Šiandien darbo rinkoje ne visuomet reikalingos žinios, įgytos prieš du ar tris dešimtmečius. Vadinasi, reikia kažkaip skatinti žmones, kad jie įsisavintų naujas technologijas bei pereitų iš žemo į augančio ar aukštesnio produktyvumo ekonomines veiklas. Galbūt to būtų pasiekta, jeigu valdžia palengvintų mokestinę naštą, nusprendus įgyti papildomą kvalifikaciją ar aukštąjį išsilavinimą?

Įregistravo įstatymo pataisą
Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) sudarytoje prognozėje teigiama, kad iki 2020 metų aukšto lygmens įgūdžių darbuotojų poreikis ES išaugs nuo 29 iki 35 proc., o žemų įgūdžių – sumenks nuo 21 iki 15 proc.

Tuo tarpu pagal CEDEFOP 2015 metų ataskaitos duomenis, Lietuva yra tarp ES šalių, kuriose yra didžiausias atotrūkis tarp turimų ir reikalingų įgūdžių. Panašios išvados pateikiamos ir Europos Komisijos ataskaitoje: teigiama, kad suaugusiųjų mokymasis Lietuvoje nedidėja ir jo lygis išlieka mažas (5 proc.), palyginti su ES vidurkiu (10,7 proc. 2014 m.).

Vieša paslaptis, kad Lietuvoje darbdaviams sunku rasti būtinų arba tinkamų įgūdžių turinčių kandidatų į darbo vietas. Tad galbūt, jeigu valstybė bent iš dalies kompensuotų už kvalifikacijos kėlimą patirtas išlaidas, atsirastų daugiau norinčių tobulėti?

Tai numatanti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisa jau yra įregistruota. Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad iš apmokestinamųjų pajamų būtų atimamos gyventojo patirtos išlaidos ir už vėliau (po pirmo išsilavinimo ir kvalifikacijos įgijimo) įgytą profesinį mokymą, aukštąjį išsilavinimą, doktorantūros bei meno aspirantūros studijas.

Ragina atsisakyti iliuzijų
Ekonomistas Nerijus Mačiulis ragina atsisakyti iliuzijos, kad įgijus specialybę ir kompetencijų rinkinį, jų užteks visą gyvenimą. Anot jo, mokymosi procesas nesibaigia gavus brandos atestatą ar universiteto diplomą.

Ekonomistas „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad dabartinių moksleivių vidutinė karjeros trukmė darbo rinkoje sieks apie pusę amžiaus – 50 metų. Per tiek laiko ne tik teks nuolat gilinti ir atnaujinti kompetencijas, bet atsiras ir išnyks daugybė profesijų.

Todėl tikėtis, kad jaunystėje mokymo institucijoje įgytos žinios bus pakankamos, būtų didelė klaida. Jau dabar galima rasti pavyzdžių, kai teisinį išsilavinimą turintis asmuo nusprendžia keisti karjeros kryptį ir studijuoja programavimą ar ryžtasi imtis jogos instruktoriaus profesijos. Tokie karjeros zigzagai ateityje bus nesvetimi vis didesnei darbuotojų daliai.

„Natūralu, kad per tokį ilgą karjeros trukmės darbo rinkoje laiką teks atnaujinti gebėjimus ir kompetenciją. Su tuo reikia susitaikyti iš anksto. Tikrai negalima galvoti, kad įgijus kažkokį diplomą tų gebėjimų užteks visam gyvenimui. O kalbėti apie tai, kad valstybė dar turi sukurti kažkokias papildomas mokestines lengvatas tam, kad žmogus norėtų tobulėti ir keistis, iš tiesų yra keista“, – mano N. Mačiulis.

Specialisto teigimu, reikia galvoti ne apie mokestinių lengvatų taikymą, bet švietimo kokybę apkritai. Valstybė turi užtikrinti, kad švietimo sistema funkcionuotų gerai, būtų kokybiška, reaguotų į rinkos pokyčius ir mokytų tokių dalykų, kurių iš tiesų reikia. Būtina, kad švietimo institucijos mokytų tokių dalykų, kurie darbo rinkoje bus aktualūs ne tik šiandien, bet ir po kelerių metų.

„Tokios kokybiškos švietimo sistemos kūrimas labai svarbus prioritetas. Reikia, kad 40–60 m. sulaukęs žmogus galėtų be jokių barjerų įgyti naują profesiją, naujų žinių ar kompetencijų švietimo institucijose. Tokių institucijų kūrimas yra labai svarbi užduotis. Juo labiau kad tiek aukštojo mokslo, tiek apkritai švietimo kokybė Lietuvoje yra prasta“, – tvirtina ekonomistas.

Diplomas nieko negarantuoja
Jis pataria ir atsargiau žiūrėti į populiariąsias studijų programas. Tai, kas paklausu šiandien, gali būti nebeaktualu jau po penkmečio. Šiandien svarbi nebe pati studijų programa, bet gebėjimas įgyti kuo daugiau žinių ir kompetencijų, kurias nesunkiai būtų galima perkelti iš vienos srities į kitą.

