Problemų švietimo sistemoje įžvelgia visi, kas netingi. Mokytojai skundžiasi, kad vaikai nenori mokytis. Verslininkai neranda tinkamai darbui paruoštų specialistų. Politikai žada viską pakeisti, bet nieko nepadaro. Vietoj to, kad vaikai būtų ruošiami gyvenimui, jie kenčia smurtą artimoje aplinkoje ir t. t. Tai problemos, kurias kitos valstybės jau seniai išsprendė. Tad kodėl negalime to paties padaryti mes?

Apie tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime savo požiūrį atskleidė istorikas prof. Alfredas Bumblauskas ir Seimo narys Gabrielius Landsbergis.

Kaip turėtų keistis požiūris į švietimą?
A. Bumblauskas: Mokykloje reikia sustabdyti visas programas. Suspenduokite programas, bent jau istorijos. Žinau, kad istorijos pamokose mokoma visiškai ne to, ko reikia. Visuomenė neparuošiama normaliai, aktyviai gyvenimo laikysenai. Vietoje to kuriami mitai, mąstoma inertiškai. Tai, kas buvo sugalvota prieš šimtą metų, kartojama dabar.

Mielieji, kai prieš šimtą metų buvo sugalvota mūsų istorijos vizija, mes kariavome su lenkais dėl Vilniaus. Tai dabar lenkai yra vienintelis mūsų artimas strateginis partneris. Laikai pasikeitė, bet mes toliau dainuojame tą pačią dainelę.

Mes savo istorijos nemokame interpretuoti taip, kad mums padėtų gyventi, suprasti save ir kitą.

Pasižiūrėjus į istorijos programą, tampa akivaizdu, kad ten mokoma visokiausių niekų. Reikia išmokti šimtą datų atmintinai, kol galiausiai nė vienos neatsimeni. Kai paklausiu mokinių, ar juos istorija verčia vemti, visada atsiranda pakeliančių ranką.

Manau, tą patį galima pasakyti ir apie kitus dalykus, kurių mokoma mokykloje. Mokome ne tų dalykų, kurie galėtų sukurti įgūdžius. Apskritai man atrodo, kad pažymių rašymas yra pats didžiausias priešas. Tai lygiai tas pats, kas vaikų mušimas. Jeigu vaikus muši, tu juos surūšiuoji. Kažkuriuos padarai geresnius, kažkuriuos – blogesnius.

Atspėkite, kas yra pagrindinis pažymių rašymo atsisakymo priešas. Mamos, nes tik taip jos gali patikrinti, ką vaikas darė mokykloje.

Užuot kūrę humanistinės laikysenos instituciją, kur vaikai paruošiami gyvenimui, mes juos rūšiuojame. Siūlyčiau to atsisakyti. Suomija atsisakė ir dabar pirmauja daugybe švietimo parametrų. Tuo pačiu visiškai nesižaviu Singapūro ar Prancūzijos jėzuitų modeliu, kur labai didelė drausmė. Iš didelės drausmės nieko per daug neišeina.

Norėčiau, kad švietimo sistema normaliai atsisuktų į augantį žmogų, kurio reikia visuomenei. Priešingu atveju virsime senstančių pensininkų bendruomene. Kur bus mūsų jaunimas? Ar mes ruošiame totalinę evakuaciją? Pamokome anglų kalbos, informacinių technologijų ir jau galime atsisveikinti? Ne, reikėtų jiems padėti suvokti, kad nacija yra tam tikra vertybė, kad čia yra tavo tėvai, seneliai, tavo šalis. Galbūt negera šalis, bet kitos nėra. Turi būti už ją atsakingas ir ją kurti. Šį suvokimą ir turi duoti mokykla.

G. Landsbergis: Mūsų švietimo sistema yra industrinių laikų palikimas. Čia svarbiausia greičiausiu įmanomu būdu didžiausiai įmanomai masei užkimšti galvas žiniomis, išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti. Suskirstome į klases, išmokome daugybos lentelės, parašome pažymį – viskas labai paprasta kaip fabrike. Perlaužti šią sistemą nepaprastai sudėtinga.

Pabandyti įsivaizduoti naują mokyklą yra sudėtinga. Mokyklą, kurioje nėra 45 minučių pamokos, bet yra tiek, kiek norisi. Mokyklą, kurioje nėra mokytojų, pamokų, klasių, kur visi suskirstyti pagal gebėjimus, interesą ir t. t. Taip svarstant, atrodo, kad viduje kažkas totaliai lūžta. Tai tas pat, kaip pasiimti šakutę iš dešinės rankos į kairę ir pabandyti valgyti. Niekaip tai nesidaro, atrodo, kad kažkas iš mūsų tyčiojasi. Panašiai yra su švietimo sistema. Mes taip esame įpratę prie to, ką turime, ir nenorime ką nors keisti.

