Šeima yra pagrindas visuomenei atsinaujinti, o valstybei – tvirtėti. Tikima, kad būtent tradicinėje šeimoje išsaugomos bei iš kartos į kartą perduodamos vertybės, kuriomis besiremiantis žmogus išlieka tvirtas ir stabilus. Tačiau realybėje ne viskas taip paprasta. Nepaisant to, kad šalyje veikia prigimtinis įstatymas – sudaromos vienalytės šeimos, kurios visuomenei vis dar kelia prieštaringus jausmus. Vieni mano, kad homoseksualams suteikiama per mažai laisvės, kiti – iki šiol jų nesupranta ir laiko ligoniais.

Vengiame šeimos tematikos
Šiaulių universiteto dėstytoja, Šiaulių vyskupijos sielovados atstovė Inesė Ratnikaitė „Šiaulių naujienoms“ paaiškino, kad tokių nesusipratimų kyla, nes šeimos tematikai skiriama per mažai dėmesio. Jeigu mūsų tėvai žino ir suvokia šeimos sampratą, jaunesni – labiau vertina ir toleruoja modernią šeimą, kurią galbūt gali sudaryti du tėčiai arba dvi mamos.

„Pastaruoju metu šeima yra tapusi ne tik asmeninio gyvenimo objektu, bet ir politikos, įstatymų leidimų aspektu. Nuo to, kokią šeimos sampratą priimame, priklauso mūsų visuomenės gyvenimas ir gerovė“, – sakė I. Ratnikaitė.

Ji priminė, kad valdžia gali priimti šeimai stiprinti palankius ir nepalankius įstatymus. Todėl ragino aktyviau domėtis šeimos  samprata, daugiau apie tai kalbėti ir stebėti, kokios įstatymų pataisos yra siūlomos.

Deja, mes, lietuviai, šioje srityje nesame labai aktyvūs. Net jeigu siūlomas variantas mums nėra priimtinas, tylime arba apskritai nesidomime, kas aplink mus vyksta, kol mūsų tai nepaliečia asmeniškai. Galbūt turėtumėme imti pavyzdį iš kitų Europos šalių. Pavyzdžiui, yra tokių šalių, kurių gyventojai reguliariai išreiškia savo nuomonę jiems rūpimu klausimu. Jeigu į tai valdžia nereaguoja, piliečiai vis tiek nenusimena ir toliau atkakliai bando įrodyti savo tiesą.

„Kai žmonės pamato, kad daugelis valdžios pasiūlymų gali būti atmesti, jie pradeda mąstyti, o kaip viskas yra iš tiesų. Todėl, manau, apie šeimą reikia kalbėti kuo daugiau“, – pabrėžė dėstytoja.

Tolerancija pasireiškia skirtingai
Pasakyti lengva, įgyvendinti sunku. Mūsų visuomenėje taip jau yra, kad jeigu nori turėti gražią šeimą, tai turėk, tik apie ją nekalbėk. Jeigu kalbi – rizikuoji likti nesuprastas. Žinoma, tolerantiški žmonės galbūt nesmerks, bet vis tiek abi pusės rizikuoja likti nesuprastos. Taip yra, nes tolerancija reiškia pakantumą, kai galbūt situacija tau yra nepriimtina, tačiau gali ją pakęsti.

Kita vertus, kartais nutinka taip, kad stengdamiesi būti tolerantiški peržengiame protu sunkiai suvokiamas ribas.

Šiaulių universitete vykusioje paskaitoje „Apie šeimos sampratą“ I. Ratnikaitė susirinkusiems pasakojo, kad užsienyje imamasi įvairiausių būdų, kad kitokie žmonės nebūtų diskriminuojami.

Pavyzdžiui, britų pradinėje mokykloje mokiniams uždrausta daryti Motinos dienos atvirukus. Tokiu būdu stengiamasi neliūdinti tų vaikų, kurie galbūt neturi mamos, bet gyvena su dviem tėčiais.

Ispanijoje jau yra įteisinta vienos lyties asmenų santuoka. Vėliau tokioms šeimoms suteikta teisė įsivaikinti. Galiausiai gimimo liudijimuose panaikinti įrašai „tėvas“ ir „motina“, vietoj to vartojamas žodis „gimdytojai“.

Arkanzaso valstijos universitete translytė moteris pareikalavo teisės laisvai naudotis moterų tualetais ir mergaičių persirengimo kambariais ir toks leidimas buvo suteiktas.

Tai tik dalelė pavyzdžių, kaip žmonės stengiasi priimti kitokius asmenis.

Atrodo, kad tame nėra nieko blogo, tačiau, sielovados atstovės nuomone, šie veiksmai yra perspausti, o tolerancijos sąvoka yra šiek tiek iškreipta.

„Manau, kad neteisinga reikalauti toleruoti tam tikrus asmenis arba grupes. Mes visus žmones turime gerbti, o  jų veiksmus galime toleruoti arba ne. Kitaip tariant, tai turėtų būti mūsų pačių sprendimas. Tačiau kol kas mūsų visuomenėje apie tai nekalbama, tik bandoma paaiškinti, kas yra normalu, o kas – ne“, – kalbėjo I. Ratnikaitė.

Ragina sakyti tiesą
Dėstytoja atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinė ir tradicinė šeimos samprata viena nuo kitos skiriasi. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai sociologai aiškina, kad šeima yra grupė asmenų, kuriuos jungia bendra buitis, emocinis prisirišimas ir tam tikri įsipareigojimai. Vadinasi, šeimą gali sudaryti keli asmenys ir visiškai nesvarbu, kurios lyties.