Kitaip tariant, šiandien mes nebegyvename amžiuje, kai įgijus tam tikrą specialybę ir žinių, galima tikėtis sėkmingai jas realizuoti visą gyvenimą ir daugiau nebesimokyti.

„Tokiai ateičiai reikėjo pradėti ruoštis prieš dešimt metų, nes joje gyvename jau dabar. Šiandien darbuotojų skaičius mažėja pramonėje, finansinių paslaugų sektoriuje ir kitose srityse. Automatizavimas, robotizavimas pakeičia daugybę industrijų ir ateityje tas procesas bus dar spartesnis. Vadinasi, reikia gyventi su suvokimu, kad gyvenimas reiškia nuolatinio mokymosi procesą“, – sako N. Mačiulis.

Tad ką studijuoti ir kokį karjeros kelią pasirinkti? Ekonomistas prieš priimant tinkamiausią sprendimą ragina atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia studijų krypties pasirinkimas neturi ir net negali būti nulemtas jos populiarumo. Taip pat neužtenka vien didelio asmeninio susidomėjimo kažkuria profesine sritimi.

Antra, reikia įvertinti ar pasirinktai profesijai yra tinkamos jūsų asmeninės savybės, temperamentas ir charakteris.

Trečia, siekiant sėkmingos karjeros ne vienintelis kelias yra tapti labai geru vienos srities specialistu. Tinkamai sukomplektuotas ir integruotas gerų, nors ir neypatingų gebėjimų rinkinys yra puikus alternatyvus kelias į profesinę sėkmę.

Ketvirta – būtina rimtai pagalvoti ne tik apie tai, kuo nori būti, bet ir ką dėl savo svajonės gali paaukoti. Kiekvienas prieš nuspręsdamas, kad nori tapti verslininku, mokytoju, gydytoju, profesionaliu investuotoju ar sportininku, turi atsakyti sau į svarbiausią klausimą – ką dėl savo karjeros galiu paaukoti, kokia yra tos profesijos tamsioji pusė, ko turėsiu atsisakyti ar net iškentėti. Atsakius sau į šiuos klausimus ir turėtų paaiškėti, kaip reikėtų elgtis ateityje.

Reikia mokytis visą gyvenimą
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis primena, kad kelti kvalifikacijos lygį galima bet kada. Pavyzdžiui, Darbo birža ilgai nerandantiems darbo siūlo lankyti kvalifikacijos kėlimo kursus ir už juos apmoka arba kompensuoja didžiąją dalį tam reikalingos sumos.

Perkvalifikavimas gali vykti ir paties žmogaus iniciatyva. Galime bet kada panorėję pakeisti specialybę, tačiau už tai dažniausiai turime susimokėti patys.

Dirbant kai kuriose įmonėse ir tam tikrose srityse, nuolat mokytis yra tiesiog privalu. Už tokį kvalifikacijos kėlimą dažniausiai sumoka darbdavys arba pats darbuotojas.

Vadinasi, kažko daugiau išmokti ir neišleisti per daug pinigų galime ir dabar. Todėl profesorius sutinka su ekonomisto nuomone, kad svarbiausia kalbėti ne apie mokestines lengvatas, bet švietimo kokybę apskritai.

„Šiandien visa ugdymo, švietimo sistema sprendžia XIX a. uždavinius. Bandoma pasigaminti darbuotoją, kuris būti lojalus ir galėtų dalyvauti regresyvioje konkurencijoje dėl finansinių ir gamtinių išteklių. Ši sistema yra atgyvenusi iš esmės“, – pabrėžia G. Navaitis.

Pažvelgus į ugdymo sistemos uždavinius, tampa aišku, kad šiandien taikomos tam tikros sąvokos nebeturi tokios prasmės kaip anksčiau. Pavyzdžiui, XIX a. žmogus, įgijęs brandos atestatą, galėjo save laikyti brandžiu asmeniu, jau galinčiu eiti dirbti it užsidirbti.

Štai prieškario Lietuvoje žmogus, baigęs gimnaziją, iš karto galėjo pretenduoti į tam tikros kategorijos valdininko darbą. Tuo metu brandos atestatas atspindėjo „brandą“, turėjo kažkokią prasmę. Tuo tarpu šiandien šis pasakymas su branda yra labai mažai susijęs.

Vadinasi, nelieka kitos išeities, kaip plėsti savo žinias ir mokytis visą gyvenimą. Be to, profesoriaus teigimu, tie, kurie mokosi visą gyvenimą,  daugiau sukuria, geriau uždirba ir yra laimingesni.

„XXI a. ekonomika neatsitiktinai kartais įvardijama kaip laimės ekonomika. Joje naujas vertes daugiausiai sukuria žmonės, turintys žinių ir pasižymintys socialiniais gebėjimais. Todėl jeigu mes norime laimingų žmonių, perspektyvios ekonomikos, turime norėti, kad mokymasis vyktų visą gyvenimą“, – akcentuoja G. Navaitis.