Visuomenės senėjimas, sparti technologijų kaita, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas – tai pagrindiniai darbo rinkos iššūkiai, su kuriais susiduria visos Europos Sąjungos (ES) šalys. Tik klausimas, kodėl vienoms šalims nedarbo mastus pavyksta sumažinti, o kitoms – nelabai. Šiauliuose vykusioje diskusijoje „Darbuotojas šiandien ir rytoj. Koks?“ verslininkai bandė ieškoti atsakymo. Pasirodo, visos bėdos kyla dėl prastos teisinės sistemos ir nenoro keistis.
Pastabų sulaukė ir tėveliai
„Darbdaviams galiu pasakyti, kad darbo rinka prie jūsų nesitaikys, tai jūs turite derintis prie rinkos. Kandidatams į darbo vietą sakau – jūsų yra daug ir visokių, todėl turite mokėti išsiskirti“, – patarimais diskusiją pradėjo AVB „Ekloga“ direktorė personalo vadybos konsultantė Vilija Doronenkovienė.
Nepastebėti neliko ir tėveliai. Diskusijos dalyvių klausta, kiek iš jų savo vaikus orientuoja į profesinį mokslą. Teigiamo atsakymo praktiškai nesulaukta. „O jūs dar norite darbininkiškos liaudies“, – pasigirdo replika į užduotą klausimą.
Taigi dėl nedarbo pirmiausia reikėtų kaltinti ne švietimo sistemos atstovus, verslininkus, bet tėvus. Mama ir tėtis – tai yra tie asmenys, kurie savo atžalų talentus, gebėjimus pastebi pirmiausia. Todėl būtent jie savo vaikus turėtų nukreipti tinkama linkme, kad ateityje jie rastų tokį darbą, kuris ne tik patiktų, bet ir pagal turimus gebėjimus puikiai tiktų. Deja, retas iš tėvų nori, kad jų mažylis užaugęs taptų mechaniku, sodininku ar virėju.
Aukštasis mokslas – štai apie ką šeimoje dažniausiai kalbama. O neretai ir pats jaunuolis nelabai nori pagalvoti apie profesinę mokyklą, juk ten mokytis „ne prestižas“. Štai dėl tokių stereotipų ir nėra kam užimti laisvos darbo vietos. O jeigu ir atsiranda, tai dažniausiai darbuotojas turi aukštesnę, nei darbui atlikti reikia, kvalifikaciją.
Siūlė „pamatuoti“ motyvaciją
„Manau, virėjo profesija yra labai gera. Šiais laikais ne virėjas ieško darbo, bet darbas ieško jo. Puiki profesija yra ir staklių programuotojo. Tačiau pripažinkite, kuris iš jūsų apie tai kalbate savo vaikams“, – susimąstyti paragino V. Doronenkovienė.
Tas pats galioja ir verslininkams. Kam laukti, kol kažkas pasibels į įmonę, kai vadovai patys gali eiti į mokyklas ir papasakoti, kuo įdomi viena ar kita veikla.
„Eikite pas šeštokus, bendraukite su mokinių tėveliais, juk būtent tokio amžiaus vaikai pradeda galvoti, kuo nori būti užaugę“, – patarimus žarstė V. Doronenkovienė.
Turbūt bepigu taip kalbėti, jeigu įmonė „neturtinga“, darbuotojams negali pasiūlyti nei didelių algų, nei naujausių technologijų. Kita vertus, net ir patyrę savo srities specialistai gali susidomėti tokiomis įmonėmis. Įmonėms užtenka tik pasitelkti fantaziją, aktyviai visur dalyvauti ir išlikti atviroms.
Verslininkė savo kolegoms priminė ir kitą seniai visiems žinomą tiesą, kad visi žmonės yra skirtingi. Jeigu kiekvienas darbdavys, ypač vadovas sugebėtų pamatyti ir tinkamai įvertinti, koks įmonėje dirba – išnyktų ir daug kitų problemų.
