Vasario 21 dieną paminėjome Gimtosios kalbos dieną. Metas tarp dviejų valstybinių švenčių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – skirtas Lietuvių kalbos dienų renginiams. Apie gimtosios lietuvių kalbos vietą kiekvieno mūsų gyvenime kalbamės su ilgamete kalbos tvarkytoja, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialiste Aušrine Rinkevičiene.

– Kalbant apie dabartinę lietuvių kalbos situaciją – kas džiugina ir dėl ko skauda širdį?
– Tikrai yra kuo pasidžiaugti. Niekada nebuvo kaip dabar, kad kalbą gina ir saugo daug teisės aktų, yra sukurti kalbos politikos pagrindai, įsteigtos institucijos, kurios rūpinasi kalbos planavimu, tvarkyba ir priežiūra. Tačiau, kita vertus, negalime būti visiškai ramūs dėl kalbos ateities – daliai lietuvių gimtoji kalba tampa lyg ir nebereikalinga. Kalbai, tik kaip komunikacijos priemonei, kalbai, kuri vartojama buityje, pavojaus nėra. Lietuvoje lietuviai kalba gimtąja kalba. Bet jei norime, kad kalba gyventų, ji turi būti vartojama įvairiose gyvenimo srityse: žiniasklaidoje, dokumentuose, mokslo darbuose, viešuosiuose užrašuose, skaitmeninėje erdvėje ir kt. O viešosios kalbos situacija nėra labai gera. Priežastys įvairios. Pirmiausia žmogaus santykį su kalba lemia aplinka, kurioje jis auga, artimųjų, draugų nuostatos. Kitas veiksnys, turintis reikšmės ir žmogaus raštingumui, ir jo požiūriui į kalbą, – kalbos mokymo metodika, kalbos mokytojų gebėjimai ir autoritetas.

Ilgą laiką mokant kalbos didžiausias dėmesys buvo skiriamas komunikacijai, o raštingumas smuko. Tiek bendrojo lavinimo mokyklų, tiek aukštųjų mokyklų lituanistai pastebi, kad jauni žmonės daro labai daug elementarių rašybos klaidų, nemoka skyrybos.

Reikia pripažinti, kad visuomenės globalizacija neatsiejama nuo kalbos vartojimo pokyčių. Jei žmogus galvoja, kad ta kalba jam nebus ateity reikalinga, praranda motyvaciją jos mokytis. Tai lemia, kad lietuvių kalba, drįsčiau pasakyti, šiandien nelabai mylima. Ypač jaunų žmonių, kurie išvyko ar planuoja išvykti iš šalies.

– Lietuvių kalbai tenka atlaikyti kitų kalbų, ypač anglų, konkurenciją? Mokyklą baigiantys jaunuoliai anglų kalbos egzaminą išlaiko geresniais balais nei lietuvių.
– Mūsų provincialumas lemia tokią situaciją. Manome, kad prestižas kalbėti kitomis kalbomis, o savo gal net gėdijamės. Mokykimės kitų kalbų, kalbėkime jomis, bet neišsižadėkime ir savo gimtosios kalbos. Juk net ir išvykę į užsienį esame ir liksime lietuviai, o gebėjimas kalbėti gimtąja kalba mus išskiria iš kitų pasaulio tautų, tuo ir esame įdomūs.

Tačiau negalėčiau situacijos vertinti vienareikšmiškai. Yra daug jaunų žmonių, kurie sieja savo ateitį su užsieniu, išvažiuoja svetur mokytis, dirbti, bet nenuvertina lietuvių kalbos, mokosi jos, taisyklingai kalba ir rašo. Tačiau yra ir tokių, kurie gyvena Lietuvoje, eina atsakingas pareigas, bet su kalba susipykę.

– Situaciją galima vertinti kaip prieštaringą: iš vienos pusės daugėja teisės aktų, institucijų, besirūpinančių kalbos vartojimu, iš kitos – kasdieniniame vartojime lietuvių kalbai dažnai tenka podukros vaidmuo...
– Esu tikra, kad situacija būtų žymiai prastesnė, jei nebūtų tų kalba besirūpinančių institucijų ir teisės aktų, reglamentuojančių kalbos vartojimą įvairiose gyvenimo srityse. Turbūt pirmiausia svarbu apskritai kalbėti lietuvių kalba ir norėti jos mokytis. O tada jau atsirinkti, kur ir kaip kalbėti.  Buitinei kalbai nekeliami taisyklingumo reikalavimai – kaip mokam, taip kalbam. Kas kita viešoji kalba. Viešai sakomam ar rašomam žodžiui (viešieji užrašai, leidinių kalba, politikų, valstybės tarnautojų, pedagogų, aktorių kalba) keliami žymiai didesni reikalavimai. Prestižinė kalba būtų siekiamybė. Visi darome klaidų. Tik jei buityje kalbame prasta kalba (ne tarmę, vieną kitą žargono žodį turiu galvoje), darome daug kalbos klaidų, sunku bus jų nedaryti ir viešai kalbant. Tie dalykai yra susiję.

– Net labai oficialiose viešose kalbose žemaičiui sunku nuslėpti savo tarmę. Mūsų, šiauliečių, tarmybės taip pat lenda viešuose pasisakymuose. Tarmybės – prasto skonio ženklas ar kaip tik kultūrinių šaknų puoselėjimas?
– Tarmės yra nykstantis reiškinys. Labai gerai, kad vis dar yra mokančių jomis kalbėti. Tikrai nereikėtų jų gėdytis. Požiūris – jei kalbi tarme, esi iš kaimo, prastesnis nei kiti – yra nevykęs. Tik paisykim, kur kalbam. Jei skaitysime žinias ar paskaitą tarmiškai, būsime nesuprasti auditorijos.

