Architektas V. Rudokas: „Kokia visuomenė, tokia ir architektūra“

Kasmet liepos 1-ąją yra minima Tarptautinė architektų diena. Tai profesinė architektų šventė ir šia proga įvairiuose Lietuvos miestuose organizuojami renginiai, vyksta paskaitos apie architektūrą, pristatomos architektūros parodos. O Šiaulių miesto architektai minėdami profesinę šventę ruošiasi kelionei į kaimyninę Latviją, kurioje aplankys Nacionalinį Latvijos meno muziejų, rekonstruotą pagal lietuvių architektų projektą. Kelionės įspūdžiai dar tik laukia, o dabar architektas Vytenis Rudokas pasakoja apie architektūrą ir Šiaulių miesto situaciją, kuriai architektas pažeria daug kritikos.

– Kaip jūs švenčiate Tarptautinę architektų dieną?
– Šiaulių miesto architektai jau seniai puoselėja tokią tradiciją, kad visi liepos 1 dieną organizuojame kokį nors renginį. Tačiau pastarieji metai šią tradiciją kiek pakeitė ir dabar dažniausiai vietoje renginio organizuojame kažkokią išvyką, nes norisi pasižiūrėti naujus objektus, pasidairyti įdomesnės architektūros.

Šiemet suplanavome kelionę į Rygą, kurioje atsirado naujų pastatų, tarp jų ir lietuvių architektų darbai. Pirmiausia aplankysime Nacionalinį Latvijos meno muziejų. Tai svarbiausias objektas, kurį šį kartą norime pamatyti. Kadangi bendradarbiaujame su Rygos architektais, tai tikimės, jog jie mums parodys ir kitų įdomių pastatų.

– Grįžkime į Šiaulius. Kaip mūsų miestas keitėsi per pastaruosius, sakykim, dvejus metus?
– Gal reikėtų imti didesnį laiko tarpą, nes per dvejus metus nieko gero neįvyko. Pasižiūrėjęs į miestą ir jo pokyčius daugiau matau blogų dalykų nei gerų. Pasigendu architektūrinių įvykių, kurie galėtų būti architektūrinė išraiška mieste. Atsiranda tik elementariausi utilitarūs pastatai, gamyklos.

Šiuo metu plečiasi gamyklos Zoknių zonoje. Tai ten dar galima rasti šiokios tokios naujos architektūros, kurioje atsispindi nuoširdūs kolegų siekiai padaryti kažką gražaus.

Bet tokių objektų, kaip Eugenijaus Miliūno arena, kuri atsirado savo laiku kaip kažkoks reiškinys, dabar Šiauliuose nėra.

Nauji statiniai dažnai yra statomi urbanistiškai ir socialiai klaidingai, nors vėlgi viskas priklauso nuo architekto profesionalumo ir užsakovo siekių bei tikslų.

– Šiauliuose architekto vardo verti statiniai yra... ?
– Manyčiau, kad reikėtų pirmiausia išskirti Šiaulių architektūrinį paveldą, apie kurį, ačiū Dievui, jau yra gražūs daigai ir čia jau ginama tarpukario architektūra. Žmonės pradeda suvokti, kad mes turime ir senamiestį.

Jei kalbėsime apie naujus pastatus, tai man, kaip architektui, būtų labai sunku išskirti 100 procentų gerus. Žinoma, atsiradusi Šiaulių arena mūsų miestui buvo be galo svarbus reiškinys. Tačiau daug yra ir abejotinų objektų. Galėtumėme kalbėti ir apie pastatus Prisikėlimo aikštėje: bankas, kurijos pastatas, kurie yra puikūs architektūriniai pavyzdžiai, tačiau jie urbanistiškai tiesiog žemiau kritikos, nes neteisingai pastatyti, neteisingai suręsti. Jie ir sulaukia daug kritikos, nes turi per daug trūkumų, kurių kiti net nesuvokia. Tačiau tai išsiaiškinti galima tik diskusijos metu.

O daugiau išskirtinių pastatų nematau. Galbūt esu per daug kritiškas, tačiau nuoširdžiai galiu pasakyti, jog mūsų mieste daug naujų ir gerų pastatų tikrai nėra, o ir esamiems galiu pažerti tik daug kritikos. Priežastis viso to labai paprasta – statoma ir kuriama ne architektūra, o kvadratiniai metrai ir tenkinami užsakovo norai.