„Vadovai labai dažnai nemato, kas prieš juos stovi. Ryžkitės tai pakeisti, skirkite kitokias funkcijas, pareigybes ir pamatysite, kaip padidės darbuotojo motyvacija ir įsitraukimas. Pamatuokite savo įmonėje dirbančių darbuotojų motyvaciją ir sužinosite, kokie žmonės ir kodėl pas jus dirba“, – kalbėjo V. Doronenkovienė.
Įmonės ruošiasi revoliucijai
Su šiais siūlymais sutikti panoro ne visi. UAB „Baltik vairas“ direktorius Žilvinas Dubosas tiesiai šviesiai rėžė, kad šiuo metu pramonėje vyksta ne evoliucija, bet revoliucija. Todėl įmonėms nėra laiko kada ieškoti darbuotojų ar eiti į mokyklas.
„Šiandien sprendimai turėtų būti priimami greitai. Mes neturime laiko darbuotojus mokyti važiuoti dviračiu, kai jie tą daryti jau turėtų mokėti patys“, – akcentavo Ž. Dubosas.
Jis suabejojo ir tuo, ar verta įmonėje jau dirbančiam darbuotojui skirti kitas funkcijas ir pareigas, kai dabartinės atliekamos ne per geriausiai. Reali patirtis rodo, kad iš dešimtuko ištikimas įmonei būna gal tik vienas darbuotojas, o kai kurios pozicijos keičiasi net kelis kartus. Vadinasi, natūralu, kad verslas ieško tik motyvuotų ir savo sritį gerai išmanančių specialistų.
„Tik bėda ta, kad Lietuvoje tokių specialistų trūksta. Todėl mes ekspertus kviečiamės iš užsienio. Nelabai tikiu, kad greitu laiku situacija pasikeis. Aš paprasčiausiai nepažįstu dėstytojų, kurie tikrai supranta, kokių darbuotojų šiandien reikia, ir kurie žino, kas yra ketvirtoji pramonės revoliucija“, – kalbėjo įmonės direktorius.
Kita vertus, jis pastebėjo, kad šiandien pasamdyti tik aukštos kvalifikacijos darbuotojus yra per brangu ir nelabai apsimoka. Todėl išeitimi tampa kooperacija su užsienio įmonėmis. Taip pat įmonė šiuo metu sutiko papildomai apmokyti tris studentus iš Šiaulių universiteto. Kol jie studijuoja, įmonė į juos investuoja pinigus ir laiką, o vėliau pusei metų siųs į Vokietiją, kad ten įgytų tokių kompetencijų, kurių negali įgyti Lietuvoje.
Nori naujos duomenų sistemos
Tūkstantmečio vaikų perspektyvomis suabejojo ir AB „Auga Group“ valdybos pirmininkas Kęstutis Juščius. Jis kalbėjo, kad dabartinė jaunoji karta, kuri tik dabar ateina į darbo rinką, per parą daug kartų naršo internete ir iš rankų nepaleidžia telefonų. Negana to, dar net įgiję darbo patirties, svajoja apie didelį atlyginimą.
„Pasaulis jau seniai nuėjo į priekį, tačiau per pokalbius dėl darbo vis dar tenka išgirsti senas frazes. Kandidatai domisi tik suma, kurią jie gaus už vieną darbo valandą. Tie dalykai jau atgyvenę, laikas pradėti mąstyti kitaip“, – imtis pokyčių ragino K. Juščius.
Jis taip pat pasiūlė ir išeitį kaip problemą spręsti. Galbūt kandidatai darbą, o darbdaviai darbuotoją susirastų greičiau, jeigu valstybė sukurtų tam tikrą visiems prieinamą duomenų bazę. Toje duomenų bazėje visi galėtų pasidalyti informacija apie įmonę. Pavyzdžiui, kokio dydžio atlyginimus gauna specialistai, kaip elgiasi vadovai, ar kolektyvas draugiškas, ar atliekant kasdienes užduotis yra vietos tobulėti ir pan.
