Nuo gegužės 1-osios, įsigaliojus Azartinių lošimų įstatymo pakeitimui, asmenų prašymų neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose pateikimas įgauna teisinę galią. Už asmenų, pateikusių prašymus, leidimą į lošimų organizavimo vietas atsakingi tampa lošimų organizatoriai. Tačiau ar savanoriški prašymai išspręs azartinių žaidimų problemas?

Užteks parašyti prašymą
Lošimų priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos pažymi, kad Azartinių lošimų įstatyme numatytas draudimas į lošimų organizavimo vietas įleisti asmenis, kurie teismo tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais šioje srityje, ir leisti tokiems asmenims dalyvauti nuotoliniuose lošimuose. Vadinasi, nuo gegužės 1 d. keičiasi iki šiol galiojusi prašymų pateikimo tvarka ir savo veiklą pradės Apsiribojusių savo galimybę lošti asmenų registras, kurio tvarkytoja yra Lošimų priežiūros tarnyba.

Iki šiol asmenų prašymai Lošimų priežiūros tarnybai ir lošimų organizavimo vietose buvo priimami susitarimo dėl savanoriško apsisprendimo nelošti užtikrinimo pagrindu. Tokiu būdu susitarimo dalyviai geranoriškai siekė padėti problemų dėl lošimų turintiems ir potraukio lošti nekontroliuojantiems asmenims.

Deja, šis susitarimas neturėjo teisinio pagrindo ir dėl to ne visi lošimų organizatoriai dalyvavo šiame susitarime, o dalyvaujantys – ne visuomet jo laikėsi.

Taigi asmenys, norintys apriboti savo galimybę lošti, nuo gegužės 1 d. Lošimų priežiūros tarnybai arba lošimų organizatoriui prašymą galės pateikti arba elektroniniu būdu portale „Elektroniniai valdžios vartai“ tiesiogiai prisijungus ir užpildžius nustatytos formos prašymą; arba lošimų organizavimo vietoje, kur asmeniui bus suteikta galimybė prisijungti prie portalo „Elektroniniai valdžios vartai“; arba atvykus į Priežiūros tarnybą.

Numatyta, kad lošimų organizatorius kiekvienoje apskrityje, kurioje jam yra išduotas leidimas, bent vienoje bet kurios rūšies lošimų organizavimo vietoje, kurioje jis vykdo veiklą, privalės sudaryti galimybę asmeniui prisijungti prie portalo „Elektroniniai valdžios vartai“.

Asmenis, pateikusius prašymus, bus draudžiama įleisti į lošimų organizavimo vietas ir leisti jiems dalyvauti nuotoliniuose lošimuose jų prašyme nurodytą laikotarpį, o laikotarpio nenurodžius – 2 metus. Trumpiausias apsiribojimo laikotarpis – 6 mėnesiai. Atsiimti pateiktą prašymą arba sutrumpinti jo galiojimo terminą bus galima ne anksčiau kaip po 6 mėnesių.

Įstatymą dar reikia tobulinti
Teisės psichologas Egidijus Meiženis komentuoja, kad ši įstatymo pataisa gali atnešti naudos: „Žmogui, kuris iš tiesų nori atsikratyti lošimo problemos – savanoriškas apsiribojimas nuo azartinių lošimų tikrai yra pakankamai stipri pagalbinė priemonė. Anksčiau žmonės šiuo susitarimu nesinaudodavo, nes žinodavo, kad jis neveiksnus. O šiandien, manau, situacija turėtų pasikeisti.“

Kita vertus, tai nereiškia, kad savanoriški prašymai išspręs azartinių žaidimų problemas.

Teisės psichologo nuomone, Azartinių lošimų įstatymą būtina ir toliau tobulinti. Nors Lietuvoje lošimų reklama yra griežtai ribojama, tačiau lošimų bendrovės vis tiek randa būdų, kaip šį draudimą apeiti. Kai kuriuose portaluose mirga raginimai „statyti be pralaimėjimo“ ar kitokie kvietimai lošti. Be to, per mažai dėmesio skiriama lošimo prevencijai.

Dažnas lošti pradeda dar mokykloje. Lošiama tiek pertraukų, tiek pamokų metu. Visa bėda, kad mokytojai tai toleruoja. Pašnekovas stebisi, kodėl baudžiami tie, kurie į pamokas ateina būdami nesąmoningos būklės ar rūko mokyklos teritorijoje, tačiau į lošiančius nereaguojama. Anot jo, mokyklos bendruomenė į lošimo problemą turėtų žiūrėti taip pat rimtai, kaip ir į svaigalų vartojimą;

„Jaunuoliai iki 21 m. daug lengviau įsitraukia į azartinius žaidimus, nes jų „saugikliai“ nėra stiprūs. Jie neturi tokio kritiško mąstymo kaip suaugę žmonės. Todėl juos supanti aplinka daug lengviau paveikia“, – pabrėžia E. Meiženis.

Jis pastebi, kad pastaruoju metu į specialistus prašydami pagalbos dažniausiai kreipiasi jaunuolių iki 18 m. tėvai. Dėl lošimų jaunuolių guldyti į priklausomybės centrą negalima, nes įstatymiškai lošti leidžiama tik nuo 18 metų.

Situaciją apsunkina ir tai, jog Lietuvoje nėra efektyviai veikiančios institucijos, kuri būtų atsakinga už azartinius žaidimus ir veiktų lygiai taip pat, kaip institucijos, atsakingos už alkoholio ar tabako vartojimą.

