Pokyčiai visuomenėje, energetikoje, gamybos sektoriuje neišvengiamai daro poveikį ir darbo rinkai. Šiandien darbuotojai, rinkdamiesi potencialią darbo vietą, prioritetus skiria visai kitiems dalykams nei anksčiau. Darbdaviai taip pat darbuotoją renkasi ne bet kokį. Tačiau nepaisant to, mūsų šalyje vis tiek yra per daug žmonių, kurie dirba darbus, neatitinkančius jų kvalifikacijos. Ką dėl to reikėtų kaltinti: netikusią švietimo sistemą, įmones, o gal pačius darbuotojus?

Ilgai viename darbe neužsisėdi
Personalo atrankos ekspertė Rūta Jasienė Šiauliuose vykusioje diskusijoje „Darbuotojas šiandien ir rytoj. Koks?“ kalbėjo, kad pokyčiai darbo rinkoje yra neišvengiami. Išmaniosios technologijos, visuomenės senėjimas priverčia permąstyti savo prioritetus. Pavyzdžiui, pastebima, kad jaunoji karta, priešingai nei ankstesnės, nėra linkusi visą gyvenimą dirbti tam pačiam darbdaviui.

„Tyrimai rodo, kad dabartinis jaunimas numato per savo profesinę veiklą pakeisti bent šešis darbdavius. Todėl įdarbinant studentus ar ką tik studijas baigusius žmones, naivu tikėtis, jog jie įmonėje dirbs labai ilgai“, – akcentavo R. Jasienė.

Taigi jeigu anksčiau vienoje įmonėje ilgą laiką dirbantys asmenys buvo laikomi kaip lojalūs, pastovūs ir labai vertingi, tai šiandien vertybių reikėtų paieškoti kitur.

XXI a. daugelis vadovų vis dar vadovaujasi teorija, kad gamybos efektyvumą galima užtikrinti mokant darbuotojams atlyginimą ne už laiką, praleidžiamą darbo vietoje, bet pagamintą produkciją.

Šiandien strategija, struktūra, sistemos, žinių, finansinis kapitalas nublanksta prieš tikslo siekimą ir gebėjimą greitai veikti. Nuo šiol greitai suktis ir prisitaikyti prie kintančios rinkos turi ne tik darbuotojai, bet ir įmonės. Jeigu įmonės bijo technologinių pokyčių ir keičiasi lėčiau negu aplinka, tuomet ji pasmerkta žlugti.

Viltis – tūkstantmečio vaikai
Jeigu anksčiau verslas galvodavo apie tai, kaip tinkamus darbuotojus parinkti tinkamai darbo vietai, tai dabar reikia kelti klausimą – kodėl kažkas norėtų dirbti vienoje ar kitoje įmonėje.

„Labai svarbu išmokyti darbuotoją jaustis ne auka ar aplinkybių įkaitu, bet – padėties šeimininku. Be to, įmonė, ieškanti tinkamų darbuotojų, turi parodyti savo išskirtinumą, kūrybiškumą. Darbuotojas turi matyti sąžiningumą, skaidrumą, žinoti, kad bus kuriama pridėtinė vertė, jog galės toliau tobulėti ir laisvai veikti“, – kalbėjo personalo atrankos ekspertė.
Tai ne pagrindinis iššūkis, su kuriuo įmonėms tenka susidurti. Ne ką mažiau svarbu verslui atsigręžti į tūkstantmečio kartą. Sakoma, kad 2025 m. darbo rinką sudarys 75 proc. tūkstantmečio kartos atstovų. Tai jaunoji karta, kuri tik dabar ateina į darbo rinką.

Galbūt kai kuriems verslininkams šios kartos atstovai atrodo kaip pernelyg susireikšminę, išlepę, paviršutiniški, savanaudžiai ir tinginiai. Tačiau iš tiesų jie savimi pasitiki, moka dirbti daug darbų vienu metu, yra nuoseklūs, liberalūs, įvairiapusiai.

Specialistės teigimu, tūkstantmečio vaikai nori lankstaus darbo, įsitraukimo į sprendimo priėmimą, apčiuopiamos naudos ir neatidėliotino atlygio. Taip pat jiems reikalingos technologijos, mentoriai, galimybė dirbti tiek grupėje, tiek savarankiškai. Taigi tik tos įmonės, kurios galės tai pasiūlyti, sulauks iš tiesų gero darbuotojo.

Darbuotojais dalytis nenori
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Dominykas Šumskis diskusijos metu atkreipė dėmesį, kad šiandien kaip niekada anksčiau svarbu įvertinti ir dalijimosi ekonomikos naudą. Vieša paslaptis, kad daugėja žmonių, kurie nori dirbti individualiai. Tai kodėl nepasinaudojus tokių asmenų paslaugomis.