Tuomet kiekvienas, įvertinęs savo galimybes ir norus, pasirinktų jam labiausiai tinkančią darbo vietą. Jeigu vienam svarbiausia gauti solidų atlyginimą, tada jis pasirinktų būtent tą vietą, kurioje užsidirbti keturženkles sumas yra daugiausiai šansų. O jeigu žmogui svarbiausia įgyti daugiau patirties ir kažko išmokti, tada galėtų ieškoti tokios darbo vietos, kur dirba patyrę ir savo žiniomis su kitais norintys dalytis vadovai.
„Tegul visi renkasi tokias įmones, kurių labiausiai reikia. Tuomet nebereikėtų ir jokių personalo atrankos ekspertų, kažką buriančių apie darbuotojų ir darbdavių santykius. Mums tiesiog reikia duomenų sistemos, kurioje kiekvienas galėtumėme įsivertinti, kaip patys atrodome, ir po to imtis kažkokių alternatyvių veiksmų, kad toliau tobulėtumėme ar kažką pakeistumėme“, – tvirtino K. Juščius.
Taip pat, anot jo, valstybė kuo mažiau turėtų kištis į darbuotojų ir darbdavių santykius: „Kodėl kažkas darbuotojui turi aiškinti, kad jis negali dirbti 16 val., jeigu pats to nori. Manau, kad Lietuva, pakeitusi įstatymus, galėtų sukurti naują darbuotojų ir darbdavių santykių erą. Pasikeitus santykiams į šalį ir į Šiaulius, atvyktų didelis kiekis investuotojų, sugrįžtų jaunimas ir visi sau gyventų laimingai.“
Specialistai įmonėms per brangūs
Savo patirtimi su Šiaulių verslininkais pasidalijo ir Lenkijos darbdavių konfederacijos viceprezidentas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto darbdavių grupės narys Janusz Pietkiewicz. Jis kalbėjo, kad kitos ES šalys susiduria su panašiais darbo rinkos iššūkiais, kaip ir Lietuva. Technologijų kaita, visuomenės senėjimas, kompetencijų trūkumas nerimą kelia ir užsienio darbdaviams bei darbuotojams.
Negana to, jis patvirtino, kad po dešimties metų kai kurios specialybės iš tiesų bus pasmerktos išnykti. Todėl verslininkus paragino pamąstyti apie efektyvesnį priešpensinio amžiaus žmonių įdarbinimą.
„Susiduriant su visuomenės senėjimo tendencija, augant vidutiniam darbo jėgos amžiui, reikia atsigręžti į vyresnius asmenis, nes jie tiesiogiai veikia darbo rinką“, – kalbėjo J. Pietkiewicz.
Jis pasakojo, kad užsienyje taip pat darbdaviai dažniausiai renkasi jaunus darbuotojus. Vyrauja pasenęs visuomenės požiūris į priešpensinio amžiaus žmonių mokymosi būtinumą, laikomasi nuostatos, kad į jų mokymą ir prisitaikymą prie darbo rinkos investuoti neracionalu, kai yra daug darbo neturinčio jaunimo.
Be to, net ir taikomos priemonės iš esmės negarantuoja jiems užimtumo dėl sunkios padėties darbo rinkoje ir neigiamo dalies darbdavių požiūrio į juos. Visa tai pasikeistų, jeigu valstybės efektyviau galvotų, kaip šią problemą spręsti ir, pavyzdžiui, verslininkams, į darbo vietą priėmusiems vyresnio amžiaus žmones, taikytų lengvatas ir pan.
Diskusijos metu verslininkai pasiūlė nemažai idėjų, kaip kovoti su nedarbu. Tačiau praktiškai visi sutarė, kad motyvuotas, lakstus, iniciatyvus ir savo sritį gerai išmanantis specialistas visada bus reikalingas. Tik visa bėda, kad toks specialistas brangiai kainuoja ir įmonės tiesiog neįstengia jo įpirkti.

V. Doronenkovienė kalbėjo, kad tėvai neturėtų atbaidyti savo vaikų nuo profesinio ugdymo.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



