Šiaulių rajone daugiau nei du dešimtmečius veikusi vaikų vasaros poilsio stovykla „Tauras“ jau greitai turės naują šeimininką. Šiaulių miesto savivaldybės paskelbtą aukcioną laimėjo vienintelis jame dalyvavęs pirkėjas, kuriam stovykla turėtų atitekti gegužės pabaigoje.
Nei miesto valdžia, nei stovykloje veiklą vykdę asmenys „apverkti“ stovyklos netekties nesiruošia. Esą jau prieš keletą metų buvo aišku, kad yra tik dvi išeitys – kapitalinis remontas arba naujo savininko paieškos.
Parduodama 16-ą kartą
Anot Šiaulių miesto savivaldybės Ekonomikos ir investicijų skyriaus Turto valdymo poskyrio vedėjos Irenos Krugiškienės, kol kas teigti, kad „Tauro“ stovykla yra oficialiai parduota, negalima. Pasak jos, visi taškai ant „i“ bus sudėti gegužės mėnesio pabaigoje.
„Buvo surengtas aukcionas, kur sulaukėme vienintelio pirkėjo, sutikusio mokėti pateiktą kainą. Šiai dienai su šiuo pirkėju dar nesame pasirašę sutarties. Sutartį numatyta pasirašyti gegužės pabaigoje ir tada jau galėsime sakyti, jog stovykla tikrai parduota, pinigai sumokėti“, – tai, kad „Tauro“ stovykla dar oficialiai neturi naujo savininko, pabrėžė I. Krugiškienė.
Pradinė stovyklos pardavimo kaina buvo 49 tūkstančiai eurų. Kadangi pirkėjas buvo tik vienas, tai jis kainos nebekėlė ir sutiko sumokėti šią sumą.
I. Krugiškienė atskleidė, kad šis kartas buvo 16-as, kai buvo bandoma parduoti „Tauro“ stovyklą. „Anksčiau nebuvo nė vieno pirkėjo. Būdavo, kad paskambindavo, pasidomėdavo, bet niekas paraiškos neteikdavo ir aukcionuose nedalyvaudavo. Tai yra pirmas kartas, kada atsirado realus pirkėjas“, – teigė I. Krugiškienė.
Nebeveikė penkerius metus
Šiaulių miesto savivaldybė vykdyti veiklą „Tauro“ stovykloje buvo patikėjusi Šiaulių jaunųjų turistų centrui (ŠJTC). Šią veiklą, pasak ŠJTC direktoriaus Romualdo Pelenio, centras nutraukė maždaug prieš penkerius metus, kai prasidėjo stovyklos pardavimo procesas.
„Jau apie penkerius metus mes ten neberengiame stovyklų, niekas nebevyksta. Matot, tam, kad stovykla ir toliau gyvuotų, buvo reikalingos didelės investicijos, reikėjo, jog visos sąlygos atitiktų vaikų stovyklavimo reikalavimus. Deja, iš tiesų to nebuvo. Kiekvienais metais, kol vykdėme veiklą, Visuomenės sveikatos centro specialistai vis sakydavo, kad stovyklą pagaliau reikia sutvarkyti iš pagrindų. Tačiau miestas tam pinigų neturėjo, tad buvo priimtas sprendimas stovyklą privatizuoti“, – priežastis, kodėl buvo nuspręsta parduoti stovyklą, įvardijo R. Pelenis.
Stovyklauti nebebuvo įmanoma
R. Pelenis neslėpė, kad paskutiniais „Tauro“ stovyklos veikimo metais jam pačiam dėl stovykloje buvusių sąlygų buvo šiek tiek gėda: „Jau paskutiniais metais, kai darydavome vaikų ir tėvų apklausas, jiems viskas būdavo gerai, tik visuomet pabrėždavo, kad būtų galima stovyklą šiek tiek paremontuoti. Žinoma, mes truputį paremontuodavome ir tas kosmetinis remontas kažkiek pakeisdavo vaizdą, bet savaime suprantama, jog to nepakakdavo. Tam, kad stovyklos vaizdas pasikeistų, stovyklavimo sąlygos pagerėtų, tikrai reikėjo didelių investicijų. Galiausiai, kai buvo priimtas sprendimas neberengti stovyklų, liko tik dvi išeitys – arba investuoti nemažus pinigus, arba parduoti.“
Anot R. Pelenio, nostalgijos „Tauro“ stovyklai jis nejaučia, nes tokiomis sąlygomis, kokios buvo, rengti stovyklų nebebuvo įmanoma. Dabar ŠJTC stovyklas organizuoja tik centro vaikams – poilsiauti juos veža į Kurtuvėnus, į pajūrį ar kitur.