Pavyzdžiui, prisijungęs prie dalijimosi ekonomikos platformos, verslininkas gali lengviau atrasti žmogų, kuris atliktų kažkokį vienkartinį darbą, o vartotojas – žmogų, kuris greitai suteiktų kažkokią paslaugą. Tai naudinga abiem pusėms, juo labiau kai šiandien vis tiek dažniausiai mokama ne už kažkokias vykdomas funkcijas, bet atliktą konkretų darbą.
Štai jeigu prieš dešimt metų norint surasti santechniką, kad šis sutvarkytų kriauklę, reikėjo ilgai vartyti skelbimų leidinius. Tai šiandien situacija yra kardinaliai pasikeitusi. Tereikia prisijungti prie paslaugų teikimo platformos ir iš prieinamų didelio kiekio paslaugų teikėjų ir juos tarpusavyje lyginant išsirinkti sau priimtiniausią.

„Platforma suteikia prieigą prie didelio kiekio potencialių vartotojų. O tai tuo pačiu skatina didesnę konkurenciją tarp paslaugų teikėjų ir potencialių klientų. Be to, tai reiškia, kad kažkokią paslaugą galima įsigyti ne tik iš Lietuvoje dirbančių žmonių, bet ir iš užsienio specialistų“, – pabrėžė D. Šumskis.

O ką daryti toms įmonėms, kurios savo darbuotojams negali pasiūlyti darbo su naujausiomis technologijomis, o prisijungimas prie dalijimosi ekonomikos jų nedomina? Lieka tik viena išeitis – visą kaltę suversti švietimo sistemai.

Išgelbės tik efektyvesnis švietimas
Šiaulių universiteto dėstytoja ekonomistė Rasa Reizgevičienė kalbėjo, kad taip mąstyti yra neteisinga. Ji diskusijos dalyviams pristatė atlikto tyrimo rezultatus, kuris parodė, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie dirba darbus, visiškai neatitinkančius jų kvalifikacijos. Kitaip tariant, lietuviai dažniausiai dirba darbus, kuriems nereikalingas aukštasis išsilavinimas, arba užima aukštesnes pareigas, nei leidžia jų išsilavinimas.

Ekonomistės teigimu, patį didžiausią teigiamą poveikį šiai situacijai turi išsilavinimas. Kuo daugiau valstybė lėšų skiria švietimui, tuo mažiau žmonių dirba ne pagal įgytą kvalifikaciją. Žodžiu, kuo daugiau lėšų skiriama vieno studento parengimui, tuo labiau tikėtina, kad jis bus parengtas geriau.

Nustatyta, kad išsilavinimas gali turėti ir neigiamą poveikį. Sparčiai augant išlaidoms, skiriamoms išsilavinimui, auga ir netolygus pasiskirstymas tarp įgyto išsilavinimo ir atliekamo darbo.

„Darbdaviai gali privačias investicijas į išsilavinimą palaikyti prastesnės studijų kokybės produktu.

Privačios investicijos į išsilavinimą auga tada, kai valstybė į išsilavinimo sektorių finansuoja nepakankamai, neprisiima atsakomybės už ilgalaikę švietimo sektoriaus veiklos strategiją. Todėl darbdaviai privačias investicijas į išsilavinimą gali palaikyti prastesnės studijų kokybės produktu“, – informavo pranešėja.

Įmonėms tai tampa signalu, reiškiančiu, kad darbo jėgos pasiūla artimiausiu metu rinkoje bus nepakankama. Tuomet įmonės nusprendžia nebelaukti ir pasamdo arba pareigose pakelia asmenį, kuris tam neturi pakankamo išsilavinimo.  

Grėsmių – nors vežimu vežk
Kokią reikšmę šiais laikais turi diplomas? Ar aukštąjį mokslo diplomą įgijęs asmuo yra pats geriausias darbuotojas? Ar iš tiesų aukštojo mokslo institucijos neparengia darbo rinkai reikalingo specialisto?

Universiteto dėstytoja kalbėjo, kad atsižvelgiant į tai, kokias funkcijas atlieka švietimo sektorius, asmuo, neturintis gebėjimų, neturėtų gauti diplomo. Vadinasi, jeigu asmuo gauna diplomą, minimalių gebėjimų, reikalingų darbdaviui, jis turi turėti.

„Aukštasis mokslas nerengia specialisto vienai darbo vietai. Jeigu tai darytų, galbūt netolygus pasiskirstymas tarp įgyto išsilavinimo ir darbo vietos būtų dar didesnis“, – pabrėžė R. Reizgevičienė.

Kaip ten bebūtų, ekonomistės nuomone, Lietuvoje šiam procesui skiriama per mažai dėmesio. Jeigu ir toliau šios problemos nebus sprendžiamos, galime sulaukti skaudžių pasekmių.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad jeigu žmogus dirba darbo vietoje, kuri visiškai neatitinka jo įgyto išsilavinimo, jis nebenori papildomai investuoti į savo išsilavinimą, persikvalifikuoti ar siekti aukštesnio kvalifikacijos lygio. Tokiu atveju darbdavys taip pat nėra suinteresuotas investuoti į jo išsilavinimą.

Taigi atsiduriama užburtame rate, kai į švietimą neinvestuoja nei viena, nei kita pusė. O tai reiškia dideles pasekmes šalies ekonomikai ir ateityje vis didėjančius iššūkius darbo rinkai.

D. Šumskis kalbėjo apie dalijimosi ekonomikos naudą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.