Manote, prabilsiu apie Šiauliuose augantį darbo vietų skaičių? Gerai apmokamų darbo vietų sprogimą? Ar augančias investicijas? Kylantį žmonių laimės indeksą? Nejuokaukite. Apie tai kada nors vėliau, kai bus ką pasakyti.

Kas tikrai išaugo, tai skudurynų (padėvėtų drabužių parduotuvių) skaičius, kuriuose dažniausiai kaina neatitinka faktinio drabužio nudėvėjimo. Ir dauguma jų koncentruojasi centrinėje dalyje su visa ta dezinfekcine smarve. Akivaizdu, klesti „kuistukų“ verslas, nes žmonės, tiesą sakant, gyvena sunkiai. Jie matuoja ir skaičiuoja, kaip čia sutaupius, ir nebepakelia akių nuo to vargo: mokesčių, kainų, akcijų, dvigubų pasiūlymų, telkšančių balų, panaudotų daiktų, padėvėtų rūbų. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad žmonės gyvena grupėmis su uošviais, seneliais, vaikais, o kiti net ir klanais, kad centas tikrai būtų prie cento.

Optimistiški tik jauni. Jie žino, kad greičiausiai susikraus mantą ir vingiuos iš Šiaulių ten, kur mažiau kamuos dviprasmiškas, gimdytojų rytą vakarą kartotas nesuduriamasis „galas su galu“.

Sugalvokite penkis žodžius su šaknimi „žal-“
Aš galiu sugalvoti dvidešimt. Tad pakalbėsiu apie nelemtą žolę ir visą kitą Šiaulių mieste bujojantį sąžalyną. Ir užsiminsiu tik truputį apie skyles galvose.

Šiaulių miesto žmonėms įgriso apkerpėjęs miesto vaizdelis. Jie grįžta iš Jelgavoje vykusio smėlio skulptūrų festivalio ir dūsauja, kaip tame mieste gražu ir tvarkinga, kaip tas dekoratyvusis miesto apželdinimas maloniai pribloškia.

Šiauliai yra nudriskęs, apskuręs, nesiprausęs ir NESISKUTĘS postsovietinis žmogėnas, sako mano pažįstami. Jie sako, kad miestas neturi savo veido ir niekas jo nekuria. Yra „Lapė“ ir viskas. Visa kita – euroremontas, naujos plokštės. Tepame į kelnes laukdami URBAN programos darbų pradžios.

Trypčiojame aplink nepajudinamąjį juodąjį monumentą sovietų kariams ir sukamės rateliu susikibę už rankučių. Ką daryti – du-trys variantai, bet  nė vienas netinka, ieškoma pusvariančių, nes geopolitinė situacija kaip niekad jautri. Dabar mūsų tikslas – taika, tai ir šokame.

Nuplukdino į Joniškį Savivaldybė tarptautinį projektą, kurio dėka turėjo suklestėti (ar bent jau pagyvėti) Rėkyvos ežero teritorija ir vandens sportas.  

Bet grįžkime į centrą. Ar jau nepavargote nuo tos nuvalkiotos frazės, kad Šiauliai yra Saulės miestas? Ne? Gerai virškinasi? Tai kokios gi Saulės – tos iš mūšio ar tos iš laikrodžio nuo spindinčio berno, ar iš prekybos centro? Neprastą tarpukarinį miesto veidą gerokai patriuškino karas. Tik po jo nieko įdomaus, pribloškiančio, patrauklaus, „kažko tokio“  nesumanyta.

Kas čia jau tokio saulėto Šiauliuose? Žinokite, jeigu politikas buria kažką apie Saulės miestą, jo siela yra mirusi. Jis apie Šiaulius nieko nežino, kaip nežino apie šiauliečius, manydamas, kad ši frazė yra visų mūsų protų kodų kodas.
Užtat Šiauliai yra Žolės miestas. Ataugančios, želiančios, išnyrančios, dygstančios, badančios akis. Proskyną ženklina centrinė miesto dalis, kur reikia padoresnės reprezentacijos. Viskas.

Nuo pat šiltojo sezono pradžios, kurį paskelbė pražydę medžiai, geltonos pienės, čiulbantys paukšteliai ir želianti žolytė, redakcijos telefonas netyla: mieste tai vienur, tai kitur bujoja kažkokie kemsynai. Žmonės skundžiasi ir šaligatviais, kuriuose galima kojas išsisukti, kalba apie ten ištinkančius neprastus akrobatikos manevrus.

