Jau visai netrukus, vasario 28-ąją, švęsime Užgavėnes ir bandysime išvyti žiemą lauk. Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys Jonas Vaiškūnas pastebi, kad šiais laikais Užgavėnės yra daugiau pramoginė šventė. Žmones linksmina ir juokina Morės deginimas, persirengėlių pasirodymai, Lašininio ir Kanapinio kova bei kitos tą dieną vykstančios atrakcijos.
Tačiau, anot etnoastronomo, nereikėtų pamiršti, kad Užgavėnių šventė yra atėjusi iš mūsų senosios ikikrikščioniškosios religijos. Tad apie tai, kuo ši šventė buvo itin svarbi mūsų protėviams bei kokia jos tikroji esmė, jis ir pasakoja.
Pergalė prieš sunkmetį
J. Vaiškūnas kalbėdamas apie Užgavėnes pabrėžia religiją: „Čia jau tyrinėtojai, kurie dirba su senąja religija ir mitologija, mato, kad tai buvo šventė, kurios esmė – ne vasaros pergalė prieš žiemą, o to sunkmečio, kuris susijęs su žiema, pabaiga. Užgavėnės žymi tai, kad žmonės iš tikrųjų turi atsigauti ir turi įeiti į naują metą, naują darbų ciklą, kai jau ne už kalnų pavasario darbai, gamtos atbudimas.“
Etnoastronomo teigimu, Užgavėnės labai stipriai susijusios su gamtinėmis sąlygomis. Nors mums atrodo, kad šiuo metu šilčiau, nei buvo prieš Kalėdas, tačiau, anot J. Vaiškūno, dabar siaučiančios gripo epidemijos rodo visai ką kita.
„Ir seniau tokiu metu žmogaus sveikatai bei gyvybei buvo pavojus. Tad per Užgavėnes atliekamų religinių apeigų esmė, matyt, buvo pergalė prieš tą badą, mirtį, grėsmę, tamsą, šaltį, kuris dar spardosi. Žmogus laukė saulės sugrįžimo pasekmių, kai mes matome, kad gamta atsigauna, sniegas tirpsta, paukščiai parskrenda“, – kuo mūsų protėviams buvo reikšmingos Užgavėnės, atskleidė J. Vaiškūnas.
Morė – velniškos erdvės įsikūnijimas
J. Vaiškūnas pažymėjo, jog jeigu kalbėtume religiniais terminais, tai Užgavėnių šventės metu mūsų protėviai siekdavo nugalėti velnią, kurį įkūnydavo Morė: „Morė – tos velniškos erdvės įsikūnijimas. Žemaičių kalboje šaknis „mor-“ siejasi su mirtimi, su maru, su marinimu. Tad savaime suprantama, kad Užgavėnių metu buvo svarbu nugalėti Morę, o ne žiemą. Žiema nėra mirties simbolis. Mirties simbolis yra tas, kas kenkia žmogaus sveikatai ir sielai – tamsa, šaltis, visi nepritekliai. Taigi žmonės užmuša, sudegina Morę, siekdami nugalėti tą visą juodžiausią turinį, kuris grasina žmogui“, – teigė etnoastronomas.
Morės deginimas, pasak J. Vaiškūno, yra išorinis veiksmas. Taigi tada iškyla klausimas, ką ši Morės žūtis reiškia mūsų sielai? Kokie tie būtybės ženklai turi perkeltinę reikšmę?
„Perkeltinė reikšmė jau yra dvasiniai dalykai. Tai – žmogaus vidinė kova, išgyvenimo kova prieš mirtį, prieš slogią nuotaiką, prieš blogį. Po Užgavėnių šventės saulė netruks sugrįžti, gamta atsibus. O ar žmogaus siela pabus? Tad tas prisikėlimas yra kaip dvasinis veiksmas ir visos apeigos atliekamos tam, jog ir įvyktų žmogaus sielos pabudimas“, – pabrėžė J. Vaiškūnas.
