Poilsis sanatorijose ir reabilitacijos centruose vasarą vilioja daugelį, nes tai atostogų laikas, kada sveikatinimosi procedūros itin populiarios. Vaikus auginantys tėvai randa pasiteisinimų, sakydami, kad jų vaikui atgauti jėgas sanatorijoje geriausias laikas būtent vasarą, kada nereikia sukti galvos dėl praleistų pamokų, nors patys prisiderina ir savo poilsį pajūryje. Negaudami siuntimo į sanatoriją, tėvai piktinasi, kad vasarą tokią galimybę turi tik „ponų“ vaikai, o kitiems pasiūloma važiuoti gydytis žiemą. Gydytojai nuogąstauja, kad žmonės nesuvokia, jog reabilitacinis gydymas skirtas ne poilsiui, o gydymui. Jeigu pagal susirgimą tokia paslauga nepriklauso, tai ir negausi. Ir jei dar tuo metu sergančiųjų daugiau, tai tikimybė gydytis sanatorijoje visai menka. Todėl Lietuvoje geriau jau nesirgti.
Sanatorija – tik tiems, kam priklauso
Šiaulių centro poliklinikos vyriausiasis gydytojas Mindaugas Maželis sako, kad gyventojai vis dar neskiria, jog sanatorinis gydymas nėra poilsinė kelionė, tai tęstinis gydymas, kuris skiriamas tik tiems, kuriems tuo metu tokio gydymo reikia. Kadangi finansai riboti, tai kelialapiai lengvai nedalijami.
Kasmet Valstybinė ligonių kasa su Šiaulių centro poliklinika, kaip ir kiti gydymo centrai, pasirašo sutartį dėl ambulatorinio, sanatorinio ir stacionarinio gydymo. Numatyta tam tikra lėšų suma, kuri vienodomis dalimis išdalijama visiems metams. Todėl, kaip aiškina gydytojas M. Maželis, sanatorinių paslaugų vasarą net negali būti teikiama daugiau, nes gydymo įstaigos finansinės galimybės yra ribotos, tačiau, pasak mediko, į sanatorijas išvyksta visi, kam priklauso.
„Valstybinė ligonių kasa laikas nuo laiko mums primena, kada lėšos, skirtos sanatoriniam gydymui, baigiasi. Nėra taip, kad į sanatorinį gydymą galėtumėme išsiųsti visus, kuriuos norėtumėme išleisti pailsėti, tačiau pagal rimtas medicinines indikacijas visi mūsų pacientai gauna kelialapius. Nuo seno yra susidariusi nuomonė, kad sanatorija – tai galimybė tėvams su vaikais pailsėti. Tačiau sanatorija – valstybės finansuojama lengvata, kuri skirta tolimesniam gydymui, o ne poilsiui. Kažkodėl daugelis į sanatoriją nori vykti būtent vasarą, kai oras geras, tačiau pacientai vyksta dėl gydymo. Egzistuoja tam tikros Valstybinės ligonių kasos „žaidimo“ taisyklės, kuriomis vadovaujantis pacientai pagal ligos indikacijas gauna atitinkamą reabilitacinį gydymą. Retais atvejais pasitaiko, kai per metus tas pats pacientas gauna net du kartus galimybę gydytis reabilitacijos centre ar sanatorijoje, nes nė vienas nesame apsaugoti nuo ligų ir galime bet kada susižaloti“, – aiškino M. Maželis.
Skundų dėl skiriamų kelialapių į sanatorijas, pasak M. Maželio, Šiaulių centro poliklinika iš gyventojų nesulaukia, nors yra buvę nepasitenkinimą reiškiančių, kurie negavo sanatorinio kelialapio būtent vasarą.
„Visiems yra vienoda tvarka. Todėl nereikia pykti, jei sanatorija tuo laiku nepriklauso. Kartais kalti ir patys tėvai, kurie savarankiškai užsisako sanatorijoje vietą vasaros laikotarpiu, o po to iš šeimos gydytojo primygtinai reikalauja kelialapio“, – sako M. Maželis.
Pasak gydytojo, baigiantis metams dažnai pritrūksta lėšų sanatoriniam gydymui, tačiau tada, kai yra būtinybė, prašoma Valstybinės ligonių kasos papildomo finansavimo. Dažniausiai tokie prašymai yra patenkinami.
Vyriausiojo gydytojo pavaduotoja medicinai Aušra Varpučianskienė antrindama M. Maželiui džiaugiasi, kad pastaraisiais metais vis daugiau pinigų skiriama vaikų reabilitacijai.
„Visi pacientai, turėdami šeimos gydytojo siuntimą, konsultuojasi su gydytoju specialistu ir tik po to sprendžia, ar reikalingas sanatorinis gydymas. Reikia įvertinti ir tai, kad yra kelios reabilitacijos formos ir jos gydymo įstaigai skirtingai kainuoja. Jei tais metais turime daugiau vaikų, kurie serga rimtesnėmis ligomis, tai į sanatoriją jų bus išleidžiama mažiau, nes reabilitacinis gydymas daugiau kainuos. Kai turime daugiau lengvesnių susirgimų, tai ir vaikų į sanatorijas galime išleisti žymiai daugiau. Yra metinė suma ir ją skirstome“, – sakė A. Varpučianskienė.
Kur tęsti gydymą, renkasi pats žmogus
Kiekvienas pacientas renkasi pats, kuriame Lietuvos gydymo centre jis nori atlikti reabilitacinį gydymą. Paprastai gydymo įstaiga tik paruošia reikiamus dokumentus, kuriais remiantis ir finansuojamos tęstinio gydymo paslaugos sanatorijoje ar reabilitacijos centre.