Pašnekovas neabejoja – problemų būtų mažiau, jeigu su lošimo problema susidūrusios šeimos ir valstybė veiktų išvien: „Kai vaikas pradeda lošti, dažniausiai tai slepia nuo tėvų. Kaip tėvai gali padėti vaikui, jeigu nežino apie jo įprotį. Vadinasi, šeima turėtų būti labiau informuota, o valstybė efektyviau dirbti, ypač prevencijos srityje.“

Potraukis lošti atsiranda greitai
„Šiaulių naujienose“ jau esame rašę, kad azartiniai lošimai yra pavojingi, kai žmogus turi polinkį į priklausomybę. Psichologės-psichoterapeutės Aušros Varneckienės teigimu, nevaldomas potraukis lošti kai kuriems gali pasireikšti vos kartą pabandžius.

Pradžioje lošimai dažnai laikomi tik malonumu, linksma pramoga, „tik žaidimu“ ir, net pasireiškus neigiamoms lošimo pasekmėms, kai kuriems žmonėms būna sunku susivokti, kad pramoga jau pradeda virsti, o gal jau virto žalingu potraukiu. Laiku nesustojus, atsiranda problemų. Nesėkmes lydi melas, alkoholio (o neretai ir narkotikų) vartojimas, stresas. Dėl pergalių ir pralaimėjimų atsiranda nuotaikos svyravimai.

Polinkis daugiau ar mažiau rizikuoti yra įgimtas ir individualus. Tačiau vaikai ir paaugliai, lyginant su suaugusiais žmonėmis, yra labiau pažeidžiami patologinio potraukio azartiniams lošimams. Dėl psichologinės brandos stokos jiems sunkiau įvertinti vidinius impulsus ir juos valdyti. Be to, jiems sunkiau prognozuoti galimas savo elgesio, susijusio su lošimu, pasekmes. Pralošęs daugiau pinigų, nei gali atiduoti, vaikas gali būti priverstas vogti iš tėvų, nusikalsti ar netgi tapti patyčių auka.

Azartiniai žaidimai, kaip ir visos kitos priklausomybės formos, duoda saugumo iliuziją. Liguistas potraukis lošti visada susijęs su pervargimu: psichologiniu, dvasiniu ir fiziniu.

Kaip pripažįsta patys patologiniai lošėjai, kad jei pakeliui į kazino patenkindavo savo fiziologinius poreikius, t. y. sočiai pavalgydavo, išsimiegodavo, pailsėdavo, neretai iki kazino jie nebenueidavo. Kitaip tariant, lošimas prarasdavo savo poilsio pakaitalo funkciją. Žmogus turi atrasti tokią veiklą, kuri neleistų galvoti apie lošimą.

Tačiau yra lošėjų, kuriems niekas nepadės. Yra ir tokių, kurie gali mesti lošti, kai susidaro palankios sąlygos. Tai priklauso nuo prigimties ir vidinių resursų bei aplinkos įtakos.

Reikia atstatyti adekvatų mąstymą
Anot A. Varneckienės, padėti atsikratyti šio įpročio pirmiausia gali pats lošėjas. Juk pradžioje jis arba neigia, arba pateisina priklausomybę azartiniams žaidimams – jis dažnai kaltina kitus, sakydamas, kad lošia dėl konkretaus tikslo ar pramogos. Tad pirmiausia lošėjas pats turi pripažinti problemą – jis yra priklausomas nuo lošimo. Ir tik po tam tikro laiko pradės priimti kurio nors artimojo pagalbą.

Tada jau galima tikėtis mažų žingsnelių pasikeitimo link, atvirai diskutuojant apie negatyvias lošimo puses ir tuo laikotarpiu nelošiant. Tuomet lošėjas patiria baimę netekti įsivaizduojamo pagalbininko.

Tai lyg atsisveikinimas su senu ir gerai pažįstamu draugu, padėjusiu sunkią akimirką – lošimu (priklausomų žmonių įsivaizdavimas, kad jų priklausomybė yra pagalbininkė sunkiomis gyvenimo akimirkomis, yra didžiausia įsivaizduojama iliuzija). Labai svarbu išsiaiškinti, kokiais atvejais lošimas žmogaus „neužkabina“ – paprastai pailsėjus, pavalgius, atsipalaidavus į azartinius žaidimus žiūrima visai kitaip. Reikia pakeisti gyvenimo būdą – sureguliuoti darbo ir poilsio režimą.

Svarbu ieškoti priklausomybės susiformavimo motyvo – radus, galima ieškoti, kuo kitu tą poreikį tenkinti. Dažnai priklausomybė būna vienintelis būdas gauti intensyvų malonumą blankiame gyvenime. Dėl to nereikia nuvertinti priklausomybės ar tikinti, kad gyvenime yra vertingesnių dalykų – dažnai tų vertingesnių lošėjo gyvenime ir nėra.

Lošėjai įsitikinę, kad jie gali kontroliuoti save ir savo potraukį, dažniausiai jie visai nekritiški savo potraukiui. Todėl labai svarbu atstatyti adekvatų mąstymo būdą – kad lošėjas pradėtų savo situaciją vertinti realiai. Kol žmogus neįsisąmonina, kad tik jis pats atsakingas už tai, kas atsitiko, yra didelė tikimybė, kad vėl sugrįš.

Azartinių lošimų įstatymą dar reikia tobulinti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.