Būtina prisivalgyti
Sutikite, kad Užgavėnių šventės neįsivaizduojame be gardžių blynų. Blynai, J. Vaiškūno teigimu, įvairiose tradicijose simbolizuoja mėnulį, tačiau šiuo atveju tai – saulės simbolis.
Apskritai gausus prisivalgymas per Užgavėnes yra būtinas. O pats valgymas – pati seniausia apeiga.
„Kai žmogus valgo, tai ši apeiga yra nukreipta į mirties išvarymą. Valgant mirtis traukiasi, jei žmogus buvo išbalęs, tai pavalgęs parausta, įgauna energijos. Todėl per Užgavėnes labai svarbu ne tik deginti Morę, bet ir valgyti. Morę gali deginti, kiek nori, bet jei nevalgysi – numirsi. Žmogus prisivalgo tam, kad įgytų jėgų visiems ateinantiems metams, kurie prasideda po Užgavėnių. Juk po šios šventės žemdirbiui teks iš savo namų erdvės išeiti į lauką, o visa jo diena prabėgs dirbant lauko darbus“, – tai, kodėl svarbu per Užgavėnes kaip reikiant privalgyti, aiškino etnoastronomas.
Protėviams – pati svarbiausia metų šventė
Kalbėdamas apie tikrąją Užgavėnių esmę J. Vaiškūnas vėl grįžo prie to, kas šios šventės metu dedasi žmogaus viduje: „Kai mes matome Lašininio ir Kanapinio kovą arba kai deginame Morę, tai visa tai – kova, kuri vyksta ir žmogaus viduje. Gamtiniai reiškiniai – naktis, diena, tamsa, šviesa, žiema, vasara – tik simbolizuoja mūsų vidinių iššūkių, grėsmių turinį. Žmogus anksčiau neturėjo būdo kalbėti kokiais nors moksliniais, psichologiniais, medicininiais terminais. Jis kalbėjo gamtos vaizdiniais. Matė tamsą, šviesą, blogį, gėrį, vasarą, žiemą, bet iš tikrųjų jam visą laiką labiausiai rūpėjo jo paties gyvenimas.“
Pasak etnoastronomo, net saulė, kurią mes matome, yra mūsų gyvenimo saulė ir jeigu mes užmerksime akis, ji visam laikui užges.
„Kiekvienas norėjo, kad ta saulė greičiau sugrįžtų ir būtų šviesu, bet kiekvienas suprato, kad bet kokia apeiga nepaspartins saulės kelio dangumi. Ji vis tiek judės tokiu pat greičiu. Tačiau klausimas, ar mes spėjame, ar mes tą laiką išnaudojame, ar mes įsirašome į tą metų laiką, kuris mums leidžia daugiausiai nuveikti?
Taigi senovėje Užgavėnės turėjo būti pati svarbiausia metų šventė, kai vyksta kova su tamsos jėgomis ir tą kovą tamsos jėgos pralaimi, o šviesos jėgos nugali. Tuomet žmonės džiaugsmingai pasitinka jau naują gyvybės, pergalės prieš mirtį laikotarpį. Ir tas laikotarpis tęsiasi iki Vėlinių, o per Vėlinės, kai tamsa nugali šviesą, vėl prasidės tamsos laikotarpis, kuris didžiausia grėsmę įgauna per Kalėdas, kai gamtoje būna daugiausiai tamsos, šalčio bei visų kitų pavojų žmogui.
Tad kalbant apie Užgavėnes norėčiau pabrėžti du dalykus. Gamtą, kurioje be žmogaus pastangų prisikelia gyvybė – sprogsta pumpurai, parskrenda gandrai, teka beržų sula. Ir žmogaus vidų, kur be žmogaus pastangų daug dalykų nevyksta“, – du svarbiausius dalykus išskyrė J. Vaiškūnas.
Apipinta mitais
Anot J. Vaiškūno, svarbu pasakyti, su kokiu religiniu pasakojimu galėjo sietis Užgavėnių šventė.