Tačiau pasaulis keičiasi. Po dešimtmečio kai kurios profesijos bus pasmerktos išnykti. Ką mes dėl to darome? Mes net septynmečiui negalime pasakyti, kur jis dirbs, nes to nežinome. Natūralu, norisi, kad švietimo sistema būtų tokia, jog po dvylikos metų mokslų, jaunas žmogus galėtų įsidarbinti ir kažkokiu būdu save realizuoti. Tačiau mes nežinome, ką šioje vietoje keisti ir pradėti daryti. Nežinome, ko mums reikės, ir man nuo to darosi šiurpu. Mes turime pertvarkyti visą švietimo sistemą nuo pagrindų. Turime viską pradėti daryti ši naujo, nes pasaulis labai pasikeitė.

Ką manote apie valstybinių brandos egzaminų sistemą?
A. Bumblauskas: Labai ilgai buvau didelis šalininkas nacionalinės egzaminų sistemos, nes jie išgyvendino korupciją. Korupciją ne tiek finansine prasme, kiek idėjų prasme. Anksčiau laikant stojamuosius egzaminus buvo galima tik spėlioti, ko panorės egzaminuotojas. Nuo to man visą laiką buvo koktu. Valstybiniais egzaminais mes šį reikalą sutvarkėme. Aišku, sistema netobula. Ji suvelia jaunus žmones į standartinį žinojimą, kur nėra kūrybingumo, laisvos interpretacijos. Tačiau kol kas nematau kitos išeities. Egzaminų reikia ir, jeigu nori juos išlaikyti, turi mokytis.

G. Landsbergis: Šiandien egzaminais mes daugiau egzaminuojame ne mokinius, bet mokytojus. Štai jūs matote reitingus. Žinote, kokia mokykla, kuriam reitingo dešimtuke rikiuojasi. Tai man labai nepatinka, nes mokyklos skirstomos į geras ir blogas. Tai rodo mūsų sistemos sugriuvimą. Tad galbūt iš viso nebeegzaminuokime pirmajame dešimtuke besirikiuojančių mokyklų? Visiems surašykime šimtukus ir paleiskime?

Reitingai tik dar kartą įrodo, kad mes iš principo egzaminuojame žmonių paruošimą, už kurį yra atsakingi mokytojai. Mes nepasitikime mokytojais, todėl tikriname, kaip jie paruošia mokinius. Tokiu būdu įsitikiname, ar jie geri, ar nelabai.

Pafantazuokime, kaip galėtų atrodyti ideali mūsų švietimo sistema. Pavyzdžiui, galime padaryti kaip suomiai ir atsisakyti egzaminų. Tai reikštų, kad mes pasitikime mokytojais ir leidžiame jiems mokyti taip, kaip norisi. Apskritai, mokyklos uždavinys – išmokyti vaiką kritiškai mąstyti, kad žmogus žinotų, kokią knygą atsiversti ir atsivertus kažką suprasti. To pažymiais negalima įvertinti. Vadinasi, turime sukurti tokią sistemą, kuri skatintų pasitikėjimą. Leistų tikėti, kad į mokyklą atėjęs vaikas jausis saugus, kritiškai mąstys ir bus pasirengęs jo laukiantiems iššūkiams.

Kaip formuoti visuomenę, kad mažėtų smurto apraiškų?
A. Bumblauskas: Koks pagrindinis žydų šeimos principas? Epicentre yra vaikas. Tetos, tėvai, dėdės – visi tarnauja vaiko centrui. Viskas yra aplipę, štai jums ir skirtumas.

Dainius Pūras, vienas žymiausių psichiatrų, stebisi, jog Lietuvos Respublikos Seime krepštelėjimas vaikui per „uodegą“ su vytele tebelaikoma tautine tradicija. Pasakymas, kad vaikui galima šiek tiek pakštelti, nieko per daug nežeidžia. Nors iš tiesų negalima vaikų mušti. Žydai to nedaro, todėl jie turi labai daug Nobelio premijos laureatų.

Tuo tarpu mes iš „medžių išlipome“ tik 1927 m., kai buvo įvestas privalomas pradinis švietimas. Todėl visomis pastangomis reikia siekti, kad mes augtumėme civilizuotai. Vaikus išmokytumėme dorai rašyti, skaityti, skaičiuoti. Tik tuomet būsime nacija, kuri savimi tiki. Mums reikia įsikalti į galvą, kad humanistinis santykis su augančiu žmogumi yra nacijos perspektyva. Jeigu to nesukursime, nieko ir nebus. Apskritai muštis galbūt ir galima, bet tik su priešais.

G. Landsbergis: Mes turime tokį reiškinį, kuris vadinasi veidrodiniai neuronai. Tai toks principas, kai atspindime kito žmogaus emociją. Pamatę kitą žmogų besijuokiantį, mes jaučiamės linksmi, verkiantį – liūdime. Mes jaučiame užuojautą, kito skausmą, todėl aš ir pats nelabai suprantu, kaip galima užmiršti empatiją.

