Balandžio 21–30 dienomis Naujojoje Zelandijoje, Oklendo mieste vyko pasaulio meistrų sporto žaidynės, kurios prilyginamos olimpiadai. Lietuvai šiose žaidynėse atstovavę krepšininkai iškovojo aukso ir sidabro medalius. Galime pasidžiaugti, jog šie medaliai buvo parvežti ir į Šiaulius.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Laisvydas Zederštremas vadovavo abiem mūsų šalies komandoms, o vienoje iš jų dalyvavo kaip žaidžiantysis treneris.

Tad susitikę su  L. Zederštremu ne tik savo akimis išvydome tviskančius apdovanojimus, bet ir pasikalbėjome apie iš viso pasaulio veteranus sutraukiančią sporto šventę, pergalingą Lietuvos krepšininkų pasirodymą bei sužinojome, kas iš Pakruojo kilusio teisėjo gyvenime atsirado pirmiau – teisė ar krepšinis.

– Vos prieš savaitę grįžote iš Naujojoje Zelandijoje, Oklendo mieste vykusių pasaulio meistrų sporto žaidynių, kur krepšinio turnyre iškovojote aukso ir sidabro medalius. Papasakokite apie šias žaidynes.
– Pasaulio meistrų sporto žaidynės vyksta kas ketverius metus. Šiose žaidynėse dalyvauja įvairių sporto šakų atstovai, ne vien krepšininkai. Naujoje Zelandijoje vykusiame turnyre dalyvavo 28 sporto šakų atstovai, varžybos vyko 47 skirtingose disciplinose. Dalyvių buvo daugiau nei 35 tūkstančiai.

Pasaulio meistrų sporto žaidynės praktiškai prilygsta olimpiadai, daug šių žaidynių dalyvių yra dalyvavę olimpinėse žaidynėse, taip pat ir mūsų krepšinio komandoje buvo olimpiečių – Mindaugas Žukauskas, Saulius Štombergas.

Žaidynės, kaip ir priklauso, prasidėjo atidarymu, kuris buvo labai spalvingas. O varžybų formatas buvo toks, kad komandos buvo skirstomos pagal amžiaus grupes kas penkerius metus. Mes krepšinio turnyre rungtyniavome dviejose amžiaus grupėse – 40 metų ir vyresnių bei 45 metų ir vyresnių. Turėjome kelis žaidėjus, kurie žaidė už abi rinktines. Iš viso abi mūsų komandos sužaidė 11 varžybų, iš kurių laimėjome dešimt.

Sidabro medalį iškovojome 40 metų ir vyresnių grupėje. Čia finale mums teko nusileisti Australijos ekipai, kuri buvo labai stipri. Australų tarpe rungtyniavo penki buvę nacionalinės komandos žaidėjai, pora iš jų anksčiau žaidė NBA. Garsiausias jų – buvęs Dalaso „Mavericks“ ir Čikagos „Bulls“ žaidėjas Chris Anstey.

Na, o 45 metų ir vyresnių grupėje laimėjome aukso medalius, finale pakankamai nesunkiai nugalėję šeimininkų komandą –  Naujosios Zelandijos krepšininkus.

– Kaip kilo mintis sudalyvauti šiose žaidynėse?
– Prieš aštuonerius metus aš važiavau į Sidnėjuje vykusias pasaulio meistrų sporto žaidynes. Tuomet mums nepavyko surinkti komandos, nes finansai nemaži, galvoti apie dalyvavimą pradėjome gana vėlai, registracijos terminas artėjo prie pabaigos, tad nusprendėme važiuoti kaip žiūrovai.

Tada pamačiau patį žaidynių formatą, patį tos šventės didingumą ir likau sužavėtas. Kai po ketverių metų šios žaidynės vyko Turine, lygiai taip pat nebespėjome visko susiorganizuoti. Na, bet šių metų žaidynėms ruoštis pradėjome jau prieš porą metų. Prieš metus laiko užrezervavome gyvenamąsias vietas, skrydžius užsisakėme maždaug prieš 8–9 mėnesius.

O kadangi mes patys dalyvaujame Lietuvos krepšinio veteranų čempionate ir jau keletą kartų jį esame laimėję, tai tikėjomės važiuoti ne tik pasižiūrėti, bet ir kažką laimėti.

– Tai su ta pačia krepšinio komanda skinate pergales ir Lietuvoje?
– Mūsų komanda „Pakruojo parketas“ dalyvauja Lietuvos krepšinio lygos veteranų čempionate, taip pat  40 metų ir vyresnių bei 45 metų ir vyresnių amžiaus grupėse. Šiemet jau 12-ą kartą iš eilės tapome Šiaulių krepšinio veteranų lygos čempionais.

Tad į Naująją Zelandiją vyko šios komandos branduolys, bet kadangi savų žaidėjų tokiam turnyrui tikrai nebūtų pakakę, tai susitarėme su Kauno komanda „Top Sport“, iš kurios prie mūsų prisijungė nemažai žaidėjų. Taip pat pasikvietėme keletą žaidėjų ir iš kitų miestų.

