„Mama, man septyniolika ir man reikia pinigų“, – tokį reikalavimą turbūt tėvams tenka išgirsti dažnai. Tačiau kai kurie paaugliai pinigų neprašo, nes jų užsidirba. Tiesa, pasipildyti piniginę ne taip ir paprasta, kartais vis tiek prireikia tėvų pagalbos. Pavyzdžiui, kai kurie verslininkai tiesiog įdarbina atžalas savo įmonėse.

Vaikai tampa savarankiški
Iš Šiaulių kilusi verslininkė Neringa Černauskaitė konferencijoje „Kas vairuos tavo gyvenimą?“ pasakojo, kad jos septyniolikmetis sūnus pinigų neprašo, o jeigu ir paprašo, tai – į skolą. Žinoma, paaugliui vis tiek nereikia mokėti už būsto nuomą, vandenį, elektrą ir kitus būtinus dalykus, tačiau už pramogas, keliones jis sumoka pats.

„To mes pasiekėme nelengvu darbu, tačiau neabejoju, jeigu dabar savo sūnui pasiūlytumėme nebedirbti ir gyventi iš mūsų kišenės, jis to atsisakytų, nes norėtų uždirbti pats. Kai papasakosiu  mūsų istoriją, kodėl jis pradėjo užsidirbti, galbūt dalis jūsų pagalvosite, kad patys gyvenate puikiai ir ramiai. Kiti galbūt pagalvosite, jog ne vieni vargstate su savo tėvais“, – intrigavo N. Černauskaitė.

Anot jos, kiekvieną šeimą galima sugrupuoti į kelias grupes. Vieni savo šešiolikamečiui užpūtus torto žvakutes įpila kuro, kai jis pasibaigia – duoda pinigų ir visi pasitaria, kaip jam sėkmingai pasiekti gyvenimo tikslą.

Kitas variantas: mama sėda prie vairo, tėtis ima žemėlapį, vaiką pasodina į galą, nes saugo ir liepia būti ramiam – padarys viską, ko tik jam reikės. Trečiasis variantas – tėvai savo atžalai sako iki, t. y. palinki gero kelio, ir paprašo pranešti, kaip jam sekasi.

Verslininkė atviravo, kad jos šeima priklauso pastarajam variantui. Tiesiog tėvai savo sūnui leidžia jaustis savarankiškam. Šeima tiki, jog tai naudinga tiek pačiam sūnui, tiek visai šeimai.

Berniukams globos reikia mažiau
Kiekviena šeima savo atžalas ugdo skirtingai ir taiko įvairiausius auklėjimo metodus. Verslininkė tiki, kad tėvai savo vaikus auklėja panašiai, kaip auklėjo juos. Net žinodami, kad tėvai darė daug klaidų, vis tiek jas pakartoja. Sunku paaiškinti kodėl.

„Pati tikėjau, jog savo vaikų neauginsiu, kaip augino mane. Tačiau nesąmoningai savo sūnų auklėjau taip, kad jis būtų savarankiškas ir iš manęs lauktų kuo mažiau pagalbos. Tačiau pastebėjau, jog jam patinka būti savarankiškam. Tuomet ir supratau, kad tėvai, auklėdami mane taip pat, viską darė teisingai“, – kalbėjo N. Černauskaitė.

Tik ji atkreipė dėmesį, kad kalbant apie savarankiškumo ugdymą, berniukus ir mergaites reikia auklėti skirtingai. Tai, kas mergaitei gali pasirodyti rūpesčiu, berniukui – reikš per didelę globą ir nepasitikėjimą juo.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite situaciją. Iš ekskursijos mokiniai grįžta namo. Vienus pasitinka tėvai, o kitų – ne. Kaip tada jaučiasi tie, kurių nepasitinka? Mergaitė galbūt dėl to labai išgyvena, jaučiasi nereikalinga. O berniukas gali sau švilpaudamas ir patenkintas ramiai grįžti namo, nes tai jam nieko nereiškia. Jeigu vienas nori rūpesčio ir globos, kitas – nenori atrodyti kaip „mamyčiukas“ ir pan.

„Tai atrodo smulkūs ir nereikšmingi dalykai, tačiau kartais turi praeiti daug laiko, kol mes juos iš naujo atrandame ir permąstome. Tad žinokite, mergaitės mėgsta globą, tačiau berniukams globos tiek daug nereikia“, – patarė verslininkė.

Nedirba nemėgstamų darbų
N. Černauskaitė atviravo, kad augindama savo sūnų išbandė ne vieną eksperimentą. Apie vienus buvo kažkur perskaičiusi, apie kitus kažkas papasakojo, o kai kurių pradėjo imtis vadovaudamasi  nuojauta. Deja, ne visi eksperimentai pavyko galbūt dėl to, jog jų buvo labai daug.

Mama pasakojo, kad savo sūnui eksperimentus, susijusius su savarankiškumu ir pinigais, pradėjo taikyti, kai vaikui buvo devyneri. Anot jos, tai buvo sunkus metas, nes vaikas tuo metu norėjo turėti viską. Tad šeima nusprendė laikytis vieno mėnesio taisyklės.