– Tai ką reikėtų daryti, kad požiūris į architektūrą pasikeistų?
– Galiu atsakyti labai paprastai. Yra auksinė frazė, kurią sukūrė tikrasis autorius – laikas: kokia visuomenė, tokia ir mūsų architektūra. Visos priežastys visuomenėje ir mūsų požiūryje į architektūrą, į architekto profesiją. Viskas gimsta nuo šių pamatinių dalykų.

Reikia pasvarstyti, kiek žmonių turi noro sukurti ką nors architektūriškai teisingo ir gražaus. Dažniausiai, jei užsakovas deklaruoja norą, kad būsimas pastatas būtų architektūriškai teisingas, šie norai baigiasi, kai už tai reikia sumokėti papildomai. Tada verslas paima viršų, nes siekiama užsidirbti. Nori visi sutaupyti ir statyti kuo pigiau, o tuo pačiu ir architektui sumokėti mažesnį honorarą. Čia ir prasideda didžioji problema – vieni neįgalūs mokėti, kiti neįgalūs padaryti. Tai uždaras ratas.

Todėl ir reikia ieškoti mūsų kultūros šaknų, kur dar yra likęs požiūris į tikrąsias vertybes. Kaip mes peiktume sovietmetį, tačiau per penkiasdešimt metų susiformavo tam tikras santykis tarp architektų kūrybinio luomo. Buvo bent kalbėjimas ir bendro siekio ieškojimas. Tada ir miesto savivaldybė galėjo užsakyti ką nors rimtesnio ir taip valdyti visą miestą.

Dabar mes nesprendžiame šio klausimo, nes neturime biudžete numatytos tokios eilutės šiems darbams. Tai reiškia – neturime jokio supratimo apie šias problemas, kurios jau seniai įsišaknijo ir duoda baisias pasekmes. Todėl neaišku, koks miesto veidas bus ateityje.

Gerų perspektyvų negaliu pažadėti, tačiau kiek galiu, tiek darau – bent jau kalbu apie tai.

– Artimiausiu metu Šiauliuose nusimato koks nors vertas dėmesio objektas?
– Tikrai ne! Galiu pasisakyti ir sau šią problemą. Suprojektuota šiandien yra aikštė, kurios darbus per kelerius metus bandysime realizuoti. Tačiau į šį projektą žvelgiu su didele baime, nes darbams yra skirta ženkliai per mažai pinigų. Klausimas, ką mes ir kaip sugebėsime padaryti. Tada pamatysime, ko esame verti ir kaip žiūrime į šiuos miesto atnaujinimus. Ateitis tokia.

Ir nekalbu apie visus kitus europinius projektus, kurie buvo skirti Šiaulių miesto gatvių atnaujinimui. Darbai stringa ir dėl jų rimtos profesinės diskusijos nevyksta. O viskas prasideda nuo surašytos užduoties, todėl taip ir darbai daromi.

Pasikartosiu sakydamas, jog viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir supratimo. Jei mūsų miesto Savivaldybė turėtų supratimą, kad be šių darbų valdžia ateityje negalės užsidėti didžiųjų pliusų, tai gal ji kokybiškiau ir tuos darbus darytų.

Pirmiausia reikia iš biudžeto skirti pinigų ir daryti prevencinius projektus, keisti miestą, ieškoti naujų idėjų. Tik po to rašyti užduotis ir į ten įkelti mūsų norus.

Dabar dažniausiai mieste ruošiamasi darbams taip: kviečiama nemokamai pasidalyti puikiausiomis idėjomis ir dar tokiomis, kurios miestui puikiausiai tiktų. Tačiau taip nebūna. Praktika rodo, kad mes visada lipame ant to paties grėblio. Tai sistema ir aš nekaltinu konkrečių asmenų, todėl visi valdininkai turi savus atsakymus, rodydami, kas yra parašyta ir kad kitaip negalima. Tačiau tada tie valdininkai ir visai nereikalingi šiame procese.

Tai kas ką daro? Atsakymas – niekas nieko ir nedaro.