Taigi  40 metų ir vyresnių amžiaus grupėje dalyvavo „Top Sport – Pakruojo parketo“ komanda, o 45 metų ir vyresnių amžiaus grupėje – „Pakruojo parketo – Top Sport“ ekipa.

Žodžiu, mes būrėme tokią kaip ir rinktinę, su kuria važiavome ne pasižiūrėti varžybų, o kažką jose iškovoti.

– Jūs ne tik buvote abiejų Lietuvos krepšinio komandų treneris, bet vienoje komandoje dalyvavote ir kaip žaidžiantis treneris. Ar nebuvo sunku suderinti šias pareigas?
– Matot, aš niekada nežaidžiau krepšinio profesionaliai, tad tų patarimų daviau labai minimaliai, nes komandose buvo gausu buvusių profesionalų. Tačiau kažkam reikėjo rūpintis visais organizaciniais klausimais – bendravimu su varžybų teisėjais, sekretoriatu, turnyro rengėjais. Tiesiog komandoje turi būti žmogus, kuris vadovauja komandai, varžybų eigoje daro sprendimus.

– Iš tiesų nedaug kas žino, kad egzistuoja tokios  pasaulio meistrų sporto žaidynės. Kodėl taip yra?
–  Lietuvoje yra tokia problema, kad veteranų sportas nėra labai populiarus. Y yra veteranų krepšinio lyga, kuri priklauso Lietuvos krepšinio federacijai, bet iš tikrųjų didelės žiniasklaidos sklaidos tikrai nėra. Tokie dalykai yra žinomi siauram žmonių ratui, kurie sportuoja ir jų artimiesiems bei draugams, ateinantiems pažiūrėti varžybų. Iš valstybės didelio palaikymo veteranų sportas taip pat nesulaukia.

Vykstant į šias žaidynes patys ieškojome paramos. Labai ženkliai prisidėjo Pakruojo rajono savivaldybė, kuriai esame be galo dėkingi. Taip pat mums padėjo ir privatūs rėmėjai.

Kai kurie žaidėjai  į varžybas vyko už savo lėšas, kitiems stengiamės surinkti dalį pinigų. Tiesiog patys sukomės iš padėties ir mums pavyko.

– Esate Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas. Kas jūsų gyvenime atsirado pirma – teisė ar krepšinis?
– Krepšinį pradėjau žaisti gerokai anksčiau nei tapau teisėju. Augau nedideliame miestelyje, tad daugelis mano amžiaus jaunuolių tuo metu sportavo viską, ką gali. Žaidžiau futbolą, tinklinį, krepšinį, lengvąją atletiką.

Krepšinyje didelių pergalių nebuvau pasiekęs, daugiau žaidžiau futbolą – atstovavau „Kruojos“ komandai.  Krepšinio sporto šaka į mano gyvenimą atėjo vėliau, kadangi bendras fizinis pasirengimas buvo, noro žaisti buvo. Taip pat prie to, kad pradėjau žaisti krepšinį daug prisidėjo ir draugų kompanija, nes draugavau su buvusiais „Šiaulių“ krepšininkais – Robertu Giedraičiu, M. Žukausku, mano pusbroliu Raimondu Jociumi. Mūsų tas branduolys jau daug metų dalyvavo įvairiuose turnyruose, kol priaugome veteranų sportui.

– Pamilote krepšinį, tai kodėl nusprendėte pasukti teisininko keliu?
– Iš tikrųjų neturėjau tokių gebėjimų, kad galėčiau žaisti tarp profesionalų. Krepšinį žaidžiau savo malonumui. Be to, grįžęs iš kariuomenes jau buvau nusprendęs pasirinkti teisę.

Iki tarnybos kariuomenėje stojau į Kūno kultūros institutą, galvojau apie futbolo trenerio specialybę, bet įgyvendinti šių planų nepavyko.

Taigi grįžęs iš kariuomenės įstojau į teisę ir nuo 1996 metų dirbu teisininko darbą. Iš pradžių dirbau prokuroru Pakruojo rajono apylinkės prokuratūroje, o nuo 2005 metų Pakruojo rajono apylinkės teisme dirbau teisėju, paskutiniu laiku buvau šio teismo pirmininku. Dirbti Šiauliuose pradėjau visai neseniai – nuo šių metų vasario esu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas.

– Tiesa, kad  jau planuojate dalyvauti kitose pasaulio meistrų sporto žaidynėse?
– Nusprendėme, kad tikrai dalyvausime 2021 metais Japonijos Kansai mieste vyksiančiose pasaulio sporto meistrų žaidynėse. Aišku, dar bilietų neperkame, bet kai liks pora metų, tai jau pradėsime spręsti rimtus klausimus dėl važiavimo į Japoniją.

45 metų ir vyresnių grupėje lietuviai laimėjo aukso medalius, finale nugalėję Naujosios Zelandijos krepšininkus.
Šarūno IMENAVIČIAUS nuotr.

Šarūno IMENAVIČIAUS nuotr.