„Kartą per mėnesį sūnus sąsiuvinyje susirašydavo visus savo norus. Jų buvo daugybė ir daugiausiai materialūs dalykai. Po mėnesio vėl sugrįždavome prie sąrašo ir žiūrėdavome, ar tas pats noras būdavo pažymėtas pirmu numeriu. Pasirodo, po mėnesio jis jau būdavo pamiršęs apie tuos daiktus, o jo galvoje jau būdavo nauji sąrašai. Taip jis pradėjo suprasti, jog reikalingi ne visi daiktai, ir dėl to pirkinių skaičius sumažėdavo iki minimumo“, – atviravo mama.

Taip pat nepilnamečiui buvo pasiūlyta pinigus, gautus per gimtadienius, Kalėdas, dėti į „šeimos banką“ ir gauti 30 proc. palūkanų per mėnesį. Kartą šiuo pasiūlymu vaikas susidomėjo, pasidėjo pinigus į „banką“, tačiau mėnesio neišlaukė, nes panoro kažką nusipirkti.

Taip pat vaikui už tam tikrą atlygį buvo pasiūlyta atlikti įvairius namų ūkio darbus. Langų valymas, automobilio plovimas, pasakų skaitymas sesėms ir pan. buvo įvertintas atlygiu. Tačiau vaikas nė karto nepasinaudojo sąrašu, nes jam tie darbai tiesiog nepatiko.

„Tuomet supratau, kad tai visiškai kita karta, kuri nedarys to, kas nepatinka, net jeigu už tai bus mokami pinigai. Taigi visi šie mūsų eksperimentai nepavyko ir dėl to buvo liūdna, tačiau vis tiek įkalbėjau jį prisijungti ir dirbti mano versle“, – sakė N. Černauskaitė.

Domisi verslo galimybėmis
Sūnus įsidarbino kurjeriu ir tapo atsakingas už prekių pristatymą. Verslininkės teigimu, iš pradžių jam buvo sunku, prireikdavo drąsos, kol paauglys pasiryždavo paskambinti nepažįstamam žmogui ir susitarti dėl susitikimo, tačiau galiausiai jam tai pradėjo puikiai sektis. Jis suprato, kaip gali būti smagu bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

Jis turi visas tam reikalingas priemones: riedlentę, dviratį, apmokėtą autobuso bilietą. Taip pat padeda mamos verslui reklamuotis socialiniuose tinkluose. Tik, deja, čia skirtingų kartų atstovų nuomonė ne visada sutampa.

„Aš į viską žvelgiu vienaip, jis – kitaip. Tačiau tikrai nesvajoju, jog visą gyvenimą tik dirbtų kurjeriu, nors, žinoma, nedrausčiau. Kai kalbama apie ateities profesiją, visada sakau, kad nepaisant to, kokią profesiją žmogus pasirinks, dirbs samdomą darbą ar ne, visada yra galimybė kurti savo verslą“, – sakė verslininkė.

Ji kalbėjo, kad net dirbant samdomą darbą reikėtų galvoti, ką daryčiau kitaip, jeigu turėčiau savo įmonę. Stebėti, ką blogai daro darbdavys, kokie konkurentai. Ir tai nereiškia idėjų vogimo. Tiesiog tai reiškia pranašumą ir galimybę nugyventi laimingesnį gyvenimą. Tad jeigu nusibos eiti į darbą, nepatiks darbdavių idėjos, kurias reikės įgyvendinti, tuomet pravartu žinoti, jog panorėjus galima susikurti savo verslą ir viską padaryti geriau.

Nori kurti laimingą gyvenimą
Taip pat verslininkė yra įsitikinusi, kad gyvenime svarbiausias ne profesijos pasirinkimas: „Kai mokiausi mokykloje man aiškino, kaip svarbu lankyti pamokas, gerai mokytis, išsirinkti ateities profesiją – ir viskas dėl to, kad būtų išlaikyti egzaminai. Tuo metu atrodė, kad tai vienintelis tikslas. Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad daug svarbiau gyventi šia diena ir būti laimingam. Labai svarbu džiaugtis ir planuoti ne šiaip kokį, bet laimingą gyvenimą.“

Ne ką mažiau svarbu aiškiai žinoti, siekti savo tikslų ir jos vizualiai išreikšti. Pavyzdžiui, ji patarė turėti sąsiuvinį ir jame klijuoti labiausiai patikusius paveikslėlius: šeimų, svajonių namo, prabangiausio telefono ir t. t. nuotraukas. Tai vadinama gyvenimo užsiprogramavimu, kai išsipildo viskas, ko labiausiai trokšti. Žinoma, tai nereiškia, jog gyvenime nebus sunkumų ir viskas eisi kaip per sviestą, tiesiog svarbu nepasiduoti ir nenustoti tobulėti.

„Šeima, meilė, draugystė yra labai svarbūs dalykai, tačiau kiekvienas sau atranda ir dar svarbesnių. Bet kuriuo atveju pagrindiniu siekiu turėtų išlikti laimingo gyvenimo kūrimas. Gyvenkite nuostabų gyvenimą ir žinokite, kad ateityje jūsų laukia nepaprastos galimybės“, – reziumavo N. Černauskaitė.