendruomeniniai globos namai pradėjo veikti birželio 16 dieną. Čia apsigyveno iš šeimų paimti keturi vaikai: 9, 10, 15 ir 16 metų. Du berniukai ir dvi paauglės mergaitės. Du iš jų – iš vienos šeimos. A. Igorytė pasakoja, kad artimiausiu metu čia apsigyvens dar du vaikai, o ateityje jų iš viso bus aštuoni.
Bendruomeniniai vaikų globos namai – pagal šeimai artimos aplinkos modelį veikiantys vaikų globos namai, įsteigti atskirose patalpose (name, bute) bendruomenėje, skirti likusiems be tėvų globos vaikams (iki 8 vaikų). Socialinė darbuotoja pasakoja, kad šie namai pritaikyti tam, kad tokie vaikai čia atsikraustę gyventų saugiai ir jaukiai.
Kaip viduriniosios klasės šeimoje
Namo antrame aukšte įrengti keturi miegamieji kambariai, vonia. Pirmame aukšte – virtuvės, svetainės erdvės ir didelis žaidimų kambarys, kurio centre – biliardo stalas. Visur švaru ir tvarkinga. Kieme vaikai gali žaisti nedidelėje krepšinio aikštelėje, laiką leisti pavėsinėje.
Socialinė darbuotoja Živilė Jurgelionienė neslepia, kad mėgstamiausia vaikų vieta – prie kompiuterio. Nors namas didelis, galėtų būti per 200 kv. m, statytas senokai, prabangos didelės jame nėra. Svetainėje įrengtas židinys. Jo „tetos“ dar sako neišbandžiusios, kaip ir lauko židinio. Žiemą šildyti pastatą ketina dujomis. Socialinės darbuotojos pasakoja, kad su vaikais tvarkosi tiek viduje, tiek aplinką prižiūri, tik žolę nupjauti ateina pagalbininkas, o prireikus meistro pagalbos, jis atvyksta iš „SOS vaikų kaimo“ centrinės būstinės Vilniuje.
Živilė aiškina, kad namų išlaikymui ir veiklai mėnesiui yra skirtas konkretus biudžetas, jame reikia išsitekti. Ji neslepia, kad vaikai čia gyvena kaip viduriniosios klasės šeimoje. Maisto produktus renkasi, kokių norisi, dalį lėšų skiria vaikų pramogoms, tačiau jei norėtų įsigyti brangesnį daiktą (pavyzdžiui, batutą), turėtų taupyti ne vieną mėnesį. Vaikai lankosi mieste esančiuose žaidimų kambariuose, gauna kišenpinigių, juos gali išleisti kaip sugalvoję.
Paklausta, ar nėra prabangu globoti aštuonis vaikus, prižiūrimus keturių darbuotojų, tokiame dideliame name, Aistė patikino, kad ne. Vaikai juk keisis, vieni išeis pas globėjus ar į šeimas, kiti atsikraustys. Vaikas čia ateis iš savo namų, iš šeimos, gyvens ne valdiškoje įstaigoje, ne „ofisinėje“ aplinkoje, kad tas gyvenimo momentas jam būtų kiek galima mažiau skaudus.
„Tetos“ geros, bet nori namo
Aistė su Živile pasakoja, kad name dirba keturios socialinės darbuotojos, kurios keičiasi paromis, o dienos metu dirba dviese. Vaikams reikia ne tik pagaminti maistą, organizuoti laisvalaikį, bet ir atstovauti jų interesams Vaiko teisių apsaugos skyriuje, policijoje, mokykloje, poliklinikoje ir pan. Namuose kartu su vaikais pasiskirsto, kas tą dieną už ką atsakingas.
Visa informacija atsiranda matomiausioje vietoje virtuvėje įrengtoje skelbimų lentoje. Ten pat – namų taisyklės. „Tvirtas „ne“ keiksmažodžiams, peštynėms... Rūpinamės vieni kitais ir savo namais...“ Šalia – ištraukos iš A. de Sent Egziuperi „Mažojo princo“.
Paklausta, kaip sekasi sutarti su vaikais, atsako: „Kaip ir vaikai, truputį padykę, bet didelių problemų neturime. Jei nusižengia, yra pasekmės – apribojamas naudojimasis telefonu, kompiuteriu.“
„Tetas“ apsikabinę berniukai nuo jų atlimpa nenoriai. „Tetos“ geros, tačiau gyventi čia, sako, nepatinka. Pirmiausia, nori namo. Antra, čia trūksta draugų. Įpratę daugiabučių kieme žaisti su visu būriu bendraamžių, jie stokoja jų draugijos.
A. Igorytė pasakoja, kad vaikams siūlo priimti gyvenimą bendruomeniniuose namuose kaip stovyklavimą. Artėja mokslo metai, socialinės darbuotojos sako dar nežinančios, ar ilgai vaikai gyvens šiuose namuose, todėl jų mokyklų keisti neketina, nes yra nemaži, savarankiški. Aiškėja, kad du vaikai iki mokslo metų pabaigos į šeimas tikrai negrįš. Ketvertukas mokosi „Saulės“ pradinėje mokykloje, „Rasos“ progimnazijoje, Profesinio rengimo centre.
Bendruomeniniuose vaikų globos namuose jie gali gyventi iki vienerių metų. Tėvams atliekami ikiteisminiai tyrimai ir per metus laiko jų išvados turėtų paaiškėti. Jei vaikai į šeimas nebus grąžinti, jiems bus ieškoma globėjų, bendradarbiaujama su jų artimaisiais. Vaikams išvykus, į jų vietą ateis kiti.
Tėvai, kuriems neapribotos teisės, gali vaikus lankyti. Socialinės darbuotojos džiaugiasi, kad vaikai sulaukia savo tėvų vizitų gana dažnai, jie kartu išeina į miestą, leidžia laiką, tačiau turi laiku vaikus parvesti.
„Mūsų vaikai yra patyrę įvairių komplikuotų situacijų, kai kurie iš jų – artimųjų smurtą. Mes kartu su jais einame į apklausas policijoje, su jais bendrauja psichologai. Pasakoti savo skaudžių patirčių mums vaikai nėra linkę. Vos čia įsikūrę jie praeina trijų savaičių adaptaciją, sulaukia specialistų pagalbos“, – pasakoja A. Igorytė.
Besirengdamos dirbti bendruomeniniuose namuose socialinės darbuotojos ir pačios mokėsi, konsultavosi su psichologais, analizavo įvairias vaikų situacijas, lankėsi Vilniuje jau 20 metų veikiančiuose panašiuose namuose.
Bendruomeniniai vaikų globos namai – pilotinis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektas, iš dalies finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. „SOS vaikų kaimas“ laimėjo ministerijos konkursą šiam projektui vykdyti.
Socialinė darbuotoja A. Igorytė pasakojo, kad ne tik rūpinasi globojamais vaikais namuose, bet kartu eina į apklausas policijoje, atstovauja jų interesams mokyklose, poliklinikose, jau pasirūpino vaikų medicininėmis pažymomis ateinantiems mokslo metams.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Vaikams norisi prisiglausti prie „tetos“ Ž. Jurgelionienės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