„Reabilitacinės paslaugos nėra prievolė, jei žmogus nenori, jis gali ir nevykti į sanatoriją. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai skiriame vaikui sanatorinį gydymą su „lovadieniu“, tačiau tėvai jo atsisako, nes negali ištrūkti iš darbo, namų ir vykti kartu su vaiku į kitą miestą. Tada siūlome reabilitaciją Šiaulių mieste esančiame reabilitacijos centre. Svarbiausia suvokti, jog sanatorija komforto ir gero poilsio negarantuoja, o garantuoja tik gydymo paslaugų teikimą. Praktika tokia, kad dažniausiai šiauliečiai nori papulti tik į „Gintaro“ sanatoriją, o sanatorija nėra pajėgi visų priimti, tada atsiranda problemos. Tačiau Lietuvoje turime daug puikių kurortų, kur galima vykti ir tęsti gydymą“, – pabrėžia A. Varpučianskienė.
Nors daugelis mieliau renkasi reabilitacinį gydymą kurortinėse vietose, dabar vis daugiau lankytojų sulaukia ir atsinaujinęs Šiaulių reabilitacijos centras, kuriame nuo gegužės mėnesio pradėjo veikti Hidroterapijos ir peloterapijos skyriaus teikiamos paslaugos. Centro administratorė Vilma Bytautautė-Bernotienė džiaugiasi, kad pacientų srautas didėja. Per mėnesį Šiaulių reabilitacijos centre vidutiniškai apsilanko apie 1000 pacientų ir centre gali gydytis pacientai iš visos Lietuvos, nes bendradarbiaujama su visomis Lietuvos teritorinėmis ligonių kasomis. Pasak V. Bytautautės-Bernotienės, Šiaulių reabilitacijos centras teikia reabilitacinį gydymą kaip ir sanatorijos, tik čia neteikiamos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Tačiau, kaip jau sakė gydytojas M. Maželis, reabilitacinis gydymas ir neturi prilygti poilsinei kelionei, nes svarbiausia, kad būtų suteikiamos reikiamos gydymo paslaugos.
Šiauliečių gydymo ir reabilitacijos galimybės
Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotojas Pranas Nainys „Šiaulių naujienoms“ pateikė duomenis, kuriuose nurodyta jog 2016 metais medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui Šiaulių teritorinė ligonių kasa skyrė per 6,6 mln. eurų, didžiąją lėšų dalį gydymo įstaigos jau panaudojo. Medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugomis pernai pasinaudojo 9 578 suaugę pacientai ir 2 543 vaikai. Per pirmus keturis šių metų mėnesius medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui planuota skirti beveik 3 mln. eurų, gydymo įstaigos jau panaudojo apie 2,3 mln. eurų. Per tą patį laikotarpį medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugomis pasinaudojo 3 343 suaugę pacientai ir 674 vaikai. Šiemet šioms paslaugoms planuojama skirti daugiau lėšų nei pernai – 6,9 mln. eurų.
„Nors lėšų medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui kasmet skiriama vis daugiau, tačiau šie ištekliai riboti, todėl gydymo įstaigose, nesvarbu valstybinėse ar privačiose, ambulatorinėse ar stacionarinėse, yra kvotos. Kaip skaičiuoti šias kvotas, nurodo 2015 metų gruodžio 31 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Kvotų skaičiavimas stacionarinėms ir ambulatorinėms gydymo įstaigoms skiriasi. Kvotos ambulatorinėms paslaugoms priklauso nuo prisirašiusių gyventojų skaičiaus, o kvotos stacionarinėms paslaugoms skaičiuojamos atsižvelgiant į metinį šių paslaugų vartojimą“, – aiškina P. Nainys.
Medicininės reabilitacijos ir sanatorinis gydymas gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, yra atskiros šio gydymo rūšys. Pasak P. Nainio, jeigu paciento gydymas sudėtingas ir ilgai užtrunka, tai ir lėšų tam išleidžiama daugiau. Pagrindinis medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo tikslas – kuo greičiau pacientams po įvairių susirgimų grąžinti sveikatą ir darbingumą.
„Jeigu lėšos panaudojamos ūmiems susirgimams gydyti, sergantiesiems lėtinėmis ligomis yra menkesnė galimybė gauti sanatorinio gydymo paslaugas. Reikėtų pabrėžti, kad vaikams reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos yra neribojamos, bet gydytis į sanatoriją vaikai turėtų važiuoti ne tik vasarą. Pavyzdžiui, mažajam pacientui persirgus kokia nors liga būna tikslinga iš karto važiuoti į sanatoriją ir išgydyti susirgimą, bet pasitaiko atvejų, kai sanatorinis gydymas atidedamas vasarai siekiant kitų tikslų. Ar pacientui reikia sanatorinio gydymo, sprendžia gydantis gydytojas aptaręs tai su gydytoju reabilitologu. Kartais pacientai klausia ligonių kasos, ar jiems priklauso sanatorinis gydymas. Negalime pacientui atsakyti nežinodami, kokiomis ligomis žmogus serga. Todėl visais atvejais pacientas turi kreiptis į savo gydantį gydytoją. Bet kuris gydytojas – šeimos gydytojas, specialistas ar ligoninėje dirbantis gydytojas gali savo pacientą siųsti į sanatoriją, žinoma, jeigu yra indikacija ir žmogus serga liga, įrašyta į Sveikatos apsaugos ministro įsakyme nurodytų ligų sąrašą. Jeigu gydančio gydytojo atsakymas paciento netenkina, reikėtų kreiptis į gydymo įstaigos administraciją ir tik po to – į teritorinę ligonių kasą. Tuomet sudarome komisiją ir aiškinamės“ – apie sanatorinių paslaugų teikimą aiškina P. Nainys.
