Esame tauta, kurioje vaikai yra nelaimingiausi ir patiriantys daugiausiai patyčių Europoje. Iš kitų Europos Sąjungos šalių išsiskiriame dideliu skyrybų, nusikaltimų, savižudybių, nužudymų, kalinių skaičiumi ir alkoholizmo mastais. Visi šie duomenys rodo, kad tėvai Lietuvoje nėra iki galo suvokę, kokią įtaką daro savo vaikams. Specialistai perspėja, kad jeigu ir toliau valdžia neskirs pakankamai dėmesio šeimai – mūsų tautos gali laukti išnykimas.

Šeimos politika neegzistuoja
„Po 30-40 metų nebebus jokios Lietuvos, jeigu neatsisuksime į šeimą ir žmogaus gerovę“, – nelinksmą ateitį prognozuoja psichoterapeutas, šeimų išsaugojimo specialistas Mykolas Truncė. Jis pastebi, kad sutuoktiniai-tėvai nors ir žino, bet nepakankamai suvokia vaikų ugdymo svarbos,  neturi reikiamų žinių bei gebėjimų, o esami vyro ir žmonos yra skirtingi. Jie nemoka suderinti tų skirtingų nuomonių, dėl to pykstasi, konfliktuoja ir negali skirti pakankamai laiko vaikams.

Štai jeigu prieš šimtą metų tėvai nuo ryto iki vakaro būdavo su vaikais, kartu dirbdavo laukuose, atlikdavo namų ruošos darbus, tai šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tėvai nebegali skirti tiek laiko savo atžaloms, nes turi dirbti ir rūpintis finansine gerove. Todėl vaiko ugdymas, tėvų supratimu, lieka mokytojų ir mokyklos bendruomenės rankose.
Deja, vaikai mokykloje taip pat nepatiria daugiau laimės. Mokiniai kartais sulaukia patyčių ne tik iš bendraklasių, bet ir mokytojų.

„Apie kokią švietimo sistemą ir vaikų ugdymą galime kalbėti, jeigu patys mokytojai tyčiojosi iš vaikų. Pastato vaiką prieš visą klasę ir bara dėl to, jos šis dėl ko nors pasiskundė tėvams. Mes neturime jokio žalio supratimo apie vaikų vystymosi raidos stadijas. Neturime gebėjimų padėti vaikams įveikti tas stadijas, mes juos traumuojame nuo mažens“, – sako M. Truncė.

Tam, kad auklė turėtų teisę auklėti vaikus darželyje, ugdymo meno turi mokytis kelerius metus. O kiek laiko auklėjimo metodų mokosi būsimieji tėvai ir kiek prie to prisideda pati visuomenė? Pasirodo, tėvai tam neturi laiko, o visuomenei kitų vaikų ateitis rūpi mažiausiai.

Psichoterapeuto nuomone, šalies valdžia tėvus labiau linkusi bausti, nei jiems padėti. Pavyzdžiui, už netinkamą elgesį sodina į kalėjimą ir neatsižvelgia, ar nuo to vaikui iš tiesų bus geriau.

Jis svarsto, kad galbūt situacija pasikeistų, jeigu tėvai lankytų specialius kursus ir tobulintų savo socialinius įgūdžius. Tačiau tokių programų nėra labai daug, o jeigu ir yra – tai jas dažniausiai organizuoja nevyriausybinės organizacijos, kurios neturi tiek galių, kad problemą padėtų išspręsti iš esmės. Žvelgiant į faktus akivaizdu, kad per metus iš sudarytų santuokų pusė – išyra, vadinasi, dabartinė šeimos politika veikia netinkamai.

Mieliau sodina į kalėjimus
Šeimų išsaugojimo specialistas įsitikinęs, kad norint sulaukti geresnių rezultatų pirmiausia būtina keisti švietimo sistemą. Mokyklos neturėtų apsiriboti tik gero ir dorovingo žmogaus ugdymu. Švietimo įstaigų misija turėtų būti kitokia. Reikia paruošti žmogų sėkmingam, savarankiškam gyvenimui. Mokykloje jis turėtų išmokti, kaip valdyti stresą, elgtis su pinigais, kaip spręsti gyvenimo iššūkius, konfliktus, neįžeisti kitų ir t. t. Visos šios žinios reikalingos žmogui, gaila, tačiau ne visi jų turi. Būtent todėl iš vaikų išauga žmonės, kurie vėliau visiškai ar beveik nežino, ką daro.

„Valdžioje išmintingų žmonių, kurie priimtų tinkamus sprendimus, praktiškai nėra. Yra tik protingi žmonės, kurie kovoja su problemų pasekmėmis. Pavyzdžiui, ką galima pasakyti apie siūlymą uždaryti vaikų namus? Aišku, idėja gera, bet pradedama įgyvendinti ne nuo to galo. Reikia atsisakyti ne vaikų namų, bet padaryti taip, kad apskritai nebeatsirastų vaikų, kurių globą reikėtų kažkam perduoti“, – pabrėžia M. Truncė.

