Skvere – paminklas Motinystės taurumui. Pagrindinėje aikštės dalyje – Istorijos ir kultūros rūmai su semiotikos ir mitologijos centrais.

Paminklas  laisvei
Atitinkami paminklai holokausto aukoms, kovotojams už laisvę, partizanams, kaliniams, tremtiniams, Šiaulių šviesuoliams atminti. Visi turi būti garbingiausioje vietoje, o ne šiaip kur pakliuvo.

Iš Prisikėlimo aikštės projektavimo pertraukos buvo tikimasi svarbiausio lūžio, bet jo nesulaukta. Tautos laisvei (jei neklystu) paminklas ir toliau lieka nutremtas į eilinį skverą.

Prisikėlimo aikštė – miesto širdis, vietoje to, kad taptų Tautos istorinės atminties ir susikaupimo vieta, paliekama pramogoms.

Tai laisvės kainos, paaukojusiųjų už ją brangiausią turtą, gyvybę – nevertinimas.

Deklaruojama – aikštei būtina suteikti senamiesčio vaizdą, iškertant medžius, išplečiant betoninį grindinį. Kaip ir banko pastatas, aikštei peršamas dvidešimtojo amžiaus antrajai pusei atstovaujantis jau atgyvenęs ekranas su nauju gundančiu pavadinimu „interaktyvus fontanas“.

Aikštėje liks tik pora jubiliejinių ąžuolų. Prie jų, kampe prie Tilžės gatvės, ateityje glausis Šiaulių istoriją menančios mažosios skulptūros.

Liaudiškai kalbant, jota, jota ir vėl prie to paties apsistota. Trūksta patirties, kompetencijos, lakios pamatuotos vaizduotės, be kurios nieko įsimintino nesukursi.

Pažangos tiek, kad darbų ratas praplėstas: alėja, parkai, gatvės ir kita.

Trūksta idėjų, neturime ateities vizijos sukurti prasmingo, įsimintino, kad sekančios kartos nesakytų: buvo tuščias pinigų ir darbo iššvaistymas.

Neklaidinkime šiauliečių
Kai kalbama ir rašoma apie paminklą, vis minima, jog būsiąs Prisikėlimo aikštėje. Jei skveras tampa Prisikėlimo aikšte, reikia keisti tikrosios, pagrindinės aikštės pavadinimą. Grįžti prie seno – Pergalės arba pagal numatytą projektą keisti į Pramogų  arba Ekrano aikštę. Tai būtų sąžininga.

Esame turtingi miesto centre turėdami porą parkų, erdvią aikštę, savivaldybės skverą, Kaštonų alėją.

Savivaldybės skveras yra aikštės priedėlis, nuo seno vadinamas skveru. Pagal savo dydį, vietą ir tai, kad nuo pagrindinės aikštės skiria plati, judri Tilžės gatvė – atitinka visus žaliosios architektūros  skverams taikomus reikalavimus.

O jei neliktų Tilžės gatvės? Ir tuomet šis plotas nebūtų pagrindinė aikštė. Tik jos priedėlis-apendiksas. Kaip ir medicinoje, apendiksas nėra ta pati akloji žarna – tik jos kirmėliškos išvaizdos atauga, priedėlis.

Mūsų projektuotojai arba slapukauja arba šioje architektūros šakoje silpnai orientuojasi.

Kodėl laisvės paminklui pasirinktas skveras
Klausimas ne tik įdomus, bet ir aktualus, vertas platesnės analizės.

Kiek mes subrendę laisvei, kiek atitolę nuo sovietmečio. Kokios mūsų žinios ir kiek istorijos – Tautos pamato?
Yra kelios versijos. Viena jų, kad Savivaldybės valdininkams, miesto Tarybai patogu turėti paminklą kaip ir kieme, iškilmių metu nereikia toli eiti. Ši versija mažai pagrįsta.

Arti tiesos, kad paminklui pasirinktas lengviausias kelias. Vieta, kaip ir paruošta, tai ne nuoga, erdvi Prisikėlimo aikštė. Fontaną likviduojame, pažymime paminklui vietą, pastatome tribūną, vietoje senų medžių įsodiname jaunų ir baigtas kriukis. Tiesa, liaudžiai padovanojam pora biotualetų.

Projekte būsima aikštė, apstatyta stačiakampėmis dėžėmis, gražiai atrodo. Tai svarbiausia, kas ten gilinsis.

Kaip vietos parinkimą grindė patys projekto rengėjai ir rėmėjai? Girdi, čia yra istorinė vieta, skleidžianti kažkokią aurą, kuriai iš pagarbos tik čia turi išdygti paminklas laisvei. Pasirodo, kad šioje vietoje nebuvo nei aukuro, nei pilies liekanų, nei mūšio. Po 1863 m. kruvino sukilimo numalšinimo buvo pastatyta cerkvė, kuri simbolizavo Rusijos imperijos nedalomumą, didybę ir galybę. Kiek kitokiu pavidalu toji „aura“ spinduliavo ir per visą sovietmetį. Kelis dešimtmečius sustabdžiusi mūsų tautos, valstybės ekonominę ir socialinę integraciją į Vakarų Europą.

Sovietinis įšalas
Išugdytos trys žmonių kartos be tikros Lietuvos istorijos ir laisvės pažinimo. Būdami dėstytojais  su tuo reiškiniu nuolat susidurdavome. Tekdavo studentų istorines skyles šiek tiek palopyti.

Istorinis neraštingumas bus prisidėjęs ir prie laisvės paminklo eilinės vietos parinkimo.

Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos duomenimis, Rusijos kibernetinio karo pajėgų labiausiai yra atakuojama Lietuvos istorija ir Lietuvos kariuomenė. Šis faktas tik patvirtina istorinių žinių reikšmę.

Sovietinis palikimas išryškėja, išlenda kaip yla iš maišo, kai reikia parinkti vietą žuvusiems už laisvę atminti, pakeisti sovietinius gatvių ar kitų objektų pavadinimus. Tuoj (30–35 proc.) atsiranda prieš. „Nereikia, mes pripratę, mums netrukdo. Toji laisvė mums nieko neduoda“ ir t. t. Jie būna patys aktyviausi.

Dar gajus valstybės apgaudinėjimas, atsineštas iš sovietmečio. Vengimas sąžiningai dirbti, mokėti mokesčius.
Anuomet buvo juokaujama, galima ir pateisinti, nes kuo daugiau iš agresyvios mus okupavusios valstybės pavogsime, tuo labiau prisidėsime prie taikos stiprinimo. Mažiau bus tankų ir patrankų.

Arba mokyklose, vietoj atsisveikinimo „sudie“, „su Dievu“, buvo įvestas „vsego choroševo“ vertimas. Pradžioje sunkiai skynėsi. Prireikdavo atitinkamo postūmio. Dabar „viso geriausio“ tapo tvirtai įaugęs nuo pat darželinuko amžiaus.

Akivaizdus pavyzdys – Vokietija. Sovietinė dalis dar iki šiol skiriasi nuo vakarinės. Nors buvę aukšti ir su saugumu turėję ryšį pareigūnai pakeisti vakarietiškais, o paramai skiriami milijardai. Mes tokių galimybių ir sąlygų neturėjome.

(Bus tęsinys)