Neteisinga mušti vaikus. Tačiau vos tik priėję prie įstatymo priėmimo, kažkodėl sudvejodavome. Teisinamasi, esą jeigu nemušime, užauginsime nusikaltėlius, kurie ir dabar jau mokytojus muša.

Pasigilinkime. Žmogus naudoja fizinį smurtą, kai jaučiasi bejėgis.

Štai suaugusiųjų netinkamas elgesys su vaikais dažnai yra pateisinamas. Tačiau jeigu aštuonmetis kažkam spiria į koją, kažkodėl mūsų akyse jis tampa blogu žmogumi. Manau, tai nėra lygiai tas pats. Vaikas turi daug mažiau pasirinkimų negu mes. Vaiko arsenalas siauras: šaukti, spirti, ar kristi ant žemės. Neturėtumėme pykti, jeigu nusprendžia spirti, jis tiesiog pasirinko dalyką iš savo arsenalo.

Tokiais atvejais reikia ne ant vaiko pykti, bet paklausti, kodėl jis taip jaučiasi. Kitaip tariant, į jo arsenalą įdėti dar vieną galimybę. Liūdniausia, kad ši tiesa pasaulyje jau yra suprasta seniai, o mes Lietuvoje apie tai dar turime diskutuoti. Reikia vaikams padėti. Neišauginsime nusikaltėlių, jeigu kalbėsimės, būsime kantresni, negu aštuonmetis ir t. t. Džiaugiuosi, kad mes po truputį link to einame.

Vienintelė tragedija ir skaudžiausias dalykas, kad mes mokomės iš pačių baisiausių atvejų. Kai per mediją parodomos žuvusio keturmečio nuotraukos, patiriame šoką, skubame priimti įstatymą ir kažką daryti, nors buvo galima tą patį sugalvoti anksčiau.

Kai kurie klasikai savo kūriniuose rašo: jeigu muša – vadinasi, myli.
A. Bumblauskas: Jeigu mes pradėsime mokytis iš praėjusio amžiaus pedagogų, mąstytojų, nežinau, ar toli pajudėsime. Pavyzdžiui, anksčiau mokyklose suolai buvo skirti tik berniukams. Jeigu mes pradėsime dairytis atgal, nežinau, ar visada atrasime teisybę.

G. Landsbergis: Per vieną dieną pagalbos telefonu dėl smurto artimoje aplinkoje kreipiasi šimtas žmonių: broliai seserys, žmonos, vyrai, vaikai, kaimynai ieško pagalbos. Supraskime, tai vyksta kiekvieną dieną, aš norėčiau, kad taip nebūtų.

Kaip Lietuva, Šiauliai atrodys po 30 metų?
A. Bumblauskas: Istorikai paprastai nekalba apie ateitį. Mes kažką galime pasakyti apie praeitį. Manau, svarbiausia yra mokytis iš kylančių grėsmių, nes iš heroizmo ir taip visi mokomės. Apskritai, nelabai norėčiau prognozuoti ateities.

Manau, 25-erius metus atgyvenome sąlygiškai neblogai. Esame pirmieji išnešę pėdas iš sovietinės imperijos. Pragyvenome gerą laiką ir nenorėčiau, kad jis pasibaigtų. Todėl galiu tik palinkėti mokytis istorijos.

Noriu, kad visuomenė būtų sąmoningai tiksliai suvokianti, kas esame, ką esame nuveikę, kokias vertybes turime. Linkiu, kad nacija suvoktų, jog esame Vakarų civilizacijos dalis ir kad visa mūsų istorija yra ėjimas į Vakarų civilizaciją. Save guodžiu, kad ateinantys metai būtų bent tokie, kokius mes jau pragyvenome, o tam reikia visų mūsų pastangų.

G. Landsbergis: Turbūt visi norime klestinčios, nekonfliktuojančios Lietuvos. Norime tokios Lietuvos, kurioje jaustumėmės saugiau tiek mes, tiek mūsų vaikai. Tačiau aš labiausiai norėčiau, kad po trisdešimties metų, atsidūrus ypač sunkių sprendimų kryžkelėje, kai reikėtų priimti drąsius, sudėtingus sprendimus, galėtumėme būtų ramūs, jog yra žmonių, kurie tai padarys.

Norėčiau žinoti, kad Lietuva yra saugiose rankose, matyti gabius jaunus žmones, kurie nekalbėtų apie norą gyventi užsienyje. Matyti žmones, kurie bus čia savo parašu, balsu, sprendimu, įgūdžiais, gebėjimais ir gins visų mūsų teisę būti Vakarų civilizacijos dalimi. Tada visi galėtumėme ramiai sėdėti ir būti ramūs dėl ateities. Tai palinkėjimas sau ir visiems mums.

Susitikime su istoriku ir politiku dalyvavo didelis būrys šiauliečių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.