Gatvelėje prie Valstybinio Šiaulių dramos teatro skylė apkaišyta plytų nuolaužomis, sako šiauliečiai. Dar viena moteris sako, kad P. Višinskio gatvėje prie medžių atliekas krauna kažkokie chamai „pasikavodami“ ir niekas nežiūri tvarkos.

Visa ta panašia „smulkme“ domėjomės ir pernai, ir užpernai. Tai šiemet domėtis lyg ir nėra prasmės. Tvarkai mieste palaikyti nėra eurų.

Aš klausiu skambinančiųjų, kodėl neinate ir nepranešate valdžiai, juk pirma jūs turite kažką padaryti, pabandyti, nejau žurnalistai turi siųsti užklausas? Man atsako, kad niekam „ten“ (Savivaldybėje, visiškai kitoje, žmonėms neperprantamoje galaktikoje) nerūpi, neįdomu tokie skundai. O ir apskritai nei šiauliečiai žino kur eiti, nei su kuo kalbėti. Jie mano, kad greičiausiai jų laukia raštų kalba su visokiais pildymais, durų varstymais, tai neapsimoka dvigubai. Kita galaktika.

Bet iš tiesų, jei ir nueitum pasipasakoti, kas pasikeistų? Eurų vis tiek daugiau nebus.

Ir paminklas samanoja
Vilties ir gedulo dienos renginys prie geležinkelio rampos. Susirinko šiauliečiai senjorai, aktyvus jaunimas, meras, keli politikai, žiniasklaida, keletas nacionalistų.

Žodį tarti žengė LPKTS Šiaulių filialo valdybos narys Valentinas Kemėšis. Pasidalijo savo prisiminimais apie tremtį. Ir nepabijojo tos nepatogumo minutėlės. Jis susirinkusiems tarė apie apskurusius Šiaulius.

„Šiandien minėdami skaudžius įvykius, kaip ir visuomet, nešame gėles prie paminklo Sukilėlių kalnelyje ir prie žuvusių savanorių kapų senosiose Šiaulių kapinėse. Deja, gėles dėsime prie apirusio ir vagių apardyto paminklo ir menkai prižiūrimų savanorių kapų, kurie dar prieš dvi savaites, kai ten lankiausi, skendėjo tokioje žolėje, kad net nesimatė kryželių viršūnių.

2015-aisiais, kai minėjome Sukilėlių kalnelio paminklo 80-metį, miesto valdžios vyrai žadėjo, kad paminklas bus remontuojamas ir tvarkomas. Deja, per dvejus metus nepadaryta nieko. Negi ir Lietuvos respublikos šimtmetį pasitiksime taip apsileidę? Greit bus 20 metų, kai buvo nutarta pastatyti Laisvės kovotojams paminklą miesto centre, Prisikėlimo aikštėje. Deja, ten stovi tik „Verkianti mergaitė“, − sako V. Kemėšis.

Na va, su įgarsinimu, per mikrofoną aiškiai pasakyta. V. Kemėšis pasinaudoja proga ir taria daugiau apie mergaitę-skulptūrą, pamąstymui.

„Mergaitė verkia, bet jos niekas negirdi. Taip, kaip ir negirdi miestiečių skundų. Gal gerbiamam G. Lukošaičiui reikėjo sukurti visą grupę verkiančių ir rėkiančių šiauliečių figūrų dėl tuštėjančio miesto ir apirusių, apleistų paminklų“, – svarsto jis.

Idėja, ar ne? Pasižymėti verta.

Kodėl kažkas sakė – „postsovietinis žmogėnas“
Turėtų būti „sovietai“ ir tuoj paaiškės kodėl. Redakcijos duris varsto energijos ir giedros nuotaikos nestokojantis šiaulietis Bronius Mitkevičius. Užėjęs pas žurnalistus nė nenutuokia, kad kaip tik tokiai internetų garsenybei (sakyčiau, žiauriai išmintingam vilniečiui, buvusiam šiauliečiui, kuriam galimai būtų žiauriai negera Šiauliuose) Liudvikui Andriuliui pavyko susisteminti ir paprastai paaiškinti, kas yra dabarties laiku „sovietai mieste, katrie labai labai trukdo vakarietiškam įvaizdžiui“.

