Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo skubos tvarka sušauktos darbo grupės, kurios diskutavo dėl pagrindinio smurto apibrėžimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Tačiau tai tik sąvokos paaiškinimas, kuris vargu ar atneš naudos. O juk kasmet Lietuvoje nužudoma vidutiniškai apie 100 vaikų. Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, jog stebint šiandienos aktualijas reikėtų analizuoti visos šeimos problemas. Nužudyto keturmečio istorija labai sugraudino visuomenę, tačiau niekas neatkreipė dėmesio, jog ir vaiko motina buvo smurtaujančio sugyventinio auka, kuriai taip pat reikėjo pagalbos. Anot M. Jankauskaitės, būtent dėl šių priežasčių reikia keisti ne vien tik  įstatymus, bet visuomenės požiūrį į moterį, vaiką ir į visą šeimą.

Vaiko teisių apsaugos įstatyme – daugiau aiškumo
Įvairių institucijų atstovų, teisininkų, psichologų pastangomis ryškėja pakeitimai, kurie bus padaryti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, siekiant kuo tikslesnio sąvokų apibūdinimo.

Užvakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje skubos tvarka sušauktos darbo grupės diskutavo dviem svarbiais klausimais: dėl smurto apibrėžties bei smurto nustatymo ir dėl įvaikinimo ir globos procesų šalyje tobulinimo.

Diskusijose sutarta dėl pagrindinio smurto apibrėžimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme: „Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas, ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria ar gali patirti žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai“.
„Siekiame aiškiai apibūdinti sąvokas, kad kuo mažiau būtų abstraktumo, galimybių interpretuoti. Visos pusės deda didžiules pastangas sutarti, kad vasario 14 d. galima būtų Seimui pateikti maksimaliai išdiskutuotą ir aiškų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą“, – sakė ministras Linas Kukuraitis. Jis pažymėjo, kad po išsamių diskusijų fizinės bausmės įtrauktos į smurto sąvokų sąrašą.

„Stengiamės, kad atsirastų vaiko teisių apsaugos įstatyme apibrėžimas, kas yra smurtas prieš vaikus ir kokios galimos jo formos. Nors Baudžiamajame kodekse jau buvo apibrėžta, kad vaiko mušti negalima, bet kažkodėl to nesuvokėme. O smurtas prieš vaikus prilygsta smurtui artimoje aplinkoje ir prieš moterį. Akivaizdu, jog bendrųjų Baudžiamojo kodekso nuostatų nepakanka, nes kiekviena smurtinė situacija turi savus niuansus, dėl to ir reikalingi apibrėžimai, kad žmonės suvoktų, jog fizinių bausmių taikymas prieš vaiką taip pat yra smurto forma ir tai nepriimtina. Daug atvejų, kai vaiką suaugusieji moko valkatauti, vagiliauti – tai taip pat smurto prieš vaikus forma. Net ir tuo atveju, jei vaikui nėra sukuriamos elementariausios sąlygos pavalgyti, išmiegoti, tai gali būti taip pat priskiriama smurtui. Atsiradus naujoms nuostatoms, kas yra smurtas prieš vaikus, galbūt atsiras ir kas pasirūpins tais vaikais, prieš kuriuos smurtaujama“, – savo nuomonę išsakė M. Jankauskaitė.

Smurtas prieš moteris susijęs su smurtu prieš vaikus
Dabartinių įvykių kontekste pateikiamas berniuko nužudymas – tai iš tiesų labai jautri tema. Pasak M. Jankauskaitės, normalu, jog į šį įvykį visuomenė sureagavo jautriai. Tačiau kiekvienas šią situaciją mato skirtingai.

„Kėdainių istorijoje niekas nemato fakto, jog ne tik vaikas, bet ir jo motina buvo mušama. Kitaip sakant, motina taip pat buvo nukentėjusi nuo smurtautojo. Tačiau kažkodėl ši situacija interpretuojama, lyg moteris ir vyras buvo tolygūs partneriai, kurie kartu smurtavo prieš vaiką, nesuvokiant, kad ta pati moteris gyveno smurte ir ja buvo galima lengvai manipuliuoti. Jei ir toliau spręsdami panašias situacijas matysime vien tik skriaudžiamą vaiką, bet nematysime šalia skriaudžiamos mamos, tai problemų neišspręsime. Jei mums pavyktų pažaboti smurtą prieš moteris, tai mažiausiai 80 procentų tokių skaudžių atvejų, kai mirtinai primušamas vaikas, išvengtumėme. Yra viena auksinė taisyklė: jei norite apsaugoti vaiką, apsaugokite jo motiną. Jei tokia sistema būtų efektyvi, tikriausiai iki tokio lygio smurto prieš vaiką nebūtų prieita“, – aiškina M. Jankauskaitė.