„Yra išlikęs toks lietuviškas mitas apie tai, kad saulę nukalė kalviai ir kad ją kažkoks galingas tamsos valdovas buvo įkalinęs kalėjime. Tada tamsa užgožė pasaulį ir žmonės negalėjo išgyventi, pasaulis pradėjo nykti. Šis žynių pasakojimas užrašytas dar XV a. pradžioje.
Jeronimas iš Prahos, keliaudamas po mūsų protėvių žemes, tiesiogiai kalbėjo su žyniais ir jie pasakojo, kad jie garbina didelį geležinį kūjį, kuris gulėjo jų šventykloje.
Su tuo kūju esą zodiako ženklai išvadavo saulę. Todėl tai – vertas pagarbos įrankis, nes juo mirtingieji atgavo šviesą. O šviesa yra pasaulis ir, aišku, kad pasaulis lietuviui susijęs su saule.
Tad kiekvienais metais, kai tamsa apgaubia pasaulį, vėl yra prisimenamas šis pasakojimas. Vėl pasakojama, kad galingas valdovas į kažkokį šalčio bei ledo kalėjimą uždaro saulę. Pasaulis apmiršta ir tada tam tikri dieviški, mitiniai didvyriai (žyniai kažkodėl aiškino, kad tai zodiako ženklai) išvaduoja saulę. Taigi galima spėti, jog šis mitas susijęs su Užgavėnių metu, kai vyksta šviesos pergalė prieš tamsą“, – mitą, susijusį su Užgavėnių švente, prisiminė etnoastronomas.
Šiame mite, pasak J. Vaiškūno, galima įžvelgti Morės naikinimą ir visų persirengusių įvairiais žvėrimis bei mitiniais veikėjais ėjimą paskui vežimą, kuriuo vežama Morė: „Ši apeiga ir yra saulės vadavimas, užmušant tą valdovą – šiuo atveju Morę, įkalinusią saulę. Kas to išvadavimo metu vyksta, mes matome senuosiuose papročiuose. Morė ginasi, tačiau ji yra nuplėšiama nuo to vežimo su besisukančiu ratu ir galiausiai sunaikinama persirengėlių, kurie vaizduoja mums jau nesuprantamus, bet mitinius gyvūnus. Tada Morė yra sudeginama, o su tuo ratu, ant kurio ji sėdėjo, mes jau nieko nebedarome.
Yra užrašyti etnografo Jono Balio paliudijimai, kad sudeginus Morę tas likęs ratas buvo paimamas nuo vežimo ir iškilmingai džiūgaujančių persirengėlių nešamas per visą kaimą ant piliakalnio, kur būdavo iškeliamas ant labai aukštos karties. Ant to piliakalnio žmonės švęsdavo Rasos šventę, nes ši šventė ateidavo tada, kai ant tos karties esančio rato šešėlis būdavo trumpiausias. Kitaip sakant, tas ratas lietuvių tradicijose ir simbolizavo saulę.“
Taigi J. Vaiškūnas pažymėjo, jog Morė, sėdinti ant rato, simbolizuojančio saulę, yra mirtis, savimi apgaubusi visą pasaulį. Ir jei mes jos nesunaikinsime – pražūsime.
„Šis pasakojimas gali būti ne tik lietuvių, bet ir visų indoeuropiečių. Aš manau, kad Lietuvoje švenčiamos Užgavėnės ir visame pasaulyje rengiami karnavalai yra senas šios pagrindinės, ikikrikščioniškos bendros visų indoeuropiečių tamsos ir šviesos dievų kovos aidas.
Šių dievų vardai gali būti skirtingi – Morė, Gavėnas, Lašininis, Kanapinis, velnias, tamsa, šviesa ir kt. Tačiau mintis ta pati – šviesos pergalė prieš tamsą, gėrio pergalė prieš blogį. Štai kas yra Užgavėnės“, – teigė J. Vaiškūnas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