– Kaip vertinate viešuosius užrašus? Pastaruoju metu Šiaulių centre atsidarė trys nauji klubai, visi jie – angliškais pavadinimais. Kaip tai vertinate?
– Labai prastai vertinu angliškus užrašus. Tiek metų praėjo, turėjome suvokti, kad nereikia tų nelietuviškų užrašų. Nežinia, kaip ištarti, kaip perskaityti, neaišku, kokios kalbos tai žodis. Teisės aktai draudžia viešuosiuose užrašuose vartoti užsienio kalbą, jei šalia nėra lietuviško atitikmens.

– Kaip jie  atsiranda?
– Registruotas prekių ženklas laikomas ne žodžiu, o ženklu (pvz., Coca cola), kurį sudaro ne tik žodis, bet ir forma, šrifto dydis, spalva ir kt. Žodis tokiu atveju neverčiamas. Kita nelietuviškų užrašų dalis – įmonių pavadinimai. Iki 2013 m. gegužės mėnesio Registrų centras įregistravo be galo daug netaisyklingų pavadinimų. Nors galiojo teisės aktai, reglamentuojantys pavadinimų sudarymą, bet nebuvo jų paisoma. Nuo 2013 m. gegužės visi registruojami pavadinimai turi būti derinami su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Naujų netaisyklingų pavadinimų neregistruojama, bet tie senieji niekur nedingo. Jų yra ir viešuosiuose užrašuose, ir dokumentuose, ir žiniasklaidoje.

Viešasis užrašas turi būti kabinamas tik gavus Savivaldybės leidimą. Jei verslininkai nesikreipia dėl leidimo, sulaukia kontrolės, tada turi pavadinimą keisti arba nukabinti, taisyti. Tai, žinoma, laiko klausimas, nes kontrolės funkcijai atlikti mieste trūksta darbuotojų, kalba rūpinuosi kol kas viena. Pati viešojo užrašo derinimo sistema yra patogi, galima teirautis telefonu ar elektroniniu paštu. Problema kita – nenoras net klausti: noriu to nelietuviško, įmantresnio, sunkiai suprantamo pavadinimo ir viskas. Kartais verslininkai motyvuoja, kad jau visi lietuviški žodžiai pavadinimuose pavartoti, nebėra iš ko rinktis. Tačiau kiekvieną mėnesį krūvos gražiausių suderintų pavadinimų, pateikiamų Kalbos komisijos interneto svetainėje, įrodo, kad tai netiesa. Galima surasti puikių žodžių derinių, pritaikyti savo veiklai.

– Kasdien susiduriate su dokumentų kalba. Kaip vertintumėte Savivaldybės darbuotojų lietuvių kalbą?
– Norėtųsi, kad ji būtų geresnė. Jei žmogus yra valstybės tarnautojas, nesvarbu, Savivaldybės ar kitos įstaigos, manau, kad turėtų rūpintis savo kalba, jos mokytis. Kaip žengiame kartu su išmaniosiomis technologijomis, mokomės įvairių dalykų, taip ir reikėtų elgtis su kalba. Čia ne tas atvejis, kai užtenka to, ko išmokome mokykloje. Kalbą reikia nuolat tobulinti, jos mokytis. Dokumentų kalba taip pat nedžiugina. Norėtųsi gauti daugiau dokumentų, kurių nereikėtų taisyti. Deja, tokių nedaug.

– Ar daug kalbos klaidų matote vietinėje žiniasklaidoje?
– Dažna žiniasklaidos klaidų priežastis – skubėjimas. Nėra galimybės pasitikrinti rašybos, skyrybos, paieškoti atitikmens. Jei atmestumėme klaidas, atsiradusias dėl skubėjimo, – korektūros, didžiųjų raidžių – kalba nėra prasta. Priklauso nuo žmogaus, nuo autoriaus. Viename numeryje vos kelios klaidelės, kitame numeryje – jų daug. Arba portale – vieno autoriaus straipsnis beveik be klaidų, kito straipsnyje – jų daugybė.

– Pastaruoju metu Kalbos komisijos pozicija dėl lietuvių kalbos vartojimo daugeliu atvejų nebėra tokia griežta. Leidžiama vartoti žodžius, kurie anksčiau buvo peikiami. Kas pasikeitė?
– Daug pakeitimų yra Kalbos komisijos nutarimuose. Dėl leksikos, dėl dalies didžiųjų klaidų. Senosios svetimybės tapo nebeaktualios, naujai vertinami kai kurie žodžiai. Pavyzdžiui, dabar jau nebėra klaida vartoti žodžius „kugelis“, „parkuoti“. Daug žodžių rekomenduojama keisti, bet jie griežtai nebetaisomi, peržiūrėtas jų vertinimas. Kad išliktų, kalba turi būti šiuolaikiška, nuolat kuriama, jos pokyčiai būtini.

Kalbos komisija, besirūpinanti kalbos norminimu, daugiau siūlo, o ne griežtai vertina. Renkasi vartotojas. Pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje pasiūlyti lietuviški atitikmenys nelabai prigijo, šiandien vartojami ir „monitorius“, ir „failas“, tačiau jei yra geras pakaitas, geriau rinktis lietuvišką žodį. Ypač prestižinei kalbai. Kalbos kontrolierių šiandieninės veiklos pagrindas  – šviečiamoji veikla, prevencija. Bausti – tik kraštutiniu atveju, kai klaidų yra labai daug, nepaisoma perspėjimų ir pan.

Baigdama norėčiau palinkėti visiems atsakingai vartoti gimtąją kalbą: tiek mokant, tiek redaguojant, tiek verčiant, tiek kalbant kiekvieną dieną.