Smurtas prieš moteris – itin dažnas reiškinys ypač socialinės rizikos šeimose. Tokios pažeidžiamos moteris bijo savo smurtautojų, todėl neretai atleidžia ir situacija kartojasi.

„Stebime situacijas, kai teisėjai sutaiko moteris su jų smurtaujančiais vyrais, todėl nuskriaustos moterys yra priverstos atleisti savo vyrams. Tačiau taip parodoma visiška specialistų nekompetencija, nes tokiu būdu vyksta manipuliacija moterimis. Juk kai pas mediką ateina apsinuodijęs žmogus ir jis vemia bei viduriuoja, niekas pacientui neliepia nustoti vemti ar viduriuoti. Tai reakcija, kurios negalima valingai nutraukti. Smurto prieš moteris atveju yra lygiai taip pat. Todėl reikia suvokti, kad  smurto neigimas yra kaip strategija, todėl situaciją nagrinėjantys profesionalai turėtų matyti daugiau, nei vyras ar moteris pasako teisme. Grįžtu vėl prie to, jog vaikas žalojamas net ir tada, kai jis nėra paliečiamas, nes jis stebi smurtą. Todėl būtina kovoti su smurtu prieš moteris suvokiant, jog vien įstatymų pakitimų neužteks norint apsaugoti ir vaikus“, – pabrėžia M. Jankauskaitė.

Staiga praregėjome, tačiau kažkodėl nenustojame vaikus mušę
Daugelis tėvų baiminasi, jog po įvykių, kai buvo mirtinai sumuštas vaikas, dabar kiekviena buitinė trauma, kurią patirs vaikas namuose, bus traktuojama kaip mušimas. Net ir tada, kai vaikas užsigaus žaisdamas, tėvai bijos būti  apkaltinti vaiko nepriežiūra.

Tačiau M. Jankauskaitė sako, jog baimintis nėra ko, nes kvalifikuoti medikai atskirs kur sumušimas, o kur yra netyčinė trauma. Tuo labiau kad apie situaciją daug ką pasako ir šeimos būklė, buitis.

„Mes turime suprasti, jog tikslas yra visai kitas, nei dėl visko kaltinti tik tėvus. Mūsų visų vaikai gali nusiridenti nuo lovos ar susitrenkti žaisdami, tačiau jei šeima tvarkinga, joje nebus situacijų, kai vaikas bus mirtinai sumušamas ar dėl smurto jo sveikatai iškils grėsmė. Viena aišku, jog lygioje vietoje niekas ir neatsitinka. O dabartiniai įvykiai rodo, jog mes staiga praregėjome, kai įvyko nelaimė“, – sako M. Jankauskaitė.

Jautrios temos viešinamos norint visuomenei paaiškinti, kas yra smurtas artimoje aplinkoje ir kad šis reiškinys linkęs stiprėti. Anot M. Jankauskaitės, jei šeimoje jau buvo signalas apie smurtą, specialistai turėtų būti budrumo parengtyje.

„Šiandien reikia ne tik apibrėžimų, kas yra smurtas prieš vaikus, bet reikia viso paketo, kad specialistai reaguotų į tokias situacijas, būtų apmokyti. Kad ne vien tik policijos pareigūnai ir vaiko teisių atstovai, bet ir socialiniai pedagogai, darželių auklėtojai ir kiti specialistai sugebėtų tą smurtą atpažinti, o ne būtų  kažkokia raganų medžioklė. Baisu, jog priimsime tinkamą įstatymą, tačiau pritrūks entuziazmo užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti“, – būgštauja M. Jankauskaitė.

Daugelis kalba, jog Lietuvoje bus kaip Norvegijoje, tačiau M. Jankauskaitė sako, jog nė vienas net ir gerai nežino, kaip tas Norvegijos modelis veikia. Be to, tikriausiai jei toks modelis būtų taikomas ir Lietuvoje, tai, anot M. Jankauskaitės, greičiausiai keturmetis būtų išgelbėtas.

„Ir taip labai ilgai buvo vilkinamas Vaiko teisių įstatymo apibrėžimas. Gali būti, jog vien dėl to būtų buvę galima išgelbėti daug gyvybių. Reikia kurti naują lietuvišką modelį, kad kiekvienas žmogus vertintų gyvybę ir suvoktų, jog būtina kovoti su smurtu prieš vaikus. Mano karta užaugo mušama ir mes šį socialinį modelį atsinešėme augindami savo vaikus. Kad tas socialinis modelis galų gale pasikeistų, reikia papildomo švietimo tėvams ne tam, kad jie bijotų kalbėti apie problemas, nes galimai iš jų bus atimami vaikai, bet tam, kad teikiamos paslaugos padėtų tas problemas efektyviai spręsti“, – aiškina specialistė.