Iniciatyva „Pasibelsk“ prisijungė prie Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“. Ja siekiama paskatinti kaimynų empatiją ir pagalbą tada, kai to labiausiai reikia. Žmonės raginami išgirdus triukšmą, aimanas ar verksmą gretimame bute nelikti abejingi, pasibelsti į duris ir taip bent trumpam nukreipti smurtautojo dėmesį.

Bendrojo pagalbos centro 112 duomenimis, pernai dėl smurto artimoje aplinkoje buvo gauti 66 433 pranešimai, o tai – 182 skambučiai per dieną. Iniciatyvos organizatorė Andželika Rusteikienė sako, kad institucijos, tiesiogiai atsakingos už vaikų saugumą, nespėja reaguoti į krizines situacijas. Tad kaimynai ne tik gali informuoti apie pastebėtą situaciją, bet ir kartais patys, pakalbėję su smurtaujančiu kaimynu, ją išspręsti.

Šiauliečiai apie nutylėtus smurto atvejus
„Prisipažinsiu, kad gyvenimas daugiabutyje turėjo tam tikrų ypatybių. Mano šeimoje viskas buvo gerai, bet galvodama apie visus dabar nuskambėjusius smurto atvejus, prisimenu, kaip pati vaikystėje girdėdavau iš kaimynų buto sklindančius garsus – girtaujančio tėvo ir įsierzinusios, piktos mamos barnius. Šie baigdavosi dusliais grumtynių arba sudaužytų indų, svaidomų daiktų garsais.

Aš žinojau, kad kitame kambaryje tyliai kenčia mano bendraamžė kiemo draugė. Toje pačioje laiptinėje gyveno ir dar keletas šeimų, kur mamos tyliai kęsdavo depresiją ir, sakyčiau, psichologinę priespaudą. Iš esmės kaimynai buvo tvarkingi, dirbantys, gyvenimas tarsi tekėjo normalia vaga, tik štai butuose dažniausiai vakarais ar savaitgaliais vykstanti komunikacija sakė, kad kenčia mamos ir vaikai.

Tai savaime „rodėsi“ natūralu visiems daugiabučio laiptinės gyventojams, nes niekas pareigūnų taip ir nekviesdavo. Toks nerašytas susitarimas buvo tarp suaugusiųjų, kurie kitą dieną lyg niekur nieko maloniai sveikindavosi vienas su kitu, persimesdavo vienu kitu trumpu pašnekesiu. Tik tiek, kad man, dažniausiai valgančiai vakarienę, kąsnis strigdavo gerklėje, nes buvo gaila draugės. Nieko neklausinėjau jos, juk buvau vaikas, be to, greitai pamiršti, kai kieme vyksta geras gyvenimas tarp draugų ir žaidimai“, – prisimena šiaulietė.

O štai kita moteris gailisi kad prieš keletą metų neiškvietusi policijos, kai atsitiktinai išvydo pro kaimynų langus, jog jauna mama smūgiuoja į pledą, kuriuo apsiautė savo mažametę dukrą. „Tąsyk aš tiesiog buvau priblokšta taip smarkiai, kad nesupratau, ar tai iš tiesų vyksta, nepatikėjau, galbūt man vaidenasi, juk pati gerai neprimatau, nešioju akinius.
Tuomet ir atkreipiau dėmesį į šitą šeimą – jauni tėvai girtaujantys, mergaitė naktimis verkdavo neįtikėtinai per ilgai ir šaukdavosi mamos. Girdėdavau, kaip pora nuolat konfliktuodavo, o jų barniai įsižiebdavo dėl visiškų menkniekių.

Keiksmai ir rietenos, nuolat ašarojanti mama neretai būdavo priversta skolintis maisto iš kaimynų. Siaubingas metas buvo vasara, kai jų langai buvo atlapoti visu pajėgumu. Žmonės, nesugebantys pragyventi be maisto į skolą, dar ir šunį priglaudė, ir tas nuolat kaukdavo. Ir, tiesą sakant, visi tie konfliktai užgesdavo savaime.

Gailus vaiko ašarojimas užgesdavo pats savaime. Aš buvau šalia esančio daugiabučio gyventoja, tai įsivaizduokite, kokie abejingi arba tiesiog apatiški turėjo būti tų žmonių kaimynai, jeigu nieko nesiimdavo. Gal tiesiog bijodavo, regis, vyriškis turėjo kažką bendro su nusikaltimais“, – svarsto moteris.