Taigi siekiant, kad šeimos ir vaikai būtų laimingesni, švietimo institucijų misija turėtų iš esmės pasikeisti. Gimnazijos turėtų paruošti vaikus gyvenimui, profesinio ugdymo įstaigos – profesinei veiklai ir santuokiniam gyvenimui.

Realybė yra tokia, kad šiandien poros nelabai moka tarpusavyje bendrauti, spręsti konfliktų, susitarti dėl vaikų auklėjimo ir pan. Todėl didžioji dalis jų pasirenka skyrybas. Skyrybų atveju, kasmet apie 8 tūkst. vaikų, lieka augti su vienu iš tėvų. Po skyrybų neretai abu buvę sutuoktiniai atsiduria ant skurdo slenksčio. Negana to, vaikai netenka vieno iš tėvų dėmesio, taip pat mažiau jo gauna iš kito, nes jam dėl finansinio nepritekliaus tenka daugiau dirbti. Tuomet vaikai ir pradeda eita šunkeliais, atsiranda reikalų su policija, teisėsauga ir t. t.

„Mes mažai ką darome, kad užaugintumėme sėkmingus vaikus, bet padarome viską, jog juos pasodintumėme į kalėjimus ir izoliuotumėme nuo visuomenės. Tokį požiūrį būtina keisti“, – pataria psichoterapeutas.

Nenori atsisakyti įpročių
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas sako, kad be sutelktinių jėgų ir pastangų švietimo institucijos nėra pajėgios ką nors iš esmės pakeisti. Bet kurioje švietimo institucijoje susiduria dvi socializacijos.

Pirminė socializacija vyksta artimoje aplinkoje, šeimoje, kai per kartojimą, mėgdžiojimą, matymą įgyjami pirminiai socialiniai įgūdžiai. Antroji – ugdymo įstaigoje, kai vaikas turi vykdyti tam tikrus reikalavimus. O tai ne visuomet sutampa su įgytais pirminiais socialiniais įgūdžiais. Tuomet ir kyla konfliktai, kuriuos ne taip paprasta išspręsti.
Patyčių problema atsiranda iš visuomenės bejėgiškumo. Jeigu visuomenė būtų pajėgi, integrali, žinotų, ko nori ir kur galima gauti paramos bei pagalbos – tokių problemų nekiltų. Štai Skandinavija mums yra puikus pavyzdys kaip spręsti šeimos klausimus.

Tačiau Lietuva šiais pavyzdžiai nesiremia. Aišku, yra pavienių atvejų, kai bandoma kažką sutvarkyti, tačiau iš esmės per visą Nepriklausomybės laikotarpį socialiniai klausimai kažkodėl liko užnugaryje. Tuo tarpu šiandien į tai atsigręžiama desperatiškai, kaip ir į daugelį kitų problemų.

Situaciją galima palyginti su daugeliu kitų reiškinių, kurie atsiranda iš įpročio ar tradicijų. Pavyzdžiui, pas mums vis dar manoma, kad korupcija reiškia dovanas, o alkoholio vartojimas užtikrina geresnę komunikaciją.

Filosofo aiškinimu, vertybiniu lygmeniu norint pašalinti vieną orientyrą, gairę – vietoje to reikia pasiūlyti ką nors kitą. Kai to nėra, desperatiškai pradedam kaltinti, apeliuoti ar kalbėti, kaip tai yra blogai.

„Jeigu institucija negali pasiūlyti kitų alternatyvų, variantų, vadinasi, ji nėra pasiruošusi dirbti. Jeigu nėra pasiruošusi dirbti, tai bent jau galėtų pasisemti pavyzdžių iš kitų šalių, kuriems problemų sprendimo būdai dar buvo žinomi prieš šimtus metų. Tačiau vietoje to pas mus laikomasi kitos tradicijos – plaktuko principu bandoma ką nors nukirsti ir pan. Deja, tačiau tokiais būdais sukuriama tik priešprieša ir sumaištis“, – sako J. Dieliautas.

Jis pastebi, kad mes įžengėme į visuomenę, kurioje šeimai, artimųjų ratui reikia išmokti rūpintis pačiais savimi. Aišku, ne kiekvienas tai gali padaryti, todėl mums reikalingos tokios institucijos, kurios teiktų reikiamą pagalbą.

Filosofo nuomone, miestas turi įkurti centrus, kuriose būtų teikiama psichologinė, socialinė, ekonominė pagalba. Reikia vietų, kur žmogus rastų atsakymus į jam rūpimus klausimus, turėtų galimybę pasikonsultuoti ir paprašyti patarimo. Gaila, tačiau Lietuvoje ši politika labai menkai išvystyta.

„Turime labai silpną bendruomeninį pagrindą. Nedidelį norą bendrauti ir bendradarbiauti. Todėl mums reikalingi centrai, koordinatoriai, kurie padėtų visa tai spręsti. Jeigu į tai būtų sutelktas visas dėmesys, turbūt dalį problemų mes tikrai pašalintumėme. Tačiau iš esmės situacija pasikeis tik tada, kai mums pradės rūpėti kiekvienas, konkretus vaikas“, – reziumavo J.  Dieliautas.

Valstybei turėtų rūpėti kiekvienas šalies vaikas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.