Skaitytojai internete L. Andriuliui ploja atsistoję ir šaukia bis, o aš – irgi su jaisiais. Tas L. Andriulis rašo, kad jauni žmonės tai, kas sovietiška, jaučia intuityviai, bet nemoka to suformuluoti. Juk jie, savaime suprantama, negyveno tame laikmetyje. Būtent taip aš ir jaučiuosi, ir tikiu, mano bendraamžiai lygiai taip jaučia kažką panašaus besisvaidydami visokiais nesiskutusiais ir apskurusiais žodžiais.

Štai kaip L. Andriulis subendravardiklino tą sovietinį netikėliškumą Vilniuje ir čia tik keletas sąrašo eilučių: „Baisūs, kreivi, supuvę medžiai? Sovietai. Apleisti Sporto rūmai? Sovietai. Sudegę Profsąjungų rūmai? Sovietai“, – rašo jis. Ir, žinoma, duobės gatvėse, ir be abejo, aptrupėję borteliai, ir ta prakeikta nepjaunama žolė. Ir panašiai. Koks būtų unikalus sąrašas, skirtas Šiauliams?

Nežinome mes su B. Mitkevičiumi, ar 1236 metais Šiauliuose jau veikė viešasis miesto tualetas ir kaip reikalai klostėsi su turizmu. Bet žinome, kad mūsiškis turizmas dabarties laiku auga, nes taip giriasi miesto turizmui atstovaujantys žmonės. Valio!

Tik į viešą tualetą čia nerasi nė vienos nuorodos arba rodyklės, sako B. Mitkevičius. Kad tik išvydus būtų akivaizdu – kas, kur ir kaip. Iš tiesų ar turistui italui, prispaustam reikalo, mokėsi paaiškinti užsienio kalba, kur tualetas. Ar stumsi į kavinę spręsti reikalo? O gal į galeriją ar biblioteką? Ką prancūzui pasakysi? Kaip žmogui, pirmąkart atsidūrusiam Šiauliuose ir nė velnio čia nesiorientuojančiam, WC susirasti „tiesiu taikiniu“? Galbūt miesto žemėlapyje rasi tą išganingąjį rūsį. Tik kur patį žemėlapį rasti, bėda. Nepasiruošei, turiste, tai ir prisikrovei. Sovietai?

Gyvatvorės. B. Mitkevičius man pasakoja, kad pernai vyko į Prancūziją ir gerai pakeliavo po šiaurinę šalies dalį. Štai dar vienas paprasto, bet neprasto grožio apstulbinto šiauliečio liudijimas, kad vaizdai gali maloniai priblokšti.

„Trenkia prie žemės! Nameliai balti, stogai raudoni, švarybė neišpasakyta, miestelyje nesimato, kad būtų numestas daiktas. Palanges gatvėje valo su dulkių siurbliu. Medžiams suteiktos formos. Kiekvieno privataus namo šeimininko teritorijoje gyvatvorės kuo gražiausios.

Tai kyla klausimas, ar jums teko Tilžės gatve nuo Katedros leistis bent jau iki „Tilžės“ prekybos centro? Gatvės abiejose pusėse juk „valdiškos“, o ten esančios gyvatvorės galėtų atgyti. Galima jas suformuoti keliomis pakopomis, lomomis. O išpjautos  taip, kad akivaizdu, jog tai yra nemokšų darbas.

Kur mūsų miesto dailininkas, dizaineriai, kur mūsų miesto valdžia, infrastruktūros darbuotojai, kuriems akis turėtų badyti šitokie dalykai?! Nuo Estijos, Latvijos turistai traukia pamatyti Kryžių kalno per Šiaulius. Ir kaip „gražu“ gėrėtis tokiomis „gražiomis“ gyvatvorėmis. Kas kontroliuoja jas pjaunančių darbą?“ –  teiraujasi B. Mitkevičius.

Naujausios gyvatvorių priežiūros technologijos ne mūsų nosiai. Nėra eurų. O gal turime savanorių? B. Mitkevičius mielai sutiktų bendradarbiauti. Bet vienas lauke ne karys. Iki vakarietiško miesto mums dar ilga kelionė per kemsynus, šiukšlynus, apipešiotas gyvatvores, skylėtas gatves, liūdnas kiemų krepšinio aikšteles, laukinės gamtos parkus bei po krūmais besiilsinčius dvokiančius benamius ištinusiais ir krešuliuotais veidais. Ir skudurynus.

So-vie-tai.