Teigiami pokyčiai – ir pirmąkart kaimynui tarus „laba diena“
Be abejo, lietuviai turi skaudžių istorinių patirčių iš to meto, kai kaimynais nebuvo galima pasikliauti, kai įskųstas žmogus staiga tapdavo nusikaltėliu. Bet visuomenė keičiasi ypač su jaunąja karta, kuri yra kur kas pilietiškesnė, bendruomeniškesnė už savo tėvus, senelius.  Pasak A. Rusteikienės, tokia iniciatyva gimė iš poreikio ir krizinio atvejo – tragiško Kėdainių berniuko likimo.

 „Pati svarsčiau – o ką būtų galima daryti. Atsakiau į paprastą klausimą, koks vienas veiksmas galėtų išgelbėti gyvybę. Pasibelsk kaimynui, jei už durų girdi triukšmą, verksmą, aimanas. Jei supranti, kad tai ne verksmas dėl to, kad vaikas negavo saldainio ar nori išeiti į kiemą, o smurtas prieš vaiką. Mūsų iniciatyva „Pasibelsk“ siekia paskatinti reaguoti, nelikti nuošalyje ir nueiti pasibelsti į kaimyno duris, kuris tuo metu smurtauja. Paprastas veiksmas – pasibelsti – yra visiškai nesudėtingas ir labai konkretus, kiekvienas žmogus tai gali padaryti“, – sako iniciatyvos „Pasibelsk“ organizatorė.

Pasak jos, pasibeldus faktiškai nutraukiamas smurtautojo dėmesys nuo atliekamo veiksmo, jis sustoja, susimąsto, ką ir kodėl daro, ir jo pyktis slūgsta. Tad patraukęs link durų po kaimyno intervencijos negali sugrįžti prie agresijos įkarščio – prie atliekamo smurto veiksmo.

„Kai girdime verksmą arba aimanas ir žinome, jog ten gyvena draugiški žmonės, esame su jais bendravę, tai gali būti ir nekaltas atvejis, kai vaikas antai prašo saldainio, o mama neduoda. Kaimynas gali pasiteirauti – ar nereikia pagalbos, o jeigu situacija kritinė, galbūt pasiūlyti žmogui išsikalbėti prie arbatos ir pan. Antras kelias: jeigu žinome, kad už durų yra pakankamai nesaugu ir žmonės yra pakankamai agresyvūs, tai nereikėtų rizikuoti ir eiti vienam, visuomet galima arba su kitu kaimynu, arba iš karto skambinti pagalbos telefonu 112 ir pasitarti su specialistais, ką tokiu atveju daryti, paaiškinus ką girdime, ar tai vyksta pirmąkart ir pan.“, – pataria A. Rusteikienė.

Pasak jos, iš principo svarbu apskritai bendrauti su žmonėmis ne tik krizės metu, bet ir kai namuose gera, ramu.

Gali būti, kad vyresniems žmonėms pasibelsti yra kur kas sunkesnė užduotis, kai jaunesniajai labai atvirai ir bendraujančiai kartai tai yra visiškai paprasta staiga imti pradėti bendrauti su kaimynu, su kuriuo iki tol tarpusavyje nė žodžiu neapsikeitė.

„Bendruomeniškumo stoka ir yra didžioji apatijos priežastis, kai mes nebereaguojame į tai, kas vyksta už mūsų durų manydami, kad konfliktas praeis ir kad tai ne mano reikalas. Bet mes galime keisti savo įpročius ir elgesį. Pradėkime sveikintis su kaimynais, vėliau gali sekti ir gyvesnis bendravimas“, – sako A. Rusteikienė.

Tuo pačiu galime atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta gatvėje, parduotuvuėje, mokykloje. Kita vertus, išvydę, kad vaikas verkia kino teatre ar parduotuvėje, dažnai nepagrįstai manome, kad jo mama ar tėtis yra siaubingi.

„Jeigu protestuojantį trimetį mama stipriai laiko – nebūtinai ji yra bloga mama. Tad kartais tėvams reikia palaikymo. Visuomenės dalis, jau užauginusi savo vaikus, žino, kad juos ne visuomet lengva auginti ir ugdyti. Ne visą laiką ir ne visi atvejai yra nukreipti prieš vaiką norint jį sužaloti, bet į situaciją reikia pažvelgti giliau ir pagelbėti geru patarimu ar veiksmu, kuris veikia“, – sako iniciatyvos „Pasibelsk“ organizatorė A. Rusteikienė.