Naujuosius metus norime pasitikti su draugais ar artimaisiais kažkaip ypatingai arba pramogaudami. Dabar populiaru Naujuosius pasitikti gerame bare ar restorane, kur skambėtų muzikinė programa, o skonio receptoriams būtų paruošas specialus naujametis meniu. Dar geriau – geras koncertas, teatras. Kiti gi aplanko savo gimines arba švenčia šeimos rate. Rečiau pasiryžtama švęsti gamtoje, prie laužo. Populiaru – draugų rate. Galbūt tradiciška tampa tai, kad su Naujaisiais metais sveikiname vieni kitus socialiniuose tinkluose, trumposiomis žinutėmis, skambučiais. O šventė neįsivaizduojama be paskutinių sekundžių skaičiavimo, iššauto šampano ir fejerverkų. Makiažo specialistai rekomenduoja moterims akis paryškinti aukso dulkėmis ir žėručiais – ne tik kad patrauktų aplinkinių dėmesį, bet ir kad priviliotų sėkmę. Kuo ryškesnis ir blizgesnis masalas, tuo laimė geriau kibs. Tik čia ne tradicijos. Bet tradicijos – įdomus dalykas.

Pavyzdžiui, danai visus metus kaupia sudaužytus indus, o Naujųjų išvakarėse jų palieka šalia draugų durų. Paaiškėja, kad kuo daugiau duženų rasi, tuo daugiau turi draugų.

Graikijoje kepamas Naujųjų metų pyragas, kurio gabaliukas su paslėpta moneta, pakliuvęs vienam reiškia turtus kitąmet. Naujuosius metus japonai pasitinka garsiai ir ilgai juokdamiesi. Tikima, kad toks juokas atneš sėkmę.
Tad kaip Naujuosius pasitinka šiauliečiai?

Naujiesiems – jūros gėrybių meniu
Šiauliuose maždaug trejus metus gyvenantis italas Cosimo Barranca, įkūręs mieste kulinarijos studiją, papasakoja apie savas tradicijas. Cosimo atvyko iš Parmos miesto esančio šiaurės Italijoje, nors gimė Kalabrijoje, pietiniame Italijos regione.

Parmoje dirbęs su  profesionaliais šefais, kulinarijos žinių sėmėsi ir tobulinosi net penkerius metus. „Reikėjo kurti ne tik receptus, rūpintis virtuve, bet ir vadovauti salei: klientams rekomenduoti patiekalus, paaiškinti, kaip maistas paruoštas, iš kur gauti maisto produktai, ką su kuo valgyti, su kokiu vynu derinti ir t. t.“, – sako jis.

Tad pirmiausiai – apie maistą.

Pasak jo, visa Italija Naujuosius metus pasitinka panašiai. Populiaru juos pasitikti kavinėje ar restorane. Gilias kulinarines tradicijas turinčioje šalyje žmonės nepraleidžia progos maistu pasimėgauti šventinėje vakarienėje. „Šventiniai patiekalai – jūros gėrybės, moliuskai, omarai, aštuonkojai. Reikia kurti didelį meniu – maždaug iš 8-9 patiekalų, pvz. trys starteriai (užkandžiai), du pirmieji ir t. t.“, – sako C.  Barranca.

Prisimindamas besibaigiančių metų palydėtuves, italas pasakoja, kad jo šeimoje ryte būdavo įprasta išgerti kavos, pasistiprinti lengvais pusryčiais ir visą dieną nevalgyti, juk paskui bus patiekta daug maisto.

Kitąmet norėdami laimės ir sėkmės italai pasitinka Naujuosius metus dėvėdami raudonos spalvos apatinius. Pietų Italijoje žmonės mėto pro savo namų langus senus indus – lėkštę, kavos puodelį ar kažką, kas sudužtų. „Kažką seno reikia išmesti, kad kažkas naujo ateitų“, – sako italas.

Svarbiausia – nemiegoti, šokti iki ryto. Didžiuosiuose miestų aikštėse vyksta įvairūs koncertai. Tad į aikštes patraukia daug jaunesnių žmonių. Taip pat koncertų salėse organizuojamos teminės vakarienės, operos, koncertai – šį variantą dažniau renkasi vyresni žmonės.

Dovanų mažieji italiukai gauna dukart. Cosimo artimiausia švente įvardija sausio 6-ąją. Italijoje vaikams per šią šventę dovanas neša Befana. Tai ragana, kuri naktį atskrenda ant šluotos ir dovanų įteikia arba ne.

„Jeigu buvai negeras, rasi angliukus, jeigu buvai geras, rasi dovanėlę. Tai tarsi Kalėdos“, – sako italas. Nors tai ir geroji ragana, pasak legendos, visgi pakankamai baisi: didele lenkta nosimi, smaila kepure, ilgu apsiaustu skraido ant šluotos nuo stogo ant stogo...

Žydų bendruomenė pasitiko 5777-uosius
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narė Antonina Gainulina pasakoja, kad Roš ha Šana – žydų Naujųjų metų šventė švenčiama rudenį. Kasmet šios šventės data skiriasi, nes žydai metus skaičiuoja nuo biblinio pasaulio sukūrimo.

„Mes jau gyvename 5777 metus nuo pasaulio sutvėrimo. Gyvename pagal lietuvišką kalendorių, o šventes švenčiame pagal savo. Dabar vyksta viena gražiausių švenčių – Chanuka, kuri prasidėjo gruodžio 25-ąją ir trunka 8 dienas“, – sako Antonina.

Tradicija atskleidžia įdomią istoriją.

Kaip pasakoja Antonina, daugiau kaip prieš 2000 metų žydų tauta buvo užkariauta elinų (graikų), kuriems vadovavo caras Antiochas. „Iš pradžių jis labai gražiai elgėsi su žydais, bet kada romėnai pradėjo iš elinų reikalauti didelės duoklės, jos našta užgulė žydų tautą. Antiochas pradėjo reikalauti, kad žydai atsižadėtų savo tikėjimo, savo dievo ir pradėtų melstis stabams kaip elinai. Žinoma, buvo silpnavalių žmonų, kurie pasidavė, bet dauguma išlaikė savo tikėjimą savo Dievu ir Tora“, – sako Antonina.

Viename kaime gyveno senas išminčius, šventikas, kuris suvienijo savo kaimo gyventojus, gimines, artimuosius ir pradėjo karą prieš Antiocho kariuomenę. Jie užpuldavo mažus karių būrius, kuriuos vieną po kito nugalėdavo. Tačiau atėjo metas šventikui mirti. Sukvietęs brolius ir savo vaikus įsakė  nepasiduoti elinams ir kovoti už savo tikėjimą.

„Vadovauti kariams jis paskyrė savo sūnų Judą, vėliau jis gavo antrą vardą – Makabėjus. Tas vardas reiškia „tapatus Dievui“. O žmonės, kurie tapo jo pasekėjais imti vadinti makabėjais. Makabėjai kariavo mažais būriais, bet galų gale nugalėjo Antiocho kariuomenę. Iškeliavo ir įžengė į Jeruzalę. Miestas buvo sunaikintas, bet didžiausias nusivylimas laukė jų, kai įžengė į Didžiąją šventyklą – ji buvo nuniokota“, – pasakoja žydų bendruomenės narė.

Žmonės rankų nenuleido ir šventyklą sutvarkė, pastatė altorių. Auksinė menora buvo pavogta, tad  pagamino paprastą, tik nerado aliejaus, kuris turėjo joje degti.

„Ilgai ieškoję, rado mažą ąsotėlį alyvuogių aliejaus, šito kiekio turėjo užtekti vienai dienai. Jie uždegė ugnį ir išėjo, bet sekančią dieną ugnis dar degė – tai tęsėsi 8 dienas. Taip jie suprato, kad Dievas jiems atleido nuodėmes, kad ir toliau yra su jais“, – sako Antonina ir pabrėžia, kad Chanuka švenčiama ne karinė pergalė, o žmogaus tikėjimo ir dvasios stiprybė.
Pasak jos, tai šviesos šventė, kurios metu žydai linksminasi.

Kiekvieną dieną uždegama po vieną žvakelę. 24 dieną vakare, po to, kai pasirodo pirma žvaigždė, uždegama pirma žvakutė, sekančią dieną dar viena ir taip toliau iš dešinės į kairę.

Galima švęsti ir visas aštuonias dienas, bet surinkti tam bendruomenę ar didžiąją jos dalį ne taip paprasta, taigi pakanka vienos didelės šventės, kurios metu ant stalo būtinai turi būti bulviniai blynai ir spurgos saldžios uogienės ar džemo įdaru.

„Tai yra vaikų šventė, jie turi teisę prieiti prie kiekvieno suaugusiojo ir pasakyti „chanuka gelt“ („chanukos auksas“) ir turi už tai gauti pinigėlių. Atsisakyti negalima. Paprastai mūsų vaikai paruošia pasirodymą, po to ištarę „chanuka gelt“, surinkę pinigėlių juos pasidalija. Vaikai žaidžia iš saldainių suktukais, kiekviename jų yra briaunos su skirtingomis reikšmėmis – didinu statymą ar pasiimu viską, pralošiu. Šis žaidimas skaičiuoja maždaug 2000 metų“, – sako Antonina.

Rusai švenčia kelis kartus
O štai rusai Naujuosius metus švenčia pagal abu kalendorius. Pasitaiko, kad Naujieji metai sausio pirmąją sutinkami ramiai pagal Lietuvos ir Maskvos laiką.

Rusai Naujuosius metus švenčia ir pagal senąjį kalendorių sausio 13-ąją, todėl juos taip ir vadina – Starij novij god (Senieji naujieji metai). Aiškinama, kad stačiatikių bažnyčia Grigaliaus kalendoriaus nepriėmė, todėl ne tik rusai, bet ir bulgarai, graikai, serbai Kalėdas ir Naujuosius švenčia maždaug dviem savaitėmis vėliau nei europiečiai.
Naujuosius metus rusai sutinka pasipuošę eglutę.

Humanitarinių mokslų daktaro Ž. Šaknio aiškinama, kad tarp rusų vis gi yra tradicija prieš Naujuosius metus grąžinti skolas, artimųjų atsiprašyti už skriaudas, o tarp šeimos narių keistis dovanomis. Per Naujuosius metus vaišinami aplankyti kaimynai ar tiesiog linksminamasi.