Tuo tarpu pagal tradicinę sampratą šeima yra vyro ir moters sudaryta sąjunga, paremta santuokos sakramentu arba šeima yra giminystės ryšiais susieta žmonių grupė.

Jeigu šeimos sampratą galime suvokti skirtingai, tai kaip žinoti, kuris variantas yra teisingas.

Dėstytoja paaiškino, kad viskas priklauso nuo to, kurios teorijos laikomės.

Pavyzdžiui, socialinio konstruktyvizmo teorija aiškina, kad žmogaus socialinis konstravimas vyksta nuo mažens. Kitaip tariant, tėvai, seneliai, mokytojai įdiegia suvokimą, ką reiškia būti vyru arba moterimi. Taigi mažieji tuos konstruktus perima ir pagal juos elgiasi. O tie, kurie konstruktų nesilaiko, yra diskriminuojami. Galbūt todėl reikėtų perkonstruoti žmonių mąstymą, kad kitokie neatsidurtų visuomenės užribyje.

„Manau, iš tiesų tai gera mintis, nes turime daug žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių yra išstumiami iš visuomenės. Tačiau kol kas tam yra pasirinktos nelabai tinkamos priemonės. Jeigu norime padėti kitiems, pirmiausia turime kalbėti tiesą. Tik tiesa gali padėti pasijausti visaverčiu visuomenės nariu. Tuo tarpu melas tuo metu gali būti priimtinas ir patogus, tačiau anksčiau ar vėliau jis pasireiškia pačia negražiausia savo forma“, – pabrėžė universiteto dėstytoja.

Homoseksualumas – ir įgimtas, ir įgytas
Jos teigimu, konstruktyvizmo teorija sako tik dalį tiesos. Taip, mes iš tiesų esame socialinės būtybės, bet taip pat ir biologinės. O tai, kas mums duota biologiškai – nėra sukonstruota. Tai yra duotybė, mūsų prigimtis. Todėl, anot dėstytojos, labai svarbu pažinti savo prigimtį ir save kaip biologinę būtybę. Kuo daugiau žinome apie save, tuo laisvesni esame.

Tad kaip žinoti, ar homoseksualumas yra įgimtas ar įgytas? I. Ratnikaitė priminė, kad anksčiau homoseksualai buvo laikomi psichiškai nesveikais. Taip buvo iki tol, kol 1973 m. Amerikos psichiatrijos asociacijai nepasiūlyta homoseksualizmą oficialiai išbraukti iš diagnostinio psichikos sutrikimų sąrašo. Tačiau tuomet kilo pasipiktinimo banga, taip pat sukilo „eks“ homoseksualai, kurie kalbėjo, kad nuo to pasveikstama.

Taigi tai tapo rimta priežastimi atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tiesų. Tyrimo objektu tapo 200 homoseksualiais buvusių vyrų ir moterų. Tyrimo rezultatai tiksliai neįrodė, kad homoseksualumas yra įgimtas, ne įgytas. Pusė tiriamųjų buvo priskirti vienai, pusė – kitai grupei.

Tačiau išsiaiškinta, kad polinkį homoseaksulumui turi tie asmenys, kurie vaikystėje neturėjo artimo ryšio su mama arba tėčiu. Pavyzdžiui, įsivaizduokime du krantus: vieną vyrišką, kitą – moterišką ir tarp jų tekančią upę. Tam, kad susiformuotų vyriška tapatybė, vaikas turi iš moteriško kranto tiltu pereiti į vyrišką pusę. Tačiau jeigu tėvų santuoka yra nedarni arba tėvas agresyvus, vaiką ignoruojantis ir abejingas, o motina vaiko nenori paleisti ir riboja bendravimą su tėvu, žmogaus tapatybė nustoja formuotis.

Orientaciją galima pakeisti?
Dėstytoja kalbėjo, kad lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mergaites. Jeigu jos neturėjo artimo ryšio su mama arba jeigu mergaitė buvo anksti išprievartauta – tai gali būti priežastys skatinančios homoseksualumą.

Potraukis homoseksualumui gali būti ir įgimtas. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad tą potraukį lemia kažkoks genas ar papildoma chromosoma. Mokslininkai įrodė, kad jautresni žmonės yra dažniau linkę kurti santykius su tos pačios lyties asmenimis.

Kaip šį potraukį panaikinti? Pasirodo, vis dar egzistuoja organizacijos, skelbiančios,  kad homoseksualumas gali būti pakeistas į savaiminę vertybę – heteroseksualumą. Religinės krypties organizacijų veiklos metodai primena paramos grupes, kurios padeda žmonėms atsikratyti žalingų įpročių.

Asmenys, kenčiantys dėl savo seksualinės orientacijos, susirinkimuose išklauso samprotavimus apie homoseksualizmo blogybes ir nuolatos kartojamų pasakojimų apie žmones, kurie „įveikė“ homoseksualią orientaciją.

Vienas iš pagrindinių būdų, kaip „išgyti“ – tiesiog stengtis daugiau bendrauti su kitais žmonėmis. Jeigu mergaitėms nepavyko užmegzti artimo ryšio su mama, galbūt jos turėtų daugiau bendrauti su močiute ar teta. Jeigu berniukas taip ir nepažino tėvo, turėtų pabandyti artimiau susidraugauti su kaimynu ar dėde. Galbūt tuomet išsispręstų ir tapatybės problema.

 
Straipsnių peržiūros
94559634
Į viršų