– O kokia situacija gyvenamųjų namų kvartaluose?
– Lietuvos masteliu yra daug naujų ir modernių namų statoma, tačiau tik ne Šiauliuose. Mūsų mieste vienintelis dalykas guodžia, kad žmonės pagaliau suprato, jog jie turi rinktis būstą pagal savo kišenę ir pagal savo gyvenimo būdą. Dabar stato daug kuklesnius namus ir nesiekia savo turtinės vertės parodyti namo išorėje. Kaip mes sakome, dabar rečiau prašoma suprojektuoti namą „tortą“. Anksčiau buvo madinga gyventi labai dideliuose namuose, kuriuose iš tikrųjų gyventi, mano supratimu, turėtų būti neįmanoma, nes nepatogu. Dabar gyventojai pradėjo galvoti apie namus, kuriuose būtų smagu gyventi. Matau tas pirmąsias kregždes, tai tikėkimės – situacija keisis. Tačiau stebėtis nėra ko, nes kokia visuomenė, tokia ir architektūra.

– Ar yra namų, kurie gerai pastatyti?
– Šiauliuose yra pavienių namų, kurie traukia architekto akį, nes jų statyba yra pasiekusi bent 50-60 procentų to, kas name turėtų būti. Tačiau visiškai idealaus namo tikriausiai nerasčiau.

Aišku, kūryba yra subtilus dalykas, nes vienam kažkas gražu, kitam ne. Tik laikas gali atsijoti tikrai vertingus pastatus. Pastato vertė matuojama, ne tik kokios medžiagos buvo naudojamos statant, bet ir kaip tas pastatas atrodo kitų pastatų apsuptyje. Tačiau ne mažiau svarbi yra tikroji kultūrinė objektų vertė, kuri formuoja mūsų gyvenamąją aplinką.

Gal kiek pakeisiu temą, tačiau noriu pasakyti, jog man labai yra baisu žiūrėti, kaip tėvai augina savo vaikus gyvenamuosiuose namuose soduose. Tačiau ten beveik kiekvienas gyvenamasis būstas yra kartotinio stambiaplokščio projekto butas su laiptine. Tai tas pats sovietinis būstas, išimtas iš bendros komunos. Tai kokias vertybes gauna tokie vaikai, augdami tokiuose namuose? Aš nekalbu apie mokyklas, ką jose mato. Todėl žmonės ir bėga į užsienį, kur yra senos gilios tradicijos, laikomasi tvarkos net architektūroje.

– Modernus namas senų namų kvartale. Ar pritartumėte tokiam sprendimui?
– Kūryboje visko būna, tačiau priimant kitokį sprendimą kūrėjas turi įrodyti, kad tai teisingas sprendimas ir tame yra vertė.

Tačiau visko būna. Dažniausiai modernius sprendimus riboja finansai, vėliau ateina statybininkai, kurie prisideda su savo „racionaliais“ sprendimais. O atsakant į šį klausimą galiu pasakyti, jog lietuviai – labai baugštūs žmonės: kai yra projektuojamas ir statomas kiek išskirtinis būstas, jie pradeda galvoti, ką apie tai pamanys kaimynai ar giminės. Galiausiai viską nusprendžia daryti kiek paprasčiau.

Naujas ir įdomus namas gali gimti tik tada, kai yra užsakovas, kuris tikrai nori, ir architektas, kuris tikrai gali tokį produktą padaryti.

O jei naujas namas atsiras sename kvartale, tai tik sveikintina, nes toje gatvėje atsiras judesys. Atsiradus naujam objektui, senas ir pamirštas namų kvartalas vėl tampa dėmesio centru. Tai visada turi pliusų ir minusų. Dažnai šalia naujo namo ir kaimynai pradeda labiau tvarkyti savo buitį, lygiuojantis į naujakurį.

– Ką Architektų dienos proga palinkėtumėte miestui?
– Tikriausiai prieš linkint reikėtų pasakyti ir šiek tiek konteksto. Nemanau, kad Šiauliai yra blogas miestas ir jame viskas labai blogai. Tačiau mes neatliekame abėcėlinių teisingų žingsnių pradedant nuo valdžios, kuri neatlieka savo prievolių-funkcijų, tada miesto bendruomenė išlieja savo nuoskaudas ir patys nieko nedaro vardan to, kad pasiektumėme ką nors gražaus. Todėl palinkėčiau remiantis šiuo kontekstu ką nors daryti kartu, o ne tik kritikuoti ir sakyti ne. Reikia pasitikėti profesionaliais architektais, nors prieš tai visada būtina pasidomėti specialisto darbais, išsiaiškinant jo tikrąsias galimybes.